S. Juočienė: „Man muzika yra gyvenimo džiaugsmas, pasitenkinimas – grodama aš atgaunu jėgas“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Etnografinio kolektyvo „Sidabrinė gija“ narė Stefanija Juočienė gruodžio 1-ąją atšventė 80-ies metų jubiliejų. Muzikuojanti moteris jau antrą dešimtmetį groja kartu su „Sidabrinės gijos“ kolektyvu. Atradusi savo talentą ir pajutusi potraukį muzikai, būdama vos šešerių metų S. Juočienė pradėjo griežti armonika. Be šios muzikantės nepraeidavo nei viena kaimo vakaronė. Nors S. Juočienė pirmenybę teikė darbui ir šeimai, su muzika niekada nesiskyrė.

Meilė muzikai paveldima
S. Juočienė kilo iš gausios ir darnios šeimos, gyvenusios kaime, netoli Kurtuvėnų. Kaip pati sako, jos mama turėjo 6 gimdymus, nors pagimdė 7 vaikus. Mat du – brolis ir sesuo, gimė vienu kartu. Šių dvynių jau neliko. Mirė ir dar vienas brolis. Gyvos liko tik 4 seserys. „Visos seserys gerus balsus turėjome, gražiai dainas traukdavome. Aš pati nuo šešerių metų pradėjau muzikuoti armonika. Žaislų jokių nenorėjau. Mano silpnybė - muzika, o geriausias žaislas vaikystėje - armonika“ - savo muzikavimo pradžią atmena S. Juočienė.
Pasak moters, muzikuojantis buvo ir jos tėvas Jokūbas Vitkauskas, kuris taip pat grojo armonika. „Atsigimiau tikriausiai į savo tėvelį. Iš jo paveldėjau meilę armonikai. Tiesa, kai paaugau, atsirado noras groti bajanu, akordeonu, o jau nuo dvylikos metų – smuiku. Jam jaučiau didžiausią meilę – tai buvo didžiausia mano silpnybė gyvenime“, - pasakoja S. Juočienė.
Moteris džiaugiasi, jog per ilgą muzikavimo laikotarpį spėjo nudėvėti net tris smuikus. Dabar S. Juočienė smuiku nebegroja, todėl ketina smuiką parduoti – taip tikisi atsikratyti ir skaudulio. „Man skaudu, kad nebegroju su smuiku, todėl savo skaudulį geriau parduosiu“, - sako ji.
S. Juočienės šeimoje visi dainuoja ir šoka, tačiau sekti močiutės pėdomis anūkai nesiryžta. Tik vienas proanūkis, kuris gyvena Anglijoje, mokosi groti pianinu. Jam močiutė ketina ir armoniką padovanoti, tačiau nei vieno versti mokytis muzikos neketina. Muzikai, anot S. Juočienės, reikia pašaukimo, įgimto talento.

Rami, švelni ir visų mylima
Kai pradėjo eiti į mokyklą, S. Juočienė muzikos mokėsi Donelaičio mokykloje, dabartinėje Donelaičio gimnazijoje. Kartą, kai tėvas privertė groti kieme susirinkusiems svečiams, S. Juočienė buvo pastebėta ne tik kaimynų, bet ir savo mokytojo, kuris mokė kuklią ir mažai žadančią mergaitę. „Manimi tada muzikos mokytojas netikėjo, kad aš taip sugebu gerai groti. Sakė, kad per rami buvau – tik pirštelius dėliojau ant armonikos ir nė žodžio nepratardavau, tačiau kai pamatė, kad aš tikrai gebu groti, pats mokytojas man surado armoniką ir ją padovanojo. Tada linksminau visus kiemo vaikus... Oi, kaip man patikdavo groti vaikams kieme“, - prisiminimais iš vaikystės dalijasi S. Juočienė.
Nuo vaikystės turėjusi pilną kiemą klausytojų S. Juočienė sako, jog ir dabar yra mylima kolektyvo, su kuriuo kartu muzikuoja. „Nei karto nesu nieko išplepėjusi. Kas man paslaptį pasakė, tas žino, jog viskas pas mane užsidarė ir niekam nepasakysiu, gal dėl to esu mylima ir vertinama aplinkinių žmonių“, - sako moteris.

Darbas – pirmoje vietoje
S. Juočienė gyvenimą paskyrė muzikai, tačiau, kaip ji pati sako, visada pirmoje vietoje jai buvo darbas ir šeima. Įvairiuose darbuose beveik 43 metus išdirbusi S. Juočienė ir dabar nenustygsta vietoje. „Septyniolika savo gyvenimo metų paskyriau darbui statyboje, dešimt metų dirbau kolūkyje, o vėliau iki pensijos dirbau „Ventoje“. Visur buvau pirmaujanti, todėl išsiskyriau darbštumu iš kitų. Niekada neturėjau pravaikštų, todėl buvau mylima ir darbdavių, ir kolegų“, - pasakoja S. Juočienė.
Daug dirbusi ir visą laiką muzikavusi S. Juočienė turėjo ir kitų pomėgių. Muzikantė prasitarė, jog  jaunystėje labai mėgo žvejoti. 1978 metais dalyvavo žvejų varžybose ir tarp 92 dalyvių vyrų sugebėjo užimti trečią vietą. Augindama dukteris ir besisukiodama namuose S. Juočienė mėgo ir megzti, siuvinėti, domėjosi kulinarija.
Ir dabar S. Juočienė stengiasi viską pasidaryti pati, pagalbos neprašyti nei iš vaikų, nei iš anūkų. O jei kas aplanko jos namus, niekada alkanas neišeina. Moteris yra be galo vaišinga.

Muzikavimas – įgimtas talentas
S. Juočienė stebisi, iš kur ji gavo tokį talentą muzikai, nes per darbus neturėjo laiko nei kada ir koncertams repetuoti. Pagrodavo vieną kartą kūrinį ir jis nuguldavo atmintin. Tai, anot S. Juočienės, paveldėtas talentas iš tėvelio. „Kartą pagrojus repeticijoje įsirašydavau į galvelę. Dėl to man labai buvo lengva ne tik dirbti, bet ir muzikuoti. Niekada nevargdavau su muzika“, - sako S. Juočienė.
„Man muzika yra gyvenimo džiaugsmas, pasitenkinimas. Grodama aš atgaunu jėgas. Mano kūnas tarytum per muziką pasipildo energija. Gal todėl ir pati kuriu muziką. Nemažai turiu savo kurtų polkučių“, - pasakoja S. Juočienė.
Dešimt metų moteris mokėsi groti pas vadovę Ireną Radžienę, antrą dešimtmetį grojo Šiaulių aklųjų ir silpnaregių kultūros namuose, pas vadovę Gentvilaitę Virginiją. Dar 15 metų grojo kolektyve „Venta“, o iki dabar jau 17 metus muzikuoja „Sidabro gijoje“. S. Juočienė sako, jog pailsėti, sulaukusi garbingo amžiaus, neturinti kada, o ir kolektyvo palikti nesinori, nes gaila. „Dar ir dabar kai kurios muzikos vadovės manimi žavisi, jog aš vis dar groju. Stengiuosi ne tik dėl savęs, bet ir dėl tų, kurie manimi žavisi“, - sako S. Juočienė.

Koncertų užsienyje nepraleisdavo
Kadangi mylėjo muziką, S. Juočienė nepraleisdavo nė vieno kolektyvo koncerto, o ypač mėgo tuos, kai kolektyvas vykdavo į užsienį. S. Juočienei armonika teko groti Rusijoje, 4 kartus Estijoje, 6 kartus Latvijoje. Lietuvoje daug metų iš eilės dalyvavo festivalyje „Parbėg laivelis“.
„Jau 3-4 metus nebedalyvauju šioje šventėje dėl prastos sveikatos, į tolimesnius koncertus nevykstu. Turiu ligų tiek, kiek kiaurame rėtyje skylių, tačiau turiu stiprias rankas, kurios manęs niekada nenuvilia. Rankos visada juda, todėl ir iki dabar puikiai muzikuoju“, - sako S. Juočienė.
Moteris sako, kad jei visame kūne turėtų tiek energijos, kiek jos turi savo rankose, ji būtų stiprus geležinis žmogus.

Vyrą išsirinko taip pat muzikantą
Tikriausiai ne sutapimas, kad mylinti muziką S. Juočienė ir vyrą išsirinko muzikuojantį – grojantį gitara. Vyrą S. Juočienė sutiko atvykusi koncertuoti į Vilniuje vykusią Dainų šventę. Jos nuomone, vyrą sužavėjo savo talentu. Pajutę vienas kitam simpatiją jauna pora greit ir susituokė. Gražioje bei darnioje šeimoje S. Juočienė susilaukė dviejų dukrų ir su vyru išgyveno net 57-erius metus. Jau ketveri metai, kai vyras išėjęs Anapilin.
S. Juočienė pasakoja, jog jos šeimoje visi daug dirbo, nes žinojo savo pareigas. Per darbus nebuvo laiko ir bartis, todėl taip gražiai visi ir sugyveno. „Darbus kartu su vyru nudirbdavome labai organizuotai, nes juos pasidalydavome, be to, ir giminėje visi gražiai sutardavo, niekur jokių pykčių nematydavome“, - pasakoja ji. Pasak S. Juočienės, ir dabar nei viena šeima giminėje neišsituokė - visi gražiai sutaria ir rodo gerą pavyzdį jaunajai kartai.

S. Juočienė kartu su „Sidabrinės gijos“ kolektyvu muzikuoja jau 17 metų, nors armoniką savo rankose laiko jau 74-erius metus.
„Sidabrinės gijos“ kolektyvo nuotr.