„Be Šiaulių Lietuva savo veide prarastų gražią raukšlelę.“, - sako Šiauliuose koncertuosiantis L. Mikalauskas.
Atm Kompanijos nuotraukos
Aleksandras RIMDŽIUS
Šiandien 18 valandą Šiaulių kultūros centre vyks „Romansų vakaras“ su žinomais solistais Liudu Mikalausku, Judita Leitaite ir Algiu Frankoniu. Klausytojams atlikėjai žada pateikti skirtingų šio Ispanijoje užgimusio ir Rusijos žemėse bei sielose suklestėjusio muzikos žanro interpretacijų. Pasirodymo proga pakalbinome vieną iš atvykstančio trio narių – L. Mikalauską.
- Ko gali tikėtis apsilankiusieji Jūsų romansų koncerte?
– Mes su A. Frankoniu atliekame kiek kitokio muzikos žanro repertuarą nei kamerinės muzikos atlikėja J. Leitaitė. Mūsų trio atliekamos pačios romansų interpretacijos yra ganėtinai panašios. Tiesiog J. Leitaitė atstovauja moteriškąją rusiškų romansų kryptį, o aš – vyriškąją. Man dar studijų metais teko dalyvauti ne viename tarptautiniame romansų konkurse ir net laimėti pirmąsias ir antrąsias vietas. Ypač daug esu atlikęs senovinių rusiškų romansų, kai kurie jų tokie seni, kad jų autoriai yra nežinomi. Šių nuostabių tekstų pagalba išliko ir pats romansų žanras. Kitą repertuaro dalį sudarys žinomų kompozitorių sukurti romansai.
- Tiesa, jog jaunystėje norėjote pasirinkti dvasininko kelią? Atlikdamas meilės dainas nejaučiate tam tikrų vidinių prieštaravimų?
– Tiesiog vienos televizijos buvau paklaustas, ar norėjau tapti dvasininku. Atsakiau, kad taip, bet negalėjau apsieiti be moterų. Toks ten buvo pokalbis, o viską išvertė taip, kad suprask, jog vien dėl moterų ir nepasirinkau tokio gyvenimo kelio. Tapti dvasininku buvo mano paauglystės svajonė. Juk labai daug iš dorų šeimų kilusių berniukų tekdavo patarnauti mišiose ir kiekvienas jų giliai širdyje yra pasvajojęs apie tapimą kunigu. Galiausiai supratau, jog kunigystė mane masino kaip galimybė išeiti į žmones, kalbėti jiems. Tą patį darau dabar dainuodamas. Dainavimas – irgi savotiškas pašaukimas. Dainuoti žmonėms kažkiek panašu į dvasininko kelią.
- Tiesa, kad buvote aistringas bitininkas?
– Tai – vienas iš mano paauglystės hobių. Netoli Tauragės turėjome 8 avilius ir tėtis mane veždavosi ten bitininkauti. Tik aš ne tiek bitininkavau, kiek laksčiau aplink tuos avilius. Namiškiams ne kartą teko rankioti į mano ilgus plaukus įsisukusias bites. Vėliau ir pats auginau 4 avilius bičių. Jaučiu vienatvės poreikį, nes po visų renginių ir šurmulio norisi ramybės ir tiesiog atitrūkti nuo to, tad pavasarį žadu įsigyti avilių ir po kokių 8-erių metų pertraukos atnaujinti šį pomėgį.
- Kaip vertinate savo patirtį įvairiuose televizijos projektuose?
– „Triumfo arką“ pavadinčiau tikrai labai solidžiu projektu. Prisimenu ne vieną diskusiją pažįstamų rate, kas būtų, jei atsirastų visiems tiems šokių dešimtukams analogiška laida, skirta mūsų atliekamai muzikai. Norėjau eiti ten, kur gaučiau kažkokios naudos. TV3 šokių projektas mane išmokė judesio. Sunkus darbas pagerino ir mano sveikatą: sutvirtėjo nugara ir pagerėjo laikysena.
Vėliau sekė „Chorų karai“. Šio projekto metu supratau, kad man būtų labai sudėtinga dirbti dėstytoju. Chormeisterio vaidmuo man taip pat leido suprasti, jog esu tikras darboholikas. Nežinau, ar kiti žmonės sugebėtų prie to priprasti. Tiesiog iš kitų reikalauju tiek pat, kiek ir iš savęs. Iš šio projekto išsinešiau pačių geriausių prisiminimų – turėjome puikią komandą ir puikų chorą.
- Kiek šie laimėjimai Jums yra svarbūs?
– Man visada atrodė keistas toks perdėtas snobiškas akademizmas ir tie „aukštosios kultūros“ atstovai, teigiantys, jog televizija būtinai yra kičas ir siūlantys nuo viso to užsidaryti, kad niekas nematytų, kurti meną ir galvoti, kad darai jau labai puikų dalyką. Iš principo ir kultūros žmogus šiais laikais turi eiti koja kojon su žinomumu, technologijomis ir masinėmis medijomis. Reikia eiti į radiją ir televiziją, nes nebėra taip, kaip tarpukario laikais, kai apie tave parašydavo straipsnį ir tu jau esi žinomas. Kultūros žmonės turi atvirai žmonėms rodyti savo kuriamą meną. Todėl manau, jog dalyvavimas tokiuose projektuose greičiau yra sveikintinas dalykas, o ne kažkokia nuodėmė.
- Balanso tarp populiariosios ir elitinės kultūrų išlaikymas taip pat yra savotiškas menas.
– Šitoks Jūsų įvardytas balanso išlaikymas tarp tam tikro repertuaro ir neprofesionalumo išties yra labai svarbus. Daugybę kartų televizijoje teko diskutuoti dėl repertuaro, dėl jų siūlomų sąlygų daug kur atsisakiau dalyvauti. Dažnai prašydavo padainuoti kokią lėkštą pop dainelę. Kartais tikrai nusimindavau dėl to netekęs galimybės dalyvauti laidose. Ypač bloga padėtis su dainavimu gyvai – man yra pasakę, kad dėl manęs vieno nesiruošia jungti pulto. Jau dabar televizijose visi dainuoja su fonograma, tad nusileisti iki visiško neprofesionalumo ir kičo išties labai lengva.
- Teko girdėti, kad kadaise dainavote roko grupėje.
– Iš kur Jūs tai ištraukėte? (Juokiasi). Apie mano paauglystę būtų galima atskirą straipsnį parašyti. Paauglystės laikais aš su dar trimis bičiuliais buvome subūrę pop rock grupę „Attic“, grojome palėpėje, todėl toks ir pavadinimas. Pats rašiau dainas. Būdavo, važinėdavom po kaimus, į gegužines ir diskotekas koncertuoti lįsdavom iš pogrindžio. Šiuo savotiško maišto laikotarpiu blaškėmės tarp roko baladžių ir pop muzikos. Tai buvo pirmieji mano kūrybiniai užmojai.
- O pirmoji pažintis su muzika?
– Pirmoji pažintis įvyko, kai buvau priimtas į chorą. Prisimenu, kai pirmą kartą teko išeiti į sceną, aš net drebėjau iš baimės, kažkas mane tiesiog įstūmė ten. Vėliau toji tikresnė pažintis įvyko, kai Kaune mokiausi kultūros vadybą ir prisėdęs ant vieno iš šalia teatro esančių suoliukų pasvajojau, kaip būtų šaunu čia dainuoti. Po dvejų metų jau buvau Kauno teatro solistas. Mano tėvai sakė, kad nesirinkčiau dainavimo, nes tai – ubago lazda. Kiekvienam jaunuoliui palinkėčiau nesirinkti pelningesnės specialybės, o eiti, kur traukia širdis. Nesvarbu, kas būtum, batsiuvys ar siuvėjas, jei esi geriausias, tikrai nepražūsi. Kita vertus, nesigailiu krimtęs kultūros vadybos mokslus, nes jei nebūtų pavykę su dainavimu, žinočiau, kad kitur buvo dar blogiau.
- Koks Jūsų santykis su Šiauliais?
– Visuomet labai džiugu, kad Šiauliuose į mano koncertus susirenka pilna salė žmonių. Paruošęs kokią gražią programą stengiuosi ją kuo greičiau atvežti pas jus. Negaliu nepasidžiaugti puikiu Šiaulių kameriniu orkestru. Apskritai šis miestas turi gražų kultūrinį pagrindą. Be Šiaulių Lietuva savo veide prarastų gražią raukšlelę.
- Tikriausiai esate sulaukęs pasiūlymų karjerą tęsti užsienyje?
– Dažnai siūlo dainuoti svetur tiek teatruose, tiek ir koncertų salėse, nesenai mane priėmė į vieną solistų agentūrą, todėl dabar dažnai važinėju į užsienyje vykstančias perklausas. Daug mano bičiulių ir šiaip gimtinėje sau vietos neradusių atlikėjų laimės ieškoti patraukė svetur, ypač į Vokietiją. Man pavyko rasti sau vietą po saulę ir tikrai neturiu jokio noro iš čia išvažiuoti. Pas mus kažkodėl nusistovėjo keistas požiūris, esą jei žmogus išvažiuoja į kokį žuvies fabriką – jis yra emigrantas ir į jį žiūrima smerkiančiai, o jei išvyksta kultūros žmogus, jis tampa vos ne didvyriu ir dideliu mūsų kultūros nešėju.
- Kas pasirodymų metu Jums teikia didžiausią džiaugsmą?
– Kai po visų pasiruošimo darbų pamatai salėje besišypsantį žmogų, o galbūt iš jo akies riedančią ašarą – supranti, kad tau pavyko sudainuoti. Nėra mūsų specialybė tokia sunki, kaip dažnai teigia kolegos dainininkai – tiek mes, tiek ir žiūrovai patiriame daug džiaugsmo.
