Idiotiškais klausimai muzikanto vidinę harmoniją draskė Romualdas BALIUTAVIČIUS, pašnekovą fotoblykste akino Vadimas SIMUTKINAS

Šiaulių universiteto dėstytojas, muzikantas ir renginių organizatorius Arijus Ivaškevičius, sužinojęs, kad jam teks atsakyti į greitus bei klastingus „blico“ klausimus, teisindamasis užgriuvusiais darbais, pabandė išsiderėti keletą dienų laiko. Nepavykus, paprašė minutės pertraukėlės, girdi, nevalgęs nuo kažinkada – būtina pasistiprinti. Priminus, jog nemalonių dalykų atidėliojimas nieko nieko gero neduoda, pasirodė vos po keletos minučių ir plačiai šypsodamasis.
- Žmonės šneka, kad turi gerą humoro jausmą. Įdomu, kaip vertini tai, ką šiandien lietuviai vadina humoru?
- O tu manai, kad lietuviai, kaip tauta, pasižymi humoro jausmu?..
- Mėgsti žaisti tenisą. Kaip atrodo, ar žaisdamas abiem rankomis ir labai stengdamasis, galėtumei aplošti R. Berankį?
- (Atsidūsta.) Sigutį Jačėną, aktorių, apžaidžiau vos pirmąkart į rankas paėmiau raketę. Prieš dešimtį metų kartu atostogavome Dubingiuose. Paskui tenisą žaidžiau tik kompiuteriu. O ranką R. Berankiui spaudžiau irgi labai seniai.
- Vadovauji kolekcionierių klubui, kur, reikia manyti, susirenka pačių įvairiausių žmonių. Ar yra tokių, kurie kolekcionuotų meilužes?
- (Ilgoka pauzė.) Hm, geras klausimas. Idiotiškas klausimas (juokiasi).
- Net labai idiotiškas – neleidžia atsakyti rimtu veidu ir iš anksto sugalvotais štampais.
- Tikiuosi, čia neturėjai jokių kvailų minčių? Beje, geriau kolekcionuoti gražias mintis, o ne gražias moteris.
- Varnos kranksėjo, jog dvi dešimtis metų nevalgei grikių, o paskui juos staiga pamėgai. Gal kartais privertė augančios maisto produktų kainos?
- (Kvatoja). Buvo taip, jog vieną kartą restorane, manęs neįspėję, atnešė karštąjį patiekalą su grikių garnyru. Buvau apstulbęs. Bet paragavau. Ir taip patiko, kad vėliau parašiau sūnui: „Nepatikėsi, bet suvalgiau visu grikius iki paskutinės kruopelytės“. O nemėgau gal todėl, kad gyvendamas internate šešis kartus iš septynių valgyti gaudavau grikių košę. Atsivalgiau.
- Užsiminei apie sūnų. Kodėl jį mažą, spaudžiant speigui, basą išsivežei į lauką? Turėjai planų užauginti poliarininką?
- Tai tėviška nepatirtis. Žmona buvo išvykusi į kitą miestą aplankyti savo tėvelių. Mudu su sūnumi išsiruošėme parsivežti pienuko. Vietoj šliaužtinukų jam apmoviau kelnaites. Tas netruko nuspirti užklotą ir, matau, krykštauja sau patenkintas. Puoliau klostyti nuogas jo kojytes, o lauke tuo metu buvo virš dvidešimties laipsnių šalčio.
- Sako, jog esi „pamišęs“ dėl sendaikčių. Mano jaunystėje senus skudurus turgaus pakraštyje supirkinėdavo žydas, siūlydamas ano meto deficitą – tapetų sienoms, dangtelių stiklainiams.
- Sendaikčių nekolekcionuoju – tik vertingus daiktus, turinčius savo istoriją.
- Naktimis internete ieškai senovinių nuotraukų apie Šiaulius. O ką? Dienomis jų nebūna?
- Kai miega lietuviai – Amerikoje diena. Tada internete galima rasti naujai įkeltų skelbimų ir pan. Neseniai taip aptikau „lietuvišką antklodę“, padabintą Vyčiu, už 15 dolerių. Surizikavau ir įsigijau. Kai gavau siuntinį, netekau žado: tai buvo senovinis lietuvių menininko gobelenas. Lygiai toks pat puošia Lietuvos ambasadą Maskvoje.
- Rinkai ir taksofonų korteles. Kiek jų yra tavojoje kolekcijoje?
- Kažką kolekcionoju, kažką išleidžiu. Toks gyvenimas. Taksofonų korteles rinkau labiau kaip priemonę įsigyti kitų dalykų.
- Tau teko atsidurti ir vieno rusų filmo „Dvylika kėdžių“ herojaus kailyje – nuogam laiptinėje, po to, kai užsitrenkė buto durys.
- Ak, tu rupūže! (Juokiasi.) Prabudau naktį ir girdžiu, kaip trinktelėjo buto durys. Pašokau iš lovos ir išbėgau į laptinę. Tuo metu kažkam apačioje pravėrus laiptinės duris, skersvėjis užtrenkė manąsias. Netrukus išgirdau kaimynų rakinamos spynos garsą. Išsigandęs, kad manęs kas nepamatytų „visame gražume“, su visomis durimis įvirtau į vidų. Rytą ilgai teko jas taisyti.
- Ar padėkojo dėstytojas, kuriam studentavimo laikais į kavą prikliukinai konjako?
- Po to egzamino važiavau į bendrabutį. Kiek netikėtai šalia savęs pajutau stiprų alkoholio kvapą. Pasirodo, anas dėstytojas važiavo tuo pačiu troleibusu. „Atsipraššššau. – išlemeno jis. – Lllabai atisprašššau. Palikkkau ten, kur gaisrinė žarna.“ Pasirodo, ten jis paliko termosą su kava. Buvo tokia mada: penktakursiai, baigdami akademiją, egzaminuojančiam dėstytoju prie kavos ar arbatos įpildavo nedidelį šlakelį konjako. Mes gi padarėme atvirkščiai: į termosą su trupučiu kavos suvertėme visą butelį konjako. O kai atėjau laikyti egzamino, dėstytojas jau nebesiorientavo, kas vyksta.
- Papasakok ir kaip laikei vokiečių kalbos egzaminą.
- Atėjęs į egzaminą, gavau lapą pasiruošti. Pasiruošiau. „Pasakokit.“ – paprašė. Aš pasakoju. „Duokite studijų knygelę“, – vėl paprašė dėstytoja. Padaviau. „Štai kaip gerai mūsų studentai lanko paskaitas, – tarė ji. – Aš esu docentė Grumblienė ir dėstau anglų kalbą.“
- Girdėjau ir tai, jog kartais savo noru žiemą miegodavai balkone. Gal labai karštas vyras esi?
- Kai tau yra 14–15 metų, turbūt gali miegoti ne tik balkone, bet ir medyje. Aš valgydavau ir dešrą su uogiene tam, kad išsiskirčiau prieš panas.
- Dar anksčiau, gyvendamas mokyklos bendrabutyje, buvai sukonstravęs prietaisą, įgalinantį išjungti miegamosios patalpos apšvietimą nesikeliant iš lovos.
- Taip, mus žadindavo įjungdami šviesą. Vieną kartą įėjus auklėtojui mano prietaisas užsidegė. Kambariokų akys tada buvo pilnos ašarų – juoko ašarų, o mano kelnės – pilnos baimės.
- Namo rūsyje kartą sukonstravai garsinę signalizaciją, turėjusią nubaidyti visokius svetimo gero mėgėjus. Gal vis dėlto tau reikėjo studijuoti technikos mokslus? Rasi, Lietuva šiandien būtų turėjusi savo Edisoną? Įdomu ir kita: ką sakydavo kaimynai, jeigu signalizacija „užgrieždavo“ vidury nakties?
- Aš pats seniai visa tai pamiršau. (Po pauzės.) Edisonu nebūčiau tapęs, bet tikrai ir ne paskutiniuoju tarp racionalizatorių.
- Po visų linksmų ir kvailų klausimų, pabaigai siūlau atsakyti ir į vieną rimtą: kokia epitafija po daugelio metų turėtų būti iškalta Tavo amžino poilsio vietoje?
- (Mąsto apie minutę.) Per daug žiauru čia, bet įdomiai. (Ilga pauzė.) „Dieve, atleisk“? Nežinau. Užtektų penklinės ir kelių natų.