Šiaudinė Kaliausė (A. Kaniava) spektaklyje „Smaragdo miesto burtininkas“, 1992 m. (rež. A. Giniotis).
„Keistuolių teatro“ archyvo nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Tiek dideliam, tiek mažam „Keistuolių teatro“ aktoriaus Andriaus Kaniavos pristatinėti nereikia. Šiauliuose į sceną aktorius lipo su sunkiosios muzikos orkestru „Musė“ ir padovanojo šiauliečiams nuostabų autorinį koncertą. Nors ir pavargęs, braukdamas prakaito lašelius nuo veido, A. Kaniava sutiko „Šiaulių naujienų“ skaitytojams papasakoti apie save.
- Koks buvote vaikystėje?
- Mokyklos laikus sunkiai beatmenu. Tiksliai žinau, kad nebuvau moksliukas. Gal dėl to, kad neradau srities, kuri mane smarkiai sudomintų. Kitiems berniukams patiko žaisti krepšinį, futbolą. Man – ne. Nesakau, kad sportas yra kažkoks negeras dalykas. Tiesiog jis manęs netraukė. Tiesa, nuo pat vaikystės užsiiminėjau žirgų sportu ir tikėjau, kad su tuo siesiu savo tolimesnį gyvenimą. Tačiau paauglystėje man atrado stiprią trumparegystę ir taip baigėsi ne tik sportas, bet ir mano svajonės. Buvau visiškai pasimetęs.
- Galbūt tuomet susidomėjote teatru?
- Matote, mano tėvas dirbo teatre, mama – anuometinėje Teatro draugijoje. Todėl teatre aš praleisdavau nemažai laiko ir jis man atrodė lyg savaime suprantamas dalykas. Tačiau pats tapti aktoriumi nesvajojau. Apie tai susimąsčiau tik paskutinėse klasėse. Tuo metu buvau visiškai pasimetęs ir nesusitupėjęs, man buvo tas pats, ką veikti, ką daryti. Ir taip nutiko, kad nuėjau ten, kur kai ką išmaniau – į teatrą.
- Ką geriausiai prisimenate iš studijų laikų?
- Sunku kažką išskirti. Būdavo, žinoma, linksmų akimirkų, kelionių. Bet man į atmintį labiausiai įsirėžė sutikti žmonės. Atvykus į Vilnių man jie atrodė tokie įdomūs, saviti, keisti. Tokie, kokių dar nebuvau matęs. Kalbu apie Aidą Giniotį, Iloną Balsytę, Darių Auželį. Jie visi atvyko iš Šiaulių ir, galima sakyti, buvo susigiedojęs kolektyvas, nes Darius su Ilona buvo klasės draugai, o kiti mokėsi toje pačioje muzikos mokykloje. Jie mokėjo dainuoti keliais balsais, groti... Jie buvo meniškos prigimties žmonės. Tokie, į kuriuos aš norėjau lygiuotis ir lygiavausi. Ir dabar, galiu sakyti, kad lygiuojuosi, nes kai tik turiu kokių klausimų, susijusių su kūryba ir ne tik, tariuosi su Aidu. Jis – vienas geriausių mano draugų. Tikiuosi, kad ir aš jam toks.
- Tai tuomet ir įkūrėte „Keistuolių teatrą“?
- Ne. Po studijų aš buvau išsiųstas į Kapsuko (dabar Marijampolės, – red. past.) teatrą, kur darbavausi apie dvejus metus, o tada pabėgau. Aš visada buvau labai tolerantiškas provincijai, ir dabar dar toks esu, bet tikriausiai lengva tokiu būti iš tolo, kol negyveni ten... Tie dveji metai – siaubingai tuščias laikotarpis. Nebenorėjau jokių pramogų, jokių pasilinksminimų, ant mano durų kabėjo lentelė „Manęs nėra namie“. Tuo metu turėjau daugybę laiko apmąstymams. Įsivaizduokite, buvau ką tik baigęs mokslus, norėjau pasaulį aukštyn kojom apversti. O kai atsimerki, pamatai, kad nėra to tavo pasaulio, kurį reikia keisti. Muzika man tapo proveržiu. Pradėjau po truputį groti įvairiais instrumentais, pradėjau rašyti šiokius tokius tekstus. Ir tik 1990 metais atėjau vaidinti pas „keistuolius“.
- Kodėl pasivadinote „Keistuolių teatru“? Kas jums yra keistuolis?
- Žinote, aš labai ilgai priešinausi tokiam pavadinimui. Vis mąstydavau, o kodėl keistuoliai, kas tie keistuoliai išvis yra... Bet taip jau išėjo, kad pavadinimas liko. Likom ir mes. Tad tikriausiai galiu sakyti, kad vis dar esu savotiškas keistuolis. Kaip ir visi kiti žmonės, kurie yra smalsūs, kurie domisi gyvenimu, kažko ieško ir kažką atranda.
- Labai gerai atsimenu jus kaliausės vaidmenyje. Kokias emocijas sukelia šis personažas?
- Oo... Tai buvo labai seni laikai. Ypač spektaklio „Smaragdo miesto burtininkas“, pagal kurį vėliau sukūrėme muzikinį filmą „Geltonų plytų kelias“. Būtent tuos filmavimus, ir šią kaliausę aš atsimenu sukandęs dantis. Nes tuo metu man baisiai skaudėjo nugarą, o reikėjo šypsotis, šokinėti...
- Kaip nusprendėte muzikuoti?
- Kaip ir sakiau, per tuos dvejus metus Marijampolėje buvau prirašinėjęs visokių tekstukų. Norėjosi kažkaip juos paviešinti. 1998 metais buvo pirmasis bandymas. Ir ganėtinai drąsus. Neturėjau nei pažinčių, nei patirties. Vyrukai iš sunkiosios muzikos orkestro „Musė“ taip pat turėjo būti drąsūs, nes sutiko koncertuoti su nežinomu artistu. Tada mes grojom ganėtinai ryškų, sunkų roką, su pretenzija į tokią, sakyčiau, protesto muziką. Buvo labai daug riksmo, sunkios gitarinės muzikos. Bet šiaip džiaugiuosi tuo laikotarpiu ir esu labai dėkingas žmonėms, kurie tuo metu grojo kartu.
- Koks buvo pirmasis pasirodymas?
- Pirmas mūsų viešas pasirodymas vyko viename muzikos klube Palangoje. Buvo baisu, nežinojome, kaip mus priims publika. Baisiai jaudinausi prieš koncertą. Nors ir dabar nepasikeičiau. Jei pamatytumėt, kaip paskutinį pusvalandį prieš pasirodymą vaikštau. Nueinu nežinia kiek kilometrų. Grįžtant prie pirmojo koncerto... Sulaukėme apie trisdešimt žiūrovų. Sakyti, kad pirmas blynas visiškai prisvilo negalima, bet, kad jis svilo, tai tikrai. Gal ir gerai, kad neliko jokių įrašų iš to pasirodymo.
- Vaidinote televizijos serialuose...
- Vaidinau vos dviejuose serialuose „Likimo valsas“ ir „Širdys paklydėlės“. Sutikau, nes buvo surinkta puiki kūrybinė komanda. Tačiau televizija manęs nežavi. Tai toks dalykas, kuris bukina žmones. Vis dėlto visiems jauniems aktoriams patarčiau vaidinti televizijos seriale, jei gautų pasiūlymą. Nes ten įgyji nepamainomos patirties. Kartais gauni žodžius likus 15 minučių iki filmavimo ir viską turi išmokti. Jei dabar gaučiau kvietimą filmuotis seriale, nežinau, ar sutikčiau. Pirmiausiai pažiūrėčiau, kas dirba su tuo filmu, kokius filmus jis yra kūręs anksčiau. Taip pat paprašyčiau scenarijaus. Jis labai svarbus. Jei nėra gero scenarijaus – negali būti gero darbo. Kartais aktoriai akmenim patys save užmėto, kai scenarijus nevykęs.
- Atrodote laimingas žmogus. Užkrečiate gera nuotaika ir žiūrovus. Kaip to pasiekiate?
- Sakote laimingas? Aš būnu visoks: ir piktas, ir liūdnas. Kaip ir visi žmonės. Kokios nors paslapties čia nėra. Ant scenos visada lipu tik su tokiais žmonėmis, su kuriais dirbti man gera. O kai pats jautiesi gerai, teigiama emocija užkreti ir žiūrovą. Žinoma, kartais būna situacijų, kai jautiesi prastai. Tuomet, galima sakyti, praverčia aktoriaus kaukė, o gal greičiau profesionalumas. Bet mano nuomone, aktoriai, dainininkai, kiti scenos žmonės turi lipti ant jos tol, kol patys tuo mėgaujasi. Jei užlipi ir galvoji „kada čia viskas baigsis, kiek dar liko“. Kam tada lipti?
- Tai laimingo žmogaus recepto nėra?
- Man atrodo, kad laimingas žmogus gali būti tik tas, kuris užsiima mėgstama veikla. Šiuo atžvilgiu aš tikrai laimingas. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris daro tai, kas jam nepatinka. Jis draskosi iš vidaus ir iš išorės. Nors per kančias gali pasiekti aukštų rezultatų, bet geriau viską mesti ir daryti tai, kas tau patinka. Nes taip ir nesuprasi, kas yra laimė.
- Esate užimtas žmogus. Kaip ilsitės po sunkių darbų?
- Nepasakyčiau, kad esu labai užimtas. Turiu aš to laiko. Pabūnu ir namie, įsitaisau lovoje, arbatos išgeriu, knygą paskaitau. Kai turiu laisvą akimirką važiuoju į žirgyną. Kaip matote, šis pomėgis nedingo nuo pat vaikystės. Kodėl būtent žirgai, sunku pasakyti... Galėčiau aš futbolo ar krepšinio aikštelėje lakstyti, galėčiau su parašiutu šokti... Ką aš bandau apgauti? Tikrai negalėčiau. Pabandykit mane išstumti iš lėktuvo – niekaip nepavyks. Tiesiog aš darau tai, kas man patinka. Žirgai suteikia energijos, jėgų, įkvėpimo. Kaip ir kiekviena veikla, kuri žmogui miela.
- Ar esate kaip nors susijęs su Šiauliais?
- Su Šiauliais tiesioginių sąsajų kaip ir neturiu. Bet galiu drąsiai pasakyti, tegul neįsižeidžia kiti miestai, kad Šiauliuose yra daugiausiai man brangių bičiulių. Jau įvardyti „Keistuolių teatro“ aktoriai, kiti žmonės. Esu ne kartą vaidinęs šiame mieste. Labai džiugina Šiaulių dramos teatro atmosfera. Beje, šis teatras turi unikalų scenos pakilimą. Prisimenu maždaug prieš dvidešimt metų spektaklyje „Karalius Elnias“ vaidinau invalidą senuką, kuris važinėjasi ant vežimėlio. Niekad nepamiršiu, kaip vos neišsidrėbiau užkliuvęs už to pakilimo.

„Paskutinį pusvalandį prieš pasirodymą vaikštau. Nueinu nežinia kiek kilometrų“, – juokiasi aktorius.
Asmeninio albumo nuotr.