G. Petrauskas Šiauliuose kol kas dar naujokas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Šį karta į suktus „blico“ klausimus nepabūgo atsakyti „Šiaulių“ krepšinio klubo vyriausiasis treneris Gediminas Petrauskas. Kadangi jis yra kilęs iš Kauno ir dar neseniai gyvena mūsų mieste, ieškoti redakcijos pastato jam teko ko gero ilgiau, negu truko pats interviu. Šiaip ar taip, bet pokalbis įvyko!
- Komandoje žaidžia ne vienas „garbaus amžiaus“ žaidėjas, toks kaip A. Kieža, S. Kuzminskas... Ar nekompleksuoji dėl savo jauno amžiaus? Ar nekyla nesusipratimų?
- Jau įpratau. Dirbdamas Palangoje turėjau du tokius autoritetus kaip G. Einikis ir E. Jocys. Vienam, kiek prisimenu, buvo keturiasdešimt, kitam – trisdešimt aštuoneri. O man tada tik dvidešimt treji... Važiuodamas pirmam sezonui į Palangą, jaučiau abejonių: kaip bus? Dabar man dėl amžiaus problemų nekyla.
- Panašus klausimas: komandoje žaidžia R. Alijevas – tavo vaikystės draugas. Taigi kaip sekasi „vadovauti“ jam?
- Jokių nesusipratimų! Dabar esu jo treneris, o vasarą vėl būsime draugai (šypsosi).
- Esi jauniausias krepšinio treneris Lietuvoje... Iš kur Šiauliams tokia garbė? O gal tai tik eksperimentas?
- Gal... Nežinau. Greičiausiai, taip susiklostė aplinkybės...
- Tolokai nuo Šiaulių – Trakuose – turi sodybą. Ar šito atstumo yra gana norint pasprukti nuo krepšinio reikalų?
- Jeigu atvirai, nepavyksta pabėgti net iš Šiaulių. Nuo praėjusio rugpjūčio buvau tik kartą nuvažiavęs į Kauną, namo. Pabuvau penkias valandas, o tada – į Klaipėdą, pas sužadėtinės tėvus. Viskas. Kaip treneris augu Šiauliuose. O apie Trakus dabar man lieka tik pasvajoti...
- Žinau, jog mėgsti ant žarijų čirškinti visokius kepsnius. Ar gali pasidalinti kuriuo nors savo kepsnio receptu?
- Man patinka ne tiek maistas, bet pats procesas. Kepsniuoju ir Kaune. Labai mėgstu kepti žuvį žarijose: filė dedu į foliją, pašlakstau grietinėle, užmetu gabaliuką sviesto, žinoma, nepamirštu ir prieskonių. Ant viršaus – visokių daržovių. Gali būti ir šaldytos. Suvynioju bei metu į žarijas. Po keliolikos minučių jau galima ragauti.
- Esi neabejingas žvejybai, todėl įdomu, ką sakai grįžęs namo, jeigu per visą dieną nepavyko nieko pagauti?
- Šiaip žvejoju tiktai savo sodyboje esančiame prūdelyje, kur pats prileidžiu žuvų. Laimikis garantuotas ir meluoti netenka. (Juokiasi). Kaip tame anekdote: „Neik žvejoti – išgerti galima ir namuose“. Bet šitoks posakis man visai netinka.
- Turi sužadėtinę. Matyt, šis žodis kilo iš kito, tokio kaip „žadėti“ arba „pažadas“... Tačiau juk ne veltui sakoma, jog „pažadėjai – patiešijai, netesėjai – negriešijai“?
- Tikiuosi, kad ji neapsigalvos...
- Augini du šuniukus. Abu mopsus, save ir savo sužadėtinę vadini „šeima“. Ar neatrodo, jog jūsiškė šeima – pirmoji netradicinė ne tik Šiauliuose, bet ir Lietuvoje?
- (Juokiasi.) Na, gal šiuo metu tokia ta mūsų šeima ir yra. O vėliau greičiausiai bus tradicinė – pagalvojame ir apie vaikus.
- Būsimoji žmona Kaune studijuoja aprangos dizainą. Gal vestuvėms ar kokiai kitai progai ji jau spėjo suprojektuoti bei pasiūti stilingų treningų?
- Ne. Sakė, jog esu gana didelis ir man pasiūti reikėtų daug medžiagos... Todėl pradėjo nuo šuniukų (jie nepasiskųs net jeigu kas ir nepatiks) – pasiuvo jiems žieminių rūbelių. Nešioja patenkinti.
- Apie save sakei: „Esu jaunas maksimalistas“.
- Ką bedarydamas, visuomet stengiuosi padaryti labai gerai, ir tai dažnai man pakiša koją.
- Viename interviu pareiškei: „Standartų nelaužysiu!“. O juk didieji atradimai dažnai padaromi būtent laužant nusistovėjusias taisykles.
- Gyvenimas diktuoja sąlygas. Jeigu lieps – laužysiu. O ką daryti? Prieš gyvenimą labai „nepasišakosi“ – mes planuojame, o Dievas juokiasi.
- Sakoma, jog siuvėjas dažnai vaikšto nuogu užpakaliu. O kaip su krepšiniu? Esi treneris, bet ar mėgsti „dėti į krepšį“, pavyzdžiui, bulves kasamų bulvių lauke?
- Cha cha... Praėjusį rudenį teko prie sodybos pasikasti bulvių, bet krepšinio man jau per akis kaip ir visokio vadovavimo, tad žaisti noro kažkaip nebelieka. Ir galimybės jau nebe tos – tegul žaidžia kas moka ir gali.
- Prisipažink, kokia yra pati bjauriausia tavo charakterio savybė?
- Nervai. Ir gyvenime, ir krepšinyje tas pats: trūksta šalto apskaičiavimo, dėl to situacijose dažnai reaguoju labai impulsyviai – trūksta patirties. Bet palaipsniui, tikiu, ateis ir patirtis, ir šaltas protas. Taip, gyvenime dažnai elgiuosi karštakošiškai arba pasakau, ko nereikėtų. Tačiau nebijau šito pripažinti.
- Sakoma, jog krepšinis yra antroji lietuvių religija. Įdomu, o su kuo tada palygintum save – krepšinio trenerį?
- (Ilgoka pauzė.) Neįsivaizduoju... Su apaštalu? (Smagiai juokiasi.)
