Skulptorius M. Šnipas prie savo skulptūros: „Su amžiumi ateina supratimas, kad nėra ko čia to skulptūrų skaičiaus per daug didinti, nes nuo to absoliučiai niekas nesikeičia – gali tiesiog puikiausiai gyventi tik žiūrėdamas, klausydamas, bendraudamas“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Skulptūrų parodomis šiauliečiai nėra lepinami – geriausiu atveju viena per per dvejus metus. Todėl praėjusį penktadienį Kultūros centro „Laiptų“ galerijoje surengta vieno iš ryškiausių šiuolaikinių skulptorių Mindaugo Šnipo darbų paroda intriguojančiu pavadinimu „Niekis“ į galeriją ir sukvietė praktiškai visus šio meno mylėtojus.
Ir nė vienas nepasijuto nusivylęs: M. Šnipo darbai buvo labai saviti, ekspozicija surengta taip, kad kiekvieną darbą buvo galima apžiūrėti iš visų pusių, net paliesti, o skulptūrų autoriaus mintys apie kūrybą – ypatingos.
- Kodėl jūs tapote skulptoriumi?
- Tikrai nežinau, kodėl. Jokių genų – visi seneliai, proseneliai buvo žemdirbiai. O aš jei ką paišydavau, tai paišydavau rusus ir vokiečius – karą. Tik lipdyti iš plastilino man buvo gal ir įdomiau – gan anksti, dar iki mokyklos.
Pasirinkau skulptoriumi būti jau M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur po aštuntos ar po devintos klasės reikėjo pasirinkti. Tada jau supratau, kad man spalvos yra problema – nežinau, ką su jomis daryti. Grafikos nesirinkau, nes ten lino raižinys, o jo nekenčiau. Tai ir beliko skulptūra.
Gal tas vaikystės lipdymas, kai darydavausi mažus žaislus iš plastilino, kažkaip paveikė, susiejo su skulptūra.
Rimčiau susidomėjau skulptūra gal 10 klasėje, o iki tol tiesiog buvo įdomu, nes jau nuo 6 klasės turėjau gerus mokytojus – B. Žilytę, V. Antanavičių, L. Katiną. Tai tikrai buvo puikūs laikai būti menuose, toje terpėje plaukioti, plūduriuoti.
Tik kai susidomėjau skulptūra, iškilo profesiniai klausimai, ką aš čia darysiu, kaip darysiu.
Žinoma, buvo ir intriga: tuo metu daug informacijos buvo ribojama, o iš po pažasties gauta lektūra buvo žymiai aktualesnė jau vien dėl to.
- O kokia buvo jūsų pirmoji skulptūra?
- Ta, kuri daugmaž sąmoningai su profesionalumo bandymo apraiškomis apgraibomis buvo padaryta bene 10 klasėje. Mums dėstė skulptūrą Petras Mazuras, bet kartą jį pavadavo Mindaugas Navakas.
Tuo metu pagal žiogą drožiau skulptūrą iš medžio ir pats jaučiau, kad labai nesisekė: pusė to žiogo kūno buvo lyg ir nieko, o kita pusė – visiška nesąmonė. Priėjo tąsyk M. Navakas ir pasakė: tu bet ką padaryk - nors pjūklo rankeną primontuok ir tai bus žymiai geriau negu dabar.
Tada aš supratau, kad kažką reikia versti aukštyn kojom, žemyn galva - turi būti ieškojimas, mąstymas, o ir racionalumo dozė. Ir išdrožiau kažkokį keistą lyg smegenų, lyg žarnyno pavidalą.
Ko gero, tai pirmas mano darbas ir buvo, nes supratau, kad reikia bandymų, ieškojimų. Neužtenka sėsti ir padaryti iki galo. Procesas gali užtrukti žymiai ilgiau: gali tekti darbą numesti ir tik po kiek laiko jį pabaigti.
Vienas iš tokių darbų eksponuojamas šioje parodoje. Jį pradėjau gal 1986 metais, bet nežinojau, ką toliau daryti, tai stovėjo mano dirbtuvėje gal septynerius metus. Kol sykį pamačiau, kad ne daug ką bereikia pridėti – nupjausčiau keletą detalių ir jis buvo baigtas. Darbas turi išsistovėti.
- Kai mokėtės, skulptoriai Lietuvoje buvo politiškai angažuoti.
- Jau paauglystėje mes mokėjome viso to trigubo žaidimo: viena mąstai, kita kalbi, trečia darai. Ko gero, kiekvienas to meto žmogus tą žaidimą buvo įvaldęs pakankamai gerai.
Man buvo aišku, kad su ta velniava nieko bendra nenoriu turėti, o visas tas viešasis pavidalas, kurį pateikdavai, kad nenusviltum, praėjo pro šalį. Tai buvo taip natūralu, kasdieniška, pilka.
O kiti skulptoriai, žinoma, irgi nemėgo tų leninų, bet daryti darė. Tai man nekėlė nei kokio pasigėrėjimo, nei kokio įsiūčio. O vėliau, kai pats pradėjau susigaudyti portreto modeliavime, tai buvo net įdomu į tuos leninus žiūrėti – kaip į meistriškumo, modeliavimo technikos dalykus. Tačiau ar ten Dzeržinskis, ar Leninas, ar koks kitas veikėjas, artimesnis lietuvio dūšiai, man buvo visiškai vienodai.
- Vienas menininkas yra pasakęs, kad skulptorius arba turi gauti valdžios užsakymus, arba būti kapinių meistru...
- Atsakyčiau, kad dar klausimas, kas didesnė valdžia - ar ta, kuri kapinėse, ar ta kita.
Žinoma, prie valdžios prisilaižius gal tos „babkės“ didesnės būtų, bet aš... laižyti neįpratau ir neišmokau.
Aš esu kaip P. Cvirkos Frank Kruk – graborius. Tie paminklai gana didelę dalį duonos man atneša. Tačiau tai nėra toks darbas, kad atėjęs užsakovas pradėtų diktuoti, kad nori saulutės, žvirbliukų, šešių dukterų ir anūkų, aš viską pagal tą sąrašą daryčiau. Būna, kad su užsakovu tenka ir išsiskirti, kai jis pradeda diktuoti per daug.
Kapinių paminklus vadinu amatu. Iš to tik ir uždirbi pinigus, todėl tame nei kas žema, nei kas gera – ačiū Dievui, nereikia kažkur eiti dirbti pardavėju. Ir tuo esu labai patenkintas.
Tai galų gale man duoda galimybę užsidirbti, kad nebūčiau prieš nieką absoliučiai atsakingas darydamas tuos darbus, kuriuos rodau čia. Todėl man visiškai vienodai, kas ką pasakys – aš pats geriau žinau.
- Medis – jūsų mėgstamiausia medžiaga?
- Medį kažkada buvau tiesiog įsimylėjęs – faktiškai tik iš medžio ir darydavau. Dabar jis irgi išliko artimiausia medžiaga.
Nors dabar naudoju bet ką – rastus daiktus, likučius, nuopjovas, metalą, stiklą. Priklausomai nuo to, kas man tuo metu sukirba, dvelkteli – ir iškart žinau, kad reikės virvagalio ar dar ko... Su kuo, su kuo, bet su elektrotechniniais inkliuzais niekada nedirbu, kaip kad ir marmuro nesu palietęs. Tai man nesuvokiama medžiaga.
Taip, dabar aš nespjaunu į jokias medžiagas. Nors kažkada man buvo svarbu, kad būtų ąžuolas – rimta mediena, dabar tinka ir tai, kas dirbtuvės pakampėje voliojasi. Trūksta man medžio, tai primontuoju, ką turiu – nesvarbu, ar tai tauri mediena, ar netauri.
Visokių skrupulų, ačiū Dievui, vis mažėja.
- Kiek darbų eksponuojate Šiauliuose?
- Atvežiau 22 ar 21 darbą palyginti ilgo laikotarpio – apie 20 metų ar kiek trumpesnio.
Anksčiau buvo nuostata: jei darbai jau rodyti kelis kartus, tai jų nerodyti – daryti naujus. O dabar aš manau, kad jei nežinai, ką dirbti, tai ir nedirbk – kaip aš vadinu, nereikia pridergti peizažo tuo, kad jei aš - menininkas, vadinasi, turiu kurti.
Ne blogiau pro langą žiūrėti, kaip medis ruošiasi mesti lapus. Gal tai skamba per daug poetiškai, bet iš tiesų aš tai labai mėgstu. Labai daug laiko praleidžiu dirbtuvėje – turiu ten tokią vietelę: prieš langą stovi kėdė, o kitapus stiklo – kaštonas. Žiūriu į jį gana ilgai, mintimis kažkur nuklystu, o būna, kad užsnūstu. Bet atsibundu - ir vėl tas kaštonas prieš akis.
Ir taip, kol ateina noras dirbti. Nors net nepasakyčiau, kaip tie mano darbai atsiranda – jie tiesiog gimsta ir tiek. Ir tai nebūna labai dažnai.
Tai ir natūralu: parako buvo daugiau ir jis buvo sausesnis, kai man buvo trisdešimt, dabar jau apsukos yra kitos – tiek smegenų, tiek kūno.
Kita vertus, su amžiumi ateina supratimas, kad nėra ko čia to skulptūrų skaičiaus per daug didinti, nes nuo to absoliučiai niekas nesikeičia – gali tiesiog puikiausiai gyventi tik žiūrėdamas, klausydamas, bendraudamas. O tas mano darbas, užsiėmimas yra užsiėmimas dūšiai, nes darydamas jaučiuosi geriausiai. Kai darbas padarytas, jis būna savotiškai mielas, nežiūrint to, kad ar mažiau, ar daugiau pavykęs.
Tačiau vis tiek smagiausiai jaučiuosi, kai aplink truputį įelektrinta atmosfera tvyro. Be to, pabaigus dar problema atsiranda – o kur tą darbą dėti.
- Tai kelinta jūsų personalinė paroda?
- Parodoms reikia pinigų – vien transportavimas kiek kainuoja. O dar kur pakavimas. Nors jei mano darbams truputėlį kas nuskyla, tai dar geriau – tai natūralus procesas, nes leidžiu į darbą įeiti ir natūraliam atsitiktinumui.
Skulptoriai rečiau parodas ir rengia, nes vis dėlto meno kūrinius plokštumoje lengviau eksponuoti, vežioti, rodyti, todėl, sakykim, tapytojų parodų daugiau ir būna.
Aš bendrose parodose pakankamai dalyvauju, bet personalinė mano paroda čia ar tik nebus trečia ar ketvirta - nesu labai dažnai besirodantis.
Jei dar kada darysiu parodą, tai tik savo, nes dalyvavimas bendrose parodose dažnai būna... Tiesiog atsiduri situacijoje, kur svarbiau bendras ekspozicijos sumanymas, diskursas, kur susiduri su ekspozicijos idėja, parodos kuratoriumi. Toli gražu man ne viskas aktualu, įdomu, kas įdomu kuratoriui. Dėl to truputį iškreipto santykio kuo toliau, tuo mažiau man norisi bendrose parodose dalyvauti.
Man smagiausias yra kūrybos procesas: ateina laikas darbui atsirasti ir jis natūraliai gimsta. Mano mėgstamas poetas G. Grajauskas yra pasakęs: dabar gal jau ir galėčiau pasakyti, kaip pasirašo eilėraštis – ogi pyst ir yra.
Iš tikrųjų taip ir yra - nereikia nieko mistifikuoti. Nors mistikos dozė tame irgi yra.
Aš kartais savęs klausiu, ką šitiek metų veikiu toje Dailės akademijoje – nežinia, ką dėstau, porinu, aiškinu, nors viskas gali būti visiškai kitaip.
Mano būsena – iš tikrųjų toks būvis - turi kažkokių prasminių sąsajų su niekiu. Galų gale juk visa tai, ką darai, yra niekis. Tačiau tai būtų per daug scheminis filosofavimas, nes juk ne veltui paskutiniu metu mano viena iš mėgstamiausių knygų yra Ekleziastas.
O viena mano mėgstamiausia pastarųjų kelerių metų frazė yra „Berankis bandė primušti vėją“. Klaikus absurdas, bet aš įsivaizduoju: kaip berankis stengėsi, nors neturėjo su kuo mušti ir nelabai buvo ką mušti...