A.Urbonaitė sužavėjo Šiaulių universiteto studentus savo atvirumu.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Ketvirtadienį Šiaulių universitete vyko Humanitarinio fakulteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros organizuojami 98-ieji tekstų skaitymai. Apie grožinės ir negrožinės literatūros sampratą, romano žanro nykimą bei žurnalistinę patirtį, kuri pastūmėjo sukurti net du romanus: „Posūkyje – neišlėk“ ir „Cukruota žuvis“, studentams pasakojo žurnalistė ir rašytoja Audronė Urbonaitė. Žodžio kišenėje neieškanti rašytoja drąsiai išsakė savo nuomonę ir apie kitų populiarių rašytojų knygas, o studentams, kurie turi polinkį kurti, linkėjo kuo anksčiau pradėti rašyti viešai negu visą gyvenimą gailėtis, to nepadarius laiku.

Rašytojos kelias – nuo novelės
A. Urbonaitė sako, jog knyga skaitantįjį turi patraukti savo nauja, netikėta ir neįprasta mintimi, idėja. „Visada patraukia akį ta knyga, kuri atrodo netikėtai. Knyga tarsi gyvena savo atskirą gyvenimą, todėl nesvarbu nei autorius, nei jo išsilavinimas, kai knyga paimama į rankas“, – sako rašytoja. Jos nuomone, šiais laikais išleidžiama daug nereikšmingų knygų:
„Anksčiau buvo žymiai sunkiau išleisti knygą nei dabar. Reikėjo įrodyti tinkamomis recenzijomis, kad knyga gera ir nieko ja neketinama provokuoti.“ Apie A. Urbonaitės pirmąją novelę rašė Vytautas Marcinkus. Tada vos trijų puslapių novelė sukėlė itin dideles diskusijas. „Mano novelė tada buvo, kaip pamenu, iš trijų sakinių, nors driekėsi per tris laikraštinius puslapius. Tikriausiai bepročiai buvo tie, kurie tokį tekstą ryžosi išspausdinti. Po to nurimo mano kaip rašytojos saviraiška. Laikas skubėjo... Paskui susidirbau gyvenimą, kaip ir susidirba visos moterys: pradeda mylėtis, skirtis, gimdyti vaikus. Atsiranda momentas, kai norisi ką nors nušauti, nes saviraiškai nėra vietos. Tik kai susirgau, atsirado laiko sau ir parašiau pirmąją savo knygą“, – apie savo kaip rašytojos patirtį nieko neslėpdama pasakoja A. Urbonaitė.

Atskleidžia autorės gyvenimą
„Būdama 50 metų išleidau mažą knygeliūkštę „Posūkyje – neišlėk“. Visi užmiršo, kad kažkada išleidau tą kvailą novelę laikraštyje. Tačiau labiausiai pasipiktino kritikai, kad žurnalistė parašė knygą ir ji dar pretenduoja į grožinę literatūrą“, – atmena A. Urbonaitė.
Knygą „Posūkyje – neišlėk“ A. Urbonaitė parašė vos per mėnesį. Kaip sako pati autorė, nebuvo laiko laukti. Su šia knyga ji atskleidė savo didžiuosius skaudulius. Rašytoja neneigia, romane „Posūkyje – neišlėk“ yra labai daug atobiografinių detalių. „Esu žmogus, kuris stengiasi sakyti viską, ką galvoja. Kai bandė mano knygą sukritikuoti, tai dėjau kalbos taip, kad mažai nepasirodytų. Tuomet visi apie mano knygą sužinojo, todėl ją greit išgraibstė. Knygos paklausa taip išaugo, kad buvo spausdinami net 4 tiražai“, – juokiasi A. Urbonaitė.
Pasak autorės, knyga „Posūkyje – neišlėk“, atskleidžia paauglystės, studijų pirmųjų meilių, motinystės temas. Ši knyga – neatsiejama autorės gyvenimo dalis. Kaip A. Urbonaitė rašo knygoje – pagimdyti vaiką nepakanka, norint pažinti motinystę, reikia suvokti, kad tuo vaiku reikės rūpintis. „Knygoje aprašau, kai moteris pagimdžiusi vaiką suvokia, kad jos prigimtis ir poreikiai visai kiti. Tačiau visa tai atvirai rašiau, kai nežinojau, ar dar ilgiau gyvensiu dėl ligos... Dabar žinau, kad dar kažkiek gyvensiu“, – atvirauja A. Urbonaitė.

Skausmingas periodas - žurnalistika
Rašytoja-žurnalistė A. Urbonaitė sako, jog žurnalistika ją išmokė rašyti trumpais sakiniais. „Trumpi sakiniai turi jėgos ir jie neapkimba nereikalingais žodžiais“, – sako autorė. Tačiau pasirinkusi žurnalistės profesiją ji jaučia ir nuoskaudą. „Buvo toks periodas, kai apgavau daug žmonių. Gauti informaciją reikėdavo nesilaikant jokių įstatymų, bet kokia kaina. Tai momentas, kai žmonės ieškojo tikro, nuoširdaus bendravimo, o gavo kažkokį surogatą. Dabar labiau kreipiamas dėmesys į žmogaus teises, žurnalistika pasikeitusi“, – kalba A. Urbonaitė.
A. Urbonaitės teigimu, žurnalistinis darbas visiškai skiriasi nuo mokslinio, akademinio darbo. „Rašantis laikraščiui žmogus priverstas lėkti, skirtingai nei rašytojas, kuris gali kūrinius rašyti ilgesnį laiką. Skubėjimas – neišvengiamas. Per skubėjimą daugelis ir ligą pasigauna – kaip aš“, – atvirauja A. Urbonaitė.
Ji sako, kad dažnai profesija sąlygoja rašymo stilių, tačiau tai nereiškia, kad žmogus, studijavęs lietuvių literatūrą parašys geresnę knygą nei tas, kuris yra kitokios profesijos atstovas. „Žurnaliste dirbu nuo 21-erių metų. Per beveik 40 metų pabuvojau pas kiekvieną garsų žmogų namuose, apsilankiau ten, kur gyvena lengvo elgesio moterys, plėšikai. Visai neseniai Pagėgiuose gavau į dantis – buvo proga susidėti kitus. Mane palaikė policijos pareigūne, kuri ieško kontrabandininkų“, – savo darbo specifiką atskleidžia A. Urbonaitė.

Moters saviraiškai trukdo šeima?
A. Urbonaitė neretai renkasi stebėtojos poziciją, todėl pati sako, kad dėl šios priežasties nesiryžo parašyti knygos anksčiau. „Man kyla klausimas, kaip adekvačiai suvokia pasaulį tie, kurie nuolatos rašo romanus? Rečiau tai saviraiškos priemonė, kuri išlaisvina rašantįjį“, – sako A. Urbonaitė.
„Man labai patinka kalbantis su žmogumi žiūrėti į jį rimtu veidu ir nesiklausyti, o jį tyrinėti, įsidėmėti jo reakcijas. Pastebiu, kaip kam pokalbio metu išsiplečia akys ar įsitempia raumenys. Kartais pastebiu, kaip kiti žmonės gyvena ne savo gyvenimą – veido mimikos rodo, kad jis galėtų būti aktorius. Vis klausiu savęs, ką veikiau ir kodėl anksčiau neparašiau pirmosios savo knygos. Ir Jurga Ivanauskaitė sakė, kad be reikalo aš taip vėlai išspausdinau savo knygą „Posūkyje – neišlėk“ ir manau, kad antroji mano knyga „Cukruota žuvis“ yra negeresnė už pirmąją. Gal trečioji bus labiau struktūruota ir apgalvota“, – kalba A. Urbonaitė.
Studentams A. Urbonaitė patarė geriau klysti nei vėliau gailėtis dėl to, ko jaunystėje nedrįso padaryti. Pasak rašytojos, anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai žmogus subręsta ir jaučia saviraiškos poreikį. Tačiau dažnai moteriai per darbus nėra laiko saviraiškai. „Jei moteris stipri, aplinkiniai, kurie supa ją, prisitaikys. Šiais laikais kūdikį galima užkarti tėvui ant kaklo ir jis pamaitins vaiką iš buteliuko“, – tikina A. Urbonaitė.