„Atsiimdamas diplomą prisiekiau gydyti ir gelbėti gyvūnus“, - šypsosi veterinaras P. Šėvelis.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Paulius Šėvelis – jaunas, tačiau jau spėjęs pelnyti gerą reputaciją veterinarijos gydytojas. Matyt todėl, kad jis - ne tas veterinaras-verslininkas, kuriam sergantis šuniukas arba katytė, visų pirma, tik priemonė „kalti kapitalą“. Paulius, kaip jis pats prisipažino, myli mūsų „mažesniuosius brolius“, kiekvienu atveju stengdamasis padėti kenčiančiam gyvūnėliui.
- Ar jaunas būdamas galėjai pagalvoti, kad pasirinksi būtent tokią profesiją?
- Mūsų šeimoje visi veterinarai: senelis, tėvas, aš, mano brolis, dėdė... Visa „dinastija“. Tad kažkaip per daug klausimų ir nekilo, kuo būsiu?
- Iš kur ta meilė gyvūnams?
- Visą gyvenimą esu tarp gyvūnų. Važinėdavau visur su tėvu – būdavo įdomu, sužinodavau ir pamatydavau kažką nauja.
- Kokie dar iškyla jaunystės prisiminimai?
- Gyvenau ir mokyklą baigiau Šaukėnuose. Labiausiai mėgau biologiją ir chemiją. Nuo mažens žinojau, kad būsiu gydytojas, tik dar nebuvo aišku, ką gydysiu: žmones ar gyvūnus? O namuose turėjome ir šunų, ir kačių, laikėme kitokių gyvulių. Kas man labiausiai patinka? Šunys, tačiau nesu fanatiškai prisirišęs. Kiekvienas gyvūnas yra savaip įdomus.
- Gal vaikystėje smalsumo vedamas esi operavęs varlę?
- Man to nereikėjo: nuo mažumės matydavau tikras operacijas arba mėsinėjamus paršiukus. Baigęs vidurinę įstojau į Veterinarijos akademiją, kur mokiausi penkerius su puse metų. Paskutiniame kurse pradėjau stažuotis vienoje Kauno veterinarijos klinikoje – įgijau praktikos. Baigęs praktiką dar likau pusei metų. Po to panašiai tiek pat laiko dirbau žinomoje klinikoje Vilniuje. Tada grįžau į Šiaulius ir jau apie penketą metų esu čia.
- Kokių charakterio savybių reikia geram veterinarui?
- Svarbu išlikti ramiam visose situacijose ir nepasiduoti emocijoms. Tarkime, atnešė gatvėje mašinos pertrenktą gyvūną - turi ramiai apgalvoti, ką daryti ir kaip, nesiblaškyti nuo vieno gydymo būdo prie kito.
- Žmones gydo oftalmologai, stomatologai, onkologai, endokrinologai, pulmonologai ir kitokie „logai“. Pats gi esi ir vienas, ir antras, ir trečias... viename asmenyje?
- Esu dar ir kirpėjas-stilistas – kerpu katinus. (Šypsosi.) Didesniuose miestuose veterinarai dirba pagal specializacijas: chirurgai, ginekologai, dermatologai, traumatologai... Šiauliuose nėra tokių didelių klinikų. Tenka suktis pačiam, gydyti, rauti dantis, o jei kas labai rimto – siunčiu į Kauną.
- Viena yra laikyti gyvūną namuose ir jį mylėti, kita – kai sergančių gyvūnų srautas juda tarsi koks konvejeris. Ar lieka laiko įsigilinti į kiekvieną situaciją? Ar darbas netampa rutina?
- Pakanka to laiko. Ligų simptomai panašūs, vaistai žinomi – netrunku diagnozuoti ir paskirti gydymą. Aišku, pasitaiko ir rimtesnių atvejų, reikalaujančių daugiau dėmesio.
- Ar buvo atvejų, kai susidūręs su gyvūno liga pasijusdavai esąs bejėgis?
- Pasitaikė. Pavyzdžiui, sudėtinga gydyti onkologinius susirgimus. Kartą atvežė metų amžiaus šunį, kuriam buvo priekinės kojos kaulo vėžys. Na, šlubuoja, bet nesitiki, kad jam kažkas rimto. Duodi tablečių nuo skausmo, o jam bėgant laiku tik dar blogiau. Nuvažiavo peršviesti – raumenys jau sukaulėję. Palaikėme gyvybę vaistais, kol tapo visai blogai...
- Yra posakis, jog per ilgą laiką žmogus supanašėja su savo augintiniu – ar teisybė?
- Teisybė. (Juokiasi.) Būna, ateina su augintiniu – sudėjimas, eisena – vienas prie vieno, ir šuns, ir jo šeimininko.
- Kokie būna sergančių gyvūnų šeimininkai? Juk per ilgus darbo metus regėjai visokių, ar ne?
- Pasitaiko labai priekabių: ateina, kišasi, pasakoja, ką turiu daryti ir ką liepė daryti kaimynė, tačiau sergantį gyvūną kažkodėl atvežė pas mane, ne pas ją... Gyvūnas savaitę viduriuoja ir vemia, darosi vis blogiau, o kaimynės metodika neveikia – atveža pas mane.
- Ar buvo atvejų, dėl kurių graužtų sąžinė? Tarkime, kažko nepadarei ir gyvūnas nugaišo?
- Ne. Ne viskas nuo manęs priklauso ir visų neišgelbėsi net labai norėdamas - tenka su tuo taikytis. Darau viską, kas įmanoma, o jeigu nepavyksta...
- Sakoma, veterinarai būna dviejų kategorijų: gydantys iš pašaukimo, nes myli gyvūnus, ir gydantys todėl, kad veikla suteikia pajamų. Nenoriu šių dviejų dalykų supriešinti, vis dėlto, ar gerai, kad veterinarijos klinikose arba gyvūnų globos namuose dirba „verslininkai“?
- Pažįstu tokių, kurie yra verslininkai, bet samdo darbui veterinarijos specialistus. Taip galima suburti gerą komandą. Gali vienodai gerai gydyti tiek pavienis veterinaras, tiek verslininkas, tiek dirbąs iš pašaukimo.
- Nesėkmės atveju rizikuojate savo reputacija, o ji versle yra be galo svarbi?
- Žinoma, jeigu nepasiseks, liksi kaltas. Tu gydei dešimt dienų ir gyvūnas nugaišo. Jei matome, kad gyvūnas silpnas ir labai senas, iš karto perspėjame, jog garantijų negalime duoti, kad jis pasveiks. Tada gydome 3-4-5 dienas. Jeigu ims silpti - „užmigdyti“ spėsime visada. Skubėti čia nereikia. Kartais „pribaigti“ augintinį prašo šeimininkai. Neskubame. Sykį išoperavome auglį 16 metų katei. Po to ji dar nugyveno pusantrų metų.
- Kalbame apie nelinksmus dalykus. O ar dažnai darbe pasitaiko smagiai pasijuokti?
- Yra buvę, kad atneša sterilizuoti metų amžiaus katę, ir tik paguldžius ant stalo operacijai paaiškėja, kad ji visai ne katė, o katinas. Atėjęs po operacijos pasiimti gyvūno šeimininkas būna nustebintas – augintinis pakeitė lytį!
- Kalbama, jog pigus sausas kačių maistelis pavojingas jų sveikatai. Gali pritarti ar paneigti?
- Toks nesubalansuotas maistas nepalaiko reikiamo kačių šlapimo rūgštingumo (pH). Jei gyvūnas turi polinkį į akmenligę (mažai juda, gyvena patalpose, turi viršsvorį) – tai gali paskatinti susirgimą. Dar priklauso ir nuo katės: vienoms toks maistas tinka, kitoms ne.
- Vadinasi, katėms sudarius žmogiškas gyvenimo sąlygas, jos gali susirgti žmogiškomis ligomis?
- Taip, katės gali sirgti diabetu, širdies nepakankamumu. Šunims pasitaiko sąnarių displazijos, stuburo išvaržos (taksams, pekinams) ir kt.
- Kaip manai, ar turi gyvūnas sielą?
- Turi. Gyvūnai, kaip ir žmonės, gali džiaugtis, liūdėti, jausti baimę, ilgesį, vienatvę... Jie supranta, ką sakai. Subarti nusimena ir nuėję kelias valandas nebendrauja, o paskui ateina „atsiprašyti“ šeimininko.
- Prieš pradėdamas savo veiklą, gydytojas duoda Hipokrato priesaiką. O kaip veterinaras?
- Yra ir veterinaro priesaika. Atsiimdamas diplomą prisiekiau gydyti ir gelbėti gyvūnus.
- O be darbo, kokių dar turi pomėgių?
- Patinka dviračiu važinėti po miškus. Mėgstu žvejoti, plaukti baidare, būti gamtoje, žiemą nueinu pasivaikščioti prie Juodlės ežero.
- Kokius filmus mėgsti?
- Patinka žiūrėti komedijas, ypač rusiškas.
- Ar esi vedęs?
- Nesu, bet turiu draugę. Juk ir metų man dar ne tiek jau daug... (Šypsosi.)
- Gal turi mėgstamą posakį arba vadinamąjį gyvenimo credo?
- Esu savo gyvenimo kalvis. Ką pasidarysi, tą ir turėsi. Niekas už tave geriau nepadarys.
- Esi linksmų plaučių žmogus. Gal pabaigai – anekdotą apie savo profesiją?
- Du veterinarai baigia operuoti dramblį. Vienas iš jų užsiūva paskutinę siūlę ir sako kolegai: „Panašu, jog šį kartą viduje nepamiršome jokių instrumentų? Beje, o kur mūsų asistentė Onutė?“