Šiaulių universiteto profesorius V. Bikulčius sako, jog skaityti labiausiai reikia skatinti mokyklinio amžiaus vaikus, nors tai daryti ir sudėtinga – moksleiviai, grįžę po pamokų, nori užmiršti knygas ir sėsti prie kompiuterio.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Šiaulių universiteto dėstytojas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Vytautas Bikulčius sako, jog šiuolaikinė auganti karta vis mažiau skaito knygų, nes skaitymą iškeičia į žaidimus kompiuteriu. Pats profesorius knygas skaityti pamėgo būdamas vos penkerių, todėl nuogąstauja, kad skaitymo malonumas, verčiant knygos puslapius, išliks tik tarp vyresniosios kartos žmonių.
- Kokia šiuo metu knygų leidybos situacija Lietuvoje?
- Krizė šiek tiek apšvarino knygų rinką, nes per krizę iš 400 leidyklų Lietuvoje savo darbą nutraukė net 200 leidyklų. Vienos užsidarė, nes bankrutavo, o kitos, nes neapsimokėjo dirbti. Skausmingas smūgis. Kai kurios leidyklos buvo išleidusios daug knygų, be kurių Lietuva tiesiog neįsivaizduojama. Taip pat svarbūs vertimai – kaip pavyzdys Sigito Gedos verstas Koranas. Tačiau ta leidykla jau bankrutavo. Leidyklų mažiau ir jų gali dar mažėti, nes sunku ir joms išgyventi. Pasaulyje žlunga net ir labai garsūs laikraščiai, nes viską keičia elektroninė erdvė. Ir Lietuvoje išpopuliarėjo elektroninės knygos bei internetiniai žinių portalai. Sunku atsispirti pasaulinėms tendencijoms.
- Ar knygų lentynose vis dar randate tinkamos skaityti literatūros?
- Problema knygų lentynose surasti ne ką nors lengvai perskaitomo, o vertingo. Visais laikais buvo daug knygų, kurios skirtos lengvam skaitymui. Tačiau tie romanai greit tapo nebeįdomūs. Romanų, kuriuos skaitė 18 amžiuje, dabar niekas neatmena. Tiesa, tų laikų žmonės džiaugėsi, jog gali skaityti lengvo turinio knygas. Šiandien taip pat daug romanų, skirtų lengvam pasiskaitymui, tačiau literatūros istorijos prasmė – išliekamumas. Tai kūriniai, kurie literatūrą varo į priekį.
- Kokie šiuo metu yra populiariausi romanai?
- Skaitytojui, kuris įėjęs į knygyną nori rasti lengvo turinio knygą, patarčiau rinktis E L James romaną – „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Tačiau jį gali skaityti tik vyresni nei 18 metų asmenys. Per pasaulį nuvilnijusi šio romano populiarumo banga pasiekė ir Lietuvą. Nors knyga nėra lengvai skaitoma. Skaityti reikia prisiversti. Kadangi laukia dar du knygos tomai, kurie kol kas į lietuvių kalbą nėra išversti, skaitytojų ratas plečiasi. Matyt, sudomino.
Patarčiau paskaityti Patricko Suskindo „Kvepalai“, Alessandro Baricco „Šilkas“, Umberto Eco „Rožės vardas“ – romanus, kurie yra populiariosios ir kartu rimtosios literatūros romanai. Šios knygos tikrai padaro įspūdį skaitytojui. Tai knygos, kurios po ilgos darbo dienos neverčia galvoti apie esmines žmogaus gyvenimo problemas, o leidžia atsipalaiduoti.
- Šiuolaikinis skaitytojas – moteris. Kodėl?
- Tiesa, šiais laikais daugiau knygų skaito moterys, tačiau taip yra todėl, kad jos, mano nuomone, yra dvasingesnės. Seniau rašytojai buvo vien vyrai. O dabar knygų daugiau rašo moterys.
- Vaikystės knyga, kuri padarė didžiausią įspūdį?
- Vaikystėje labai daug knygų buvo mėgiamų, nes mėgau skaityti. Mano skaitymo istorija prasidėjo nuo penkerių metų. Kai peržvelgiu savo gyvenimą, tikriausiai esu daugiausiai laiko praleidęs knygyne nei bet kur kitur. Nuo penkerių pradėjau lankytis knygynuose ir juose praleisdavau po pusę dienos. Buvo įdomu tiesiog būti jame, vartyti knygas... Kai ką ir nusipirkdavau. Ir šiandien nėra dienos, kad neužeičiau į knygyną. Visa vaikystė buvo susijusi tik su knygomis. Taupydavau ne žaislams, o knygoms. Ankstyvas knygų skaitymas nulėmė ir specialybės pasirinkimą. Didžiausią įspūdį vaikystėje padarė Kosto Kubilinsko knyga „Strakaliukas ir Makaliukas“.
- Ar savo meilės istoriją su žmona galėtumėte pavadinti romanu?
- Taip, aš išgyvenau meilės romaną. Atsitiktinumo dėka iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau. Su ja buvome tos pačios specialybės studentai. Pažinojau ją jau anksčiau, tačiau atkreipiau dėmesį tik praktikoje. Išvykę dirbti į laukus, kas tuomet buvo privaloma studentams, susipažinome artimiau.
- Prancūzija ir prancūzų kalba jums nesvetima. Palyginkite prancūzų skaitymo ypatumus su lietuvių.
- Ilgai prancūzai buvo vieni geriausių skaitytojų pasaulyje ir nusileisdavo tik rusams. Tačiau dabar knygų skaitytojų mažėja visose šalyse, nes visą laisvą laiką pasiglemžia internetas. Prancūzai yra susirūpinę, jog skaitančiųjų mažėja. Todėl yra sukūrę daug programų vaikams – būsimųjų skaitytojų ugdymui. Mokyklinio amžiaus vaikus reikia skatinti skaityti, tačiau šiais laikais būtent ši auditorija grįžusi po pamokų nori užmiršti knygą ir sėsti prie kompiuterio. Prancūzai pastebi, jog jaunuoliai, skaitantys po kelias knygas per metus, dabar perskaito vos vieną. Lietuviai nenori atsilikti, todėl ketina skelbti Lietuvą daugiausiai knygų skaitančia šalimi, tačiau vargiai ar pavyks tai padaryti.
- Ar tikrai Paryžius – meilės miestas?
- Paryžius kaip meilės miestas buvo dar iki tų dienų, kai pradėjo švęsti švento Valentino dieną. Į jį traukė visi įsimylėjėliai ištisus metus, todėl šiame mieste netrūksta nei turistų, nei įsimylėjėlių. Paryžius – lankomiausias miestas. Yra žmonių, kurie į vadinamą meilės miestą keliauja būtent per Valentino dieną.
- Kuris romanas jus labiausiai sujaudino ar sužavėjo?
- Man didelį įspūdį paliko dar aštuntoje klasėje skaitytas V. Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šėšėly“. Dar iki dabar atmenu epizodus tarp Baronienės Rainakienės ir Liudo Vasario. Šiuolaikiniai žmonės labiau ieško atvirų erotinių scenų tekstuose. Na, o jei kas nori paskaityti apie subtilią meilę, turėtų rinktis būtent šį romaną.
- Gal perkate ir kitokių knygų, ne vien literatūros, pavyzdžiui – receptų?
- Yra knygų, kurioms nebelieka laiko – tai fantastinės ir detektyvinės knygos. Tai susiję su mano interesais – tyrinėju literatūrą. Viktoras Hugo yra pasakęs: „Neskaitykite gerų knygų, skaitykite pačias geriausias, nes jums neužteks laiko“. Nusiperku kartais ir receptų knygų, tačiau jas perleidžui žmonai, kuri yra puiki šeimininkė ir dažniausiai be jokių receptų apsieina. Pats retai gaminu – neturiu tam laiko. Jei gaminu, tai remiuosi patyrusiais virtuvės meistrais. Labai patinka prancūzų virtuvė. Kai apsilankau Prancūzijoje, būtinai paragauju jų gaminamų patiekalų. Daugelis sako, jog nėra skanesnio prancūziško valgio už varlių šlauneles, nors man dar skaniau – austrės.
- Ar skaitote knygas užkandžiaudamas?
- Jokiu būdu negalima skaityti valgant. Skaitymas – didžiulis darbas. Ypač, jei apie knygą reikės dar ir recenziją parašyti. Dažniausiai skaitymui skiriu popietes ir vakarus.
- Popierinės knygos – nebemadinga?
- Knygos labiau vertinamos vyresnės kartos žmonių, kurie versdami knygos puslapius jaučią tam tikrą emociją. Ir man skaityti laikraštį ar knygą žymiai maloniau popieriuje, nors suprantu, kad internete viskas pasirodo žymiai anksčiau. Tas, kuris skaitymu nori dar ir pasimėgauti, skaito jų popierinius variantus, o kas nori būti pirmas ir viską greičiau žinoti – renkasi kompiuteryje teikiamą informaciją. Kad jaunoji karta taip pat vertintų knygas, reikia pradėti nuo auklėjimo. Niekas taip gerai žmogaus neparuošia gyvenimui, kaip skaitomos knygos, nes knygoje galima rasti pačių įvairiausių dalykų. Daug skaitantis žmogus gali laisvai dėstyti savo mintis.
- Jei pirmąsias knygas pradėjote pirkti būdamas penkerių, ar daug sukaupėte knygų?
- Tiek, kiek norėčiau turėti knygų, negaliu. Biblioteka – gyvas organizmas. Yra knygų, kurios atiduodamos kitiems, nes išaugi iš to amžiaus. Iš vaikiškos literatūros mano bibliotekoje išlikusi knyga – Luis Keroll „Alisa veidrodžių karalystėje“. Knygas, kurias perskaitau ir daugiau neskaitysiu – dovanoju bibliotekai. Taip pat sensta ir mokslinė literatūra, todėl dovanoju. Todėl biblioteka kaip gyvas organizmas keičiasi kasdien.
Visų knygų, reikalingų mokslo darbams, neįmanoma turėti namuose – tam ir yra biblioteka. Kartais knygų ieškau ir Prancūzijos bibliotekose.