„Sustiprinto režimo barakas“ – tai aštuntoji V. Kalvaičio knyga, kurioje autorius vaizduoja sunkią lagerio kasdienybę.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Lina ABROMAVIČIENĖ
Tytuvėniškis rašytojas Vladas Kalvaitis visai neseniai Šiauliuose pristatė savo knygą „Sustiprinto režimo barakai“. Apie knygą daug gražių žodžių išsakė Šiaulių universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros profesorė Giedrė Čepaitienė, Literatūros istorijos ir teorijos katedros docentė Dalia Jakaitė, pedagogė, socialinių mokslų daktarė Irena Ramaneckienė, mokytoja literatė Danutė Augutienė. Susirinkusiesiems romano ištraukas skaitė Estrados meno specialybės II-o kurso studentės. Romano novelių autorių V. Kalvaitį labai sujaudino akademinė jo kūrinio analizė bei nuoširdus šiauliečių susidomėjimas jo kūryba, todėl, kalbinant autorių, jis vėl prisiminė savo vizitą Šiauliuose.
- Kur jūsų gimtasis kraštas: Radviliškis ar Tytuvėnai?
- Gimiau 1929 metais Radviliškyje. 1948 metais už dalyvavimą pogrindinėje veikloje buvau suimtas. Bausmės laikotarpį praleidau Intoje. Vėliau buvau ištremtas į Irkutsko sritį ir ten studijavau Irkutsko universitete. Gavau filologo, rusų kalbos mokytojo diplomą. 1966 metais grįžau į Lietuvą. Iš pradžių dirbau Veliučionių specialiojoje profesinėje technikos mokykloje, vėliau - Tytuvėnų žemės ūkio technikume. Teko mokytojauti Kelmės rajono neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje. Ir galiausiai mokytojavau Tytuvėnų vidurinėje mokykloje. Didžioji gyvenimo dalis siejasi su Tytuvėnais, todėl esu tytuvėniškis.
- Esate parašęs 8 knygas. Naujausioji knyga – „Sustiprinto režimo barakas“ yra pati brandžiausia knyga. Kaip ją vertinate pats?
- Mano kūrinius turi vertinti skaitytojai, literatūrologai, todėl pats jų vertinti nenorėčiau. Mano knygas pirmiausia perskaito artimieji, nes gyvename kartu. Tai jie pasidžiaugia, kad vis dar kuriu. Dažnai apie knygą pasišnekame. Man smagu, kad yra žmonių, kuriems patinka mano kūryba.
- Kodėl knyga išvydo šviesą tik po tiek metų?
- Norėjau rašyti atsiminimus sau... Tačiau po penkerių metų rašymo pamačiau, kad man pačiam tie prisiminimai neįdomūs. Tada kilo mintis pradėti rašyti atsiminimus iš tuometinės besikuriančios Lietuvos. Kūrėsi naujoji Lietuva, nauji papročiai – viskas buvo nauja. Todėl pradėjau rašyti vadinamuosius „neparašytus laiškus senelei“. Aš tekstus išskirsčiau, kad skaitytojui būtų lengviau skaityti. Taip ir gimė mano knyga „Sustiprinto režimo barakas“.
- Kodėl knyga pavadinta novelių romanu, jei norėjote rašyti prisiminimus?
- Norėjosi ne tik atsiminimus rašyti. Per gyvenimą teko daug ką patirti, su įvairiais žmonėmis bendrauti, todėl knygoje nusprendžiau literatūriškai pavaizduoti ir žmonių charakterius. Juk ukrainiečio nesulyginsi su gruzinu, nes kiekvienos tautybės žmogus yra skirtingas. Nors lageryje gyveno, buvo nuteisti ir italai, ispanai. Šiems žmonėms labiausiai buvo sunku prisitaikyti prie klimato ir prie lagerio tvarkos.
- Kaip pavyko po šitiek metų atsiminti visus įvykius ir juos užrašyti?
- Jei knyga dingtų, manau, kad man pavyktų visus įvykius taip pat iš naujo užrašyti, nes viskas yra mano galvoje. Tada jokių užrašų nedariau. Iš lagerio parsivežiau vos vieną kitą eilėraštį. Ir dabar savo atmintyje matau kaimyną, su kuriuo dalinausi gultu lageryje. Visi vaizdai kaip už lango matomi atmintyje...
- Knygoje vaizduojate sunkią lagerio kasdienybę, sudėtingus žmonių santykius. Viename iš interviu televizijoje esate sakęs, jog lageris yra jums kupra, kurią tenka visą gyvenimą nešioti.
- Taip, taip esu sakęs. Rašydamas šią knygą galvojau, kad tą sunkią lagerio kuprą pavyks nusimesti, tačiau nepavyko... Lagerio vaizdai mane lanko sapnuose, ypatinguose regėjimuose ir košmaruose.
- Kiek laiko skyrėte novelių romano rašymui?
- Knygą rašiau 20 metų. Per tą laiką buvo parašyti dar du kūriniai: „Volungė“ ir „Svečias iš Magadano“, du apsakymų rinkiniai, satyros.
- Ar dar išvysime naujų jūsų parašytų knygų?
- Būtinai. Tačiau jei dabar einant ant galvos užkris plyta, tai nebeišeis parašyti. Šiuo metu ant mano stalo guli pusė parašyto būsimo novelių rinkinio, o kita pusė jau atiduota skaityti leidyklai. Jei viskas pavyks, kaip planavau, tai vidurvasarį jau skaitytojai išvys šį rinkinį.
- Apie ką novelės būsimojoje knygoje?
- Novelių rinkinyje apie tremtį ir lagerį bus vos kelios novelės. Didžioji dalis novelių apie nūdieną. Tačiau visko nenoriu išduoti.
- Kokias esate gavęs premijas už savo kūrybą?
- Gavau Žemaitės premiją ir Liudo Dovydėno premiją, kuri yra kone vertingiausia. L. Dovydėno premija kasmet teikiama Rokiškyje. Aš buvau penktas, kuris gavo šią premiją.
- Ar esate kurią knygą kam nors dedikavęs?
- Eilėraščių rinkinys „Prieblandos varnas“ yra dedikuotas mano mirusiai žmonai. Parašiau daug eilėraščių, kurie susiję su mano žmona. Knygoje „Svečias iš Magadano“ apsakymas „Kelionė pas dūdą“ yra skirtas mano uošvei Liucijai.
- Kokie maloniausi atsiliepimai apie knygą jus pasiekė?
- Įdomiausias atsiliepimas, kurį gavau visai neseniai, tai iš žmogaus, kuris prisistatė Jonu iš 371-308 mano knygos puslapio. Mes dabar su juo susirašinėjame. Labai malonu, kad žmonės save atpažįsta, ir iš viso, kad dar yra gyvų po šitiek laiko.
- Esate Lietuvos patriotas. Kaip manote, ar pakanka vien vėliavą iškelti per valstybinę šventę, kad galėtum save vadinti patriotu?
- Kas iš to, kad vėliavą žmogus iškėlė prie savo namo, jei jis apie velnią galvoja. Mes dar visi turime „tarybinių bacilų“: vienas daugiau, kitas mažiau. Naujoji karta mažiau. Skaudu, kad tos „bacilos“ dar gyvos tarp mūsų.
- Ar šiuolaikinis jaunimas domisi Lietuvos istorija?
- Nesidomi. Nes šiuolaikinis jaunimas nesupranta istoriškai svarbių praeities įvykių, kurie gyvena mūsų atminty, todėl ir sakau, kad jauni žmonės mažai ką supranta apie laisvos Lietuvos kūrimą.
