Grupė „Vairas“ gastrolių JAV metu (viduryje – a. a. buvęs kolektyvo vadovas Vytautas Katilius).
Dariaus Vaitoškos nuotr.
Aleksandras RIMDŽIUS
Grupė „Vairas“ tiek pat neatsiejama nuo naujausios Šiaulių istorijos, kiek ir dviračių gamykla, iš kurios šis gamyklos darbuotojų kolektyvas pasiskolino savo turbūt jau amžiams ne tik šiauliečių atmintyje įsirėžusį pavadinimą. Iš tikrųjų, ar daug galėtumėte išvardinti grupių, kurios egzistuotų net 53-ejus metus!? Sakoma, kad menas pergyvena jo kūrėjus, šiuo atveju galima sakyti, kad 1960 metais susikūręs kolektyvas nuo to laiko „veža“ visą Šiaulių miestą.
Apie „Vairo“ istoriją, dabartį ir ateitį kalbamės su grupės vokalistu, klavišininku ir vadovu Rolandu Janušu.
- Papasakokite apie savo grupės susikūrimo aplinkybes, ar tai tik sutapimas, kad grupė „Vairas“ gimė kovo 8-ąją, tai yra, moters dieną?
- Žinoma, moters diena buvo priežastis būtent tą dieną eiti į sceną, tačiau repetuota ir ruoštasi pasirodymui buvo negalvojant apie konkrečią dieną. Tiesiog atėjo laikas ir Moters dieną įvyko pirmasis „Vairo“ koncertas, kuris ir lėmė grupės gimimą.
- Kokios vertybės ir idealai yra Jūsų grupės kūrybiniai varikliai?
- Į šį klausimą nelengvą atsakyti, nes niekada apie tai nesusimąstėme. Tiesiog mums daug padeda „Vairo“ vyrų humoro jausmas, kurio mums niekada netrūksta. Mus visada lydi gera nuotaika, linksmos dainos ir neblėstantis jaunystės jausmas.
- Kažkada labai intensyviai koncertavote buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Gal galėtumėte pasidalinti labiausiai atmintin įsirėžusiais ar linksmiausiais tokių kelionių epizodais?
- Iš visų dabartinių grupės narių, koncertavusių Sovietų Sąjungoje, grupėje liko tik vienas narys – gitara grojantis Sigitas Arūnas. Jis labai tylus ir kuklus žmogus, todėl neatskleidžia to meto išdaigų ir nuotykių. Tiesiog tą metą prisimena kaip gerą ir įspūdingą laikotarpį. Vienas įvykis, kurį mes vis dar prisimenam – Donecko (Ukraina) mieste amžiną atilsį Edmondui Čivinskui koncerto metu lūžo koja. Lūžis buvo atviras. Atsigaivinti vandeniu prireikė tam pačiam Sigitui, kuris bijo kraujo.
- Kaip manote, kodėl neištirpote tarp tokioje didelėje šalyje, kaip Sovietų Sąjunga, esančių daugybės grupių, buvote pastebėti ir net susilaukėte tam tikro pripažinimo ir populiarumo?
- Tuo metu musų kuriama muzika turėjo savotiško naujo skambesio, prie to prisidėjo taip pat kiek kitokios mūsų kuriamos dainos, atradusios klausytoją ne tik Lietuvoje. Žmonės vertino savo veidą turinčias grupes.
- Ką Lietuvos muzikos estradai suteikė Sovietų Sąjungos griūtis? Gal pokyčiai nebuvo vien teigiami?
- Sąjungos griūtis labiausiai sugadino požiūrį į muziką. Dabar dainuoti gali bebalsiai ir groti nemokantys groti. O tada reikėjo pirmiausiai praeiti atranką apžiūrose ir ne bet kam buvo galima lipti į sceną ir staugti. Tik turintys talento ir sugebėjimų galėjo groti ir dainuoti.
- Ar galėtumėte tokį ilgą „Vairo“ gyvavimo laikotarpį suskirstyti į skirtingus etapus?
- Manau, pirmasis etapas buvo labai ilgas ir su vadovų bei muzikantų kaita tęsėsi nuo 1960 m. iki Vytauto Katiliaus atėjimo į kolektyvą 1982 metais. Antras etapas – V. Katiliaus vadovavimas iki 1992 metų, lydėtas klasika tapusių kūrinių sukūrimu. Ir trečias etapas, kurį lydi atlikėjų netektys, tęsiasi iki šių dienų.
- Kokios priežastys lėmė grupės iširimą 1996 m.? Ar manėte, jog „Vairo“ istorija baigta?
- Iširimą lėmusios priežastys buvo labiau ekonominės. Šaltos koncertų salės, žmonėms reikėjo ne linksmybių, o darbo ir užmokesčio. Mes tą laikotarpį vadiname kūrybine pauze.
- Ką grupės nariai veikė šiuo laikotarpiu?
- Visi dabartiniai kolektyvo nariai dirba mokyklose. Aš, Vytautas Mundinas ir S. Arūnas dirba „Dagilėlio“ dainavimo mokykloje. O Darius Vaitoška – „Jovaro“ progimnazijoje. Visi mes – mokytojai.
- Papasakokite grupės atsikūrimo istoriją. Kokia dabartinio „Vairo“ sudėtis?
- Nuo 2000-ųjų iki šių dienų buvo ilgas kelias. Pradžioje keitėsi kolektyvo nariai, o paskutinįjį grupės dešimt metų buvome likę keturiese. Amžinybėn išėjus Edmundui Čivinskui, ansamblį papildė bosine gitara grojantis D. Vaitoška. Per šį laikotarpį išleistos penkios kompaktinės plokštelės. Emigrantams skirtų turų metu aplankėme daug pasaulio šalių. Labai sėkmingas bendras projektas su Romu Dambrausku ir Nijole Narmontaite „Cafe Emigrant“, taip pat įvairiomis progomis pasirodome festivaliuose ir koncertuose.
- Per paskutinius trejus metus netekote dviejų grupei svarbių žmonių: ilgamečio grupės lyderio E. Čivinsko ir vadovo V. Katiliaus. Kokie tai buvo žmonės, ką jie reiškė grupei?
- Be šių žmonių „Vairas“ daugeliui būtų sunkiai įsivaizduojamas. V. Katilius jau daugelį metų gyveno už Atlanto, bet jo braižas ir sukurtas „Vairo“ pagrindas išlieka ir šiandien. Buvo net kalbama, jog jam grįžus į Lietuvą, vėl visi grosime kartu. Na, o E. Čivinsko nepakeis jokia lakštingala. Trūksta jo šypsenos, jo humoro jausmo, draugystės. Po šio žmogaus netekties buvo net kilusi mintis nutraukti kolektyvo gyvavimą. Bet tam įvykti neleido nebaigtų darbų galybė. Vienas iš jų – pradėtas organizuoti jubiliejinis „Vairo“ 50-mečio koncertas. Todėl dirbom toliau, o dabar viskas nusistovėjo ir gyvenimas eina toliau.
- Ar dabartinį kolektyvą galima pavadinti koncertine grupe? Galbūt planuojate naujus įrašus ar turite kitų planų?
- Taip, tai yra koncertinė grupė. Koncertuojame įvairiose šventėse, gal esame mažiau pastebimi komerciniuose koncertuose. Šiuo metu renkamės užsakomus koncertus: miestų šventės, įmonių organizuojami renginiai ir taip toliau. Jau įrašytos penkios naujos dainos, manau, klausytojai greitai išgirs naują dainų rinkinį. O planai – tolimi, birželį skrisime į Angliją, rugsėjį kelsime sparnus į Ispaniją, visą vasarą savaitgaliais koncertuosime visoje Lietuvoje vykstančiose šventėse.
