Šiaulietis fotomenininkas A. Musneckis aktų fotografuoti nemėgsta – pakyla kraujospūdis.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Šiaulietis fotomenininkas Algirdas Musneckis jau daug metų nesiskiria su fotoaparatu. Surengė ne vieną fotografijos parodą, kurį laiką vadovavo miesto fotoklubo veiklai. Su A. Musneckiu kalbamės jo parodos „Šiaulių miesto Pietinio rajono statybos 1975–1980 metais“ atidarymo dieną.
– Kada ir kas privertė paimti į rankas fotoaparatą?
– Mano draugas, kuris turėjo nusipirkęs „Smeną“. Pamačius, kaip „bliūde“ išryškėja nuotraukos, įvyko stebuklas. Ir jis lydi mane iki šiol.
– Teko vadovauti fotoklubui. Ar labai skiriasi ano meto fotografai nuo šiuolaikinių?
– Mes daugiausia rinkdavomės būdami labai „žali“. Mažai ką žinojome. Reikėjo daug išmokti apie fotografavimo procesą, apie kompoziciją, fotomeno reikalavimus – įvairias subtilybes. Mokė mus R. Gedminas ir P. Karpavičius – žinomi fotomenininkai. Dabar gi šitiek visko mokėti nebereikia – paspaudei ir automatas padarė...
– Šią parodą skiriate miesto 777-erių metų ir savo 77–mečio sukaktims pažymėti. Vieni septynetai... Gal tikite skaičių magija?
– Gali būti... Kiek pasitaikė sveikatos sutrikimų – kaskart būdavau išgelbėjamas tarsi per plauką. Atsimenat, koks filmas buvo „Šaunusis septynetas“!
– 2005 metais jums buvo suteiktas meno kūrėjo statusas. Tačiau nuo seno menininkai dažnai aplinkybių priverčiami užsiimti ir tuo, kas nemiela, – komercija. Reikia juk iš kažko gyventi. Ar jums dažnai pasitaikė uždarbiauti?
– Dirbau institute. Koks ten uždarbiavimas... Vienintelis uždarbis, kai susiruošdavome į ekskursijas – visi prašydavo nuotraukų. Susirinkdavau iki 30 rublių. Anuomet tai buvo nemaži pinigai.
– Renkate fotoaparatus ir jau turite sukaupęs didžiulę jų kolekciją – apie tūkstantį.
– Čia pamišimas. Aš nesu kolekcininkas, bet mane traukia mechanizmai. Ir dabar juos tvarkau, valau, kiekvienas aparatas turi savo valdymo mechanizmą, o jį iššifruoti man didis malonumas.
Bene labiausiai vertinu patį pirmą fotoaparatą, kurį žmona parvežė iš Amerikos. Tai buvo „Nikon'as“. Žinot, ką tada jis reiškė! Dirbau 14 metų ir nė karto technika „nesuklydo“.
– Teko anuomet daryti fotomontažą – „žaidžiau“ kelis vakarus. Dabar gi visokie „šopai“ tai įgalina atlikti per keliolika minučių. Kaip vertinate naujoves fotografijoje?
– Dabar kompiuterinė programa talpina savyje visas tas „mandrystes“, aprašytas P. Karpavičiaus, ir daugiau. O naujoves vertinu, perku ir skaitau fotografijos naujienas. Bet kaip vystosi technika! Jau nebe rusiškos „nina“ technologijos, bet „nano“.
– Kokių siužetų fotografuoti nemėgstate?
– Aktų nefotografuoju. Gal kiti įpranta, bet vis tiek... Susijaudinimas, padažnėjęs pulsas – žinot, kaip yra. Geriau ramiai sau fotografuoti peizažus ir nesijaudinti.
– Jūsų žmona irgi sėkmingai fotografuoja. O jeigu taip, kas tada verda vakarienę?
– Vienas sėdime apsikabinęs kompiuterį ir kitas. O jeigu išalkstame, kiekvienas valgį daromės savarankiškai.
– Kartu gyvenančiai jūsų mamai sukako 103 metai. Gal jūs irgi nešiojate ilgaamžiškumo geną?
– Mama pastaruoju metu nekaip jaučiasi. Ji gyvenime labai daug dirbo, užaugo pas svetimus. Sunkus darbas ją užgrūdino. Visi šimtamečiai savo laiku daug dirbo.
– Ar dar fotografojate naktimis, po to, kai prieš kelerius metus buvote užpultas chuliganų?
– Jau nebe. Nežinai, iš kokios pakampės kas išlįs.
– Kodėl filologo plunksną iškeitėte į fotoaparatą?
– Dėl sveikatos man uždraudė dirbti mokykloje. Susiklostė taip, jog mane pakvietė dirbti į institutą. Tuo metu vadovavau fotobūreliui internate, dėsčiau fotografiją studentams, reiškiausi fotoklube. Galima sakyti, jog suradau sau nišą.
– Lygiai kaip muzikantui reikalinga klausa (nekalbu apie popsą), fotografas privalo turėti matymą. Ar tai įgimtas talentas, ar vis tik jis išvystomas bedirbant?
– Tai išvystomas dalykas. Pačioje pradžioje tekdavo kadruoti savo nuotraukas, dabar gi fotografuodamas jau žinau, ką įtraukti į kadrą, ko fotografuoti nereikia. Dabartiniai fotomėgėjai nemato fono, dėl to gali fotografuojamam žmogui iš galvo „išaugti“ briedžio ragai arba, tarkime, apšvietimo stulpas...
– Įpratote į pasaulį žiūrėti per stačiakampį fotokameros vaizdo ieškiklį. Gal dėl to jūsų aplinkoje atsirado daugiau „kampuotumų“?
– Nepagalvojau... Visgi apvalainos moterys kampuotame vaizdo ieškiklyje žiūrisi labai neprastai. Tačiau jaunas veidas savaime nieko nesako. Anksčiau fotografuodavome senus žmones, raukšlėtus jų veidus bei krintančius šešėlius – gyvenimas matėsi. Dabar gi veidai žurnalų viršeliuose tiek nušlifuoti ir suvienodėję, jog nebeatskirsi.
– Ką įdomesnio yra tekę įamžinti?
– Bedirbant institute, buvo atvykę visokių įžymių žmonių. Politikai A. Brazauskas, V. Vasiliauskas, V. Adamkus, A. Kubilius, astronomas G. Kakaras, garbūs mokslininkai, ir daug kitų.
– Tuometinėje Tarybų Sąjungoje lietuvių fotografija buvo vertinama ir į ją lygiuojamasi. Palyginti su anais metais, kur link pasuko šiandienos Lietuvos meninė fotografija?
– Smukome žemyn. Ką padarė modernizmas! Ir dailėje vieni „kleckai“. Atsirado naujas dalykas: „Negalima fotografuoti!“ Vaikų negalima, to negalima, ano negalima... Nes pažeidžiamos teisės. Kas beliko? Fotografuojamos sienos, kėdės... Išsivystė „daiktizmas“. Nufotografuosi žmogų, o jis tave paduos į teismą...
– Ar kada teko fotografuoti su uždengtu objektyvu?
– Cha cha cha... Kažkada fotoaparatu „Zenit“ fotografavau uošvienę naudodamas blykstę. Todėl būtinai reikėjo nustatyti 1/30 s išlaikymą, ko nepadariau. Kadrai išėjo „apkramtyti“, liko tik maži jų fragmentai.
Kitą sykį sūnus susiruošė eiti į pirmą klasę. Didelė šventė. Tada turėjau du „Start“ fotoaparatus. Taigi atėjo rugsėjo pirmoji, pleškinu, fotografuoju... Įsiamžinti panoro ir abiturientai. Ir čia mano „Start'as“ užsikirto. Ką daryti? Įėjau į tualetą, užsitemdžiau, užsidangsčiu. Gi fotoaparate nėra juostos! Liko ji kitame, kuris gulėjo namuose ant spintos! Sekančią dieną sūnui teko vaidinti: fotografavau, neva, rugsėjo pirmąją... Yra albume sūnus, vilkįs mokinio kostiumėliu, kaip jis eina per gatvę ir t. t. Tačiau nebuvo viso to spalvingo šou, šurmulio, būdingo mokslo metų pradžiai. Jaučiausi lyg padaręs didelį nusikaltimą.
– Papasakokite, kaip „plėšėte banką“?
– Už pašto buvo didelis, pilnas mašinų kiemas. Kas vakarą grįždavau pro ten į namus. Teritoriją saugodavo sargas. Žiemos metu plaunant mašinas, alyvų krūmas pasipuošė ledokšniais, kurie žibintų šviesoje atrodė lyg smaragdai. Koks grožis! Parėjau namo, pasikviečiau žmoną, pasičiupome krepšį su fototechnika, galinga blykste „Luč“ ir abu sugrįžome fotografuoti. Įveikiau tvorą, spragsiu technika, o čia sargas su šautuvu. Klausia, ką fotografuoju ir kodėl ar tik ne banką ketiname apiplėšti? Atėmė fotoaparatą. Tada truputį pavaidinau, esą mes meno žmonės ir kaip gražiai blizga krūmas – kur jau čia nenufotografuosi! Žodžiu, pasitelkęs filologo talentą, įtikinau. „Konfiskuotą“ techniką grąžino. Aš gi daugiau per tvoras nebelaipioju.
– Su kokiomis mintimis atėjote į šiandieninį parodos atidarymą?
– Prisimenu V. Purono knygą „Legendinis paukštis Feniksas“. Šiauliai du kartus kėlėsi iš pelenų. Gal atsikels ir trečią? Juk Šiauliai – tarsi tas paukštis. Kiek daug pastaraisiais dešimtmečiais iškilo pastatų, kurie mano fotografijose dar tik statomi arba išvis neegzistuoja! Vadinasi, miestas keliasi...