Šimtametė Agota Česnulienė, braukdama džiaugsmo ašarą, susirinkusiems ją pasveikinti dėkojo ir linkėjo sveikatos bei ištvermės.
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Užvakar šimto metų jubiliejų atšventė Agota Česnulienė. Kilusi iš Dzūkijos, Varėnos rajono, Noškūnų kaimo šimtametė Šiauliuose gyvena daugiau nei pusamžį.
A. Česnulienė augo nedidelėje šeimoje – turėjo vieną brolį ir dvi seseris. Šiuo metu gyva liko tik sesuo Ona Mišonienė, kuriai netrukus sukaks 95-eri. Vyriausioji savo šeimoje A. Česnulienė visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo, anksti mirus tėvams turėjo užauginti jaunesnįjį brolį ir seseris. Nors ir daug vargų reikėjo nuvargti, A. Česnulienės veide dar ir dabar nedingsta jaunatviška šypsena, kuri džiugina plačią giminę – keturias dukras, aštuonis anūkus ir trylika proanūkių.

Prisiminimai iš gimtinės
Iš gimtosios Dzūkijos A. Česnulienė ryškiausiai prisimena jaunystę. Kai mirė mama, A. Česnulienei buvo vos dešimt metų. Po keleto metų mirė ir tėvas. Penkiolikos metų sulaukusi vyriausioji dukra turėjo prižiūrėti jaunesnįjį brolį ir seseris,kuriuos ir užaugino. „Sunku buvo gyventi. Nebuvo kam žemelės dirbti. Pamergavau ir susiradau sau vyrą. Gaila, kad neilgai teko mergauti. Tačiau ir vyras mirė gana jaunas. Likau viena su dukromis ir visais vargeliais. Pati užauginau keturias dukreles, vėliau padėjau auginti anūkėles ir proanūkėles“, – braukdama džiaugsmo ašarą pasakoja šimtametė.
Gyvenimo nelepinta A. Česnulienė niekada nesėdėjo rankų sudėjusi. Gyvendama Dzūkijoje mėgo grybauti ir uogauti, o žiemą ausdavo rūbus, rankšluosčius. „Turėjau ūkį, kurį reikėjo prižiūrėti. Auginome avis, paukščius, turėjome arklį. Rasdavome laiko ne tik miškuose gyvulius ganyti, linelius sėti, bet ir pašokti, padainuoti“, – prisiminimais dalijasi A. Česnulienė.

Šiauliai – savas miestas
Šiauliuose A. Česnulienė gyvena jau 50 metų. Nors į Šiaulius gyventi atvyko ne savo noru, grįžti į gimtąjį kaimą niekada neketino. Kaip pati sako, priprato gyventi Šiauliuose ir šis miestas tapo savas širdžiai.
„Kai Lietuvoje vyko vidiniai trėmimai, mus ištrėmė į Šiaulius. Prisimenu, kai mus vežė mediniu vežimu. Tačiau gyvenime būta ir gerų laikų“, – sako A. Česnulienė.
Kai užaugo ir ištekėjo dukterys, A. Česnulienė persikėlė gyventi pas vyriausiąją dukrą Adelę Mišinskienę. Ten ir dabar gyvena, nors kaip pati šimtametė sako, ją prižiūri ir kitos dukterys, aplanko anūkai ir proanūkiai.

Ilgaamžiškumo paslaptis – meilė savo artimui
Moteris džiūgauja sulaukusi 100 metų, tačiau sako, jog nesitikėjo taip ilgai gyventi. Artimųjų manymu, gali būti, kad ilgaamžiškumas – genų nuopelnas, nes ir A. Česnulienės seserys taip pat gana ilgai gyveno.
Anūkė Janina Kanapienė sako, jog močiutė dažnai kartoja: „Aš visus myliu ir mane visi myli“. Anūkės manymu, tai ir yra pagrindinis šimtametės gyvybingumo variklis, kuris leido sulaukti tokio amžiaus. Mylinti savo šeimą A. Česnulienė mėgsta, kai ir jai skiriamas dėmesys – dažnai svečiuojasi pas artimuosius. „Juk kai apsilanko svečiai, mes jiems skiriame daug dėmesio, todėl močiutė dažnai keliauja pas savo dukras, aplanko ir anūkus“, – juokiasi J. Kanapienė.

Nenustygstanti vietoje
Nors A. Česnulienė skundžiasi klausa ir kartais kamuojančiu dusuliu, atvykusiems svečiams užtraukė liaudišką dzūkų dainą. Dukra Marytė Jasvilienė sako, jog jaunystėje mama labai daug dzūkiškų dainų dainuodavo, kurių iki šiol nepamiršta. „Mama dainuodavo su savo seserimis skirtingais balsais. Dabar tik kartais padainuoja. Jau ir amžius neleidžia – sunku jai atsikvėpti, nors dar sunkiau ją vietoje užlaikyti“, – pasakoja šimtametės dukra. Pasak jos, net šimto metų sulaukusi A. Česnulienė nenustygsta vietoje – pernai kieme net darželius ravėjo.