Fotomenininkas R. Dichavičius įsitikinęs, jog visas menas remiasi vienu žodžiui - „kaip“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Dailininkas grafikas, tarptautinės fotomenininkų sąjungos AFIAP narys, meninės fotografijos konkursų laureatas, leidėjas, fotografijos albumų autorius... Ilgai būtų galima vardyti žinomo fotomenininko Rimanto Dichavičiaus titulus ir pasiekimus. Savo parodos Rėkyvoje atidarymo bei dviejų albumų pristatymo dieną R. Dichavičius sutiko užsukti į „Šiaulių naujienų“ redakciją ir pasidalyti mintimis.
- Kodėl pradėjote fotografuoti?
- Man tai buvo reikalinga kaip papildomas kvėpavimas. Dar būdamas studentas papuoliau į etnografinę ekspediciją. Konservatorijos studentai užrašinėjo liaudiškas melodijas, raudas ir t. t. Kiti – legendas ir padavimus. Man, vieninteliam iš Dailės intituto, teko piešti padargus, trobas. Taip ir įsigijau „Zenitą“. Patiko. Po to dirbau leidyklose, redakcijose – nuolat turėjau fotografuoti. Juk kol ką priprašysi, pats greičiau tai padarai...
- Grįžkime į šias dienas. Be albumų pristatymo, Rėkyvoje dar laukia ir parodos atidarymas?
- Tai bus mini parodėlė. Mane pakvietė rėkyviškiai. Senokai laukiau galimybės atvykti pas šiauliečius. Manau, nėra didelio skirtumo, kurioje Šiaulių dalyje surengti parodėlę – miestas nedidelis. Esu kilęs iš Kelmės rajono, o Šiauliuose kurį laiką gyvenau Dvaro gatvėje. Taigi pristatysiu žiūrovams savo vizijas, montažus ir koliažus - spalvotus lyrinius pamąstymus.
- Jums neseniai sukako 76-eri. Ar nekyla pagunda pailsėti, atidėti darbus kuriam laikui į šalį?
- Mano didelė svajonė – išsimiegoti. Nuolatinė įtampa daro savo, ypač kai tenka dirbti su žmonėmis. Toje knygoje yra beveik 200 autorių. Su kiekvienu kalbuosi, aiškinuosi, nes atsakingas esu ne vien tik pats sau, bet ir gražiam būriui žmonių.
- Anuomet pasirodęs jūsų albumas „Žiedai tarp žiedų“ visuomenėje padarė sprogusios bombos įspūdį. Kaip atrodo, ar dabar, kai nuogybės plūsta iš žurnalų, interneto ir televizorių ekranų, jūsų fotoalbumas padarytų panašų efektą?
- Gal būtų pastebėtas, bet ne daugiau. Dažnas vartydamas albumą mąsto, jog autorius „pasitaškė“ su fotoaparatu pajūryje, po smėlynus, po pievas ir išleido knygą. Iš tikrųjų mažai kas žino, jog toji mano knyga 20-23 metų darbo rezultatas. Pavyzdžiui, joje gretimuose puslapiuose yra įamžinta ir mama, ir dukra, kai abiem buvo dar tik po 17 metų.
- Tarybiniais laikais nuogybės buvo „nesveikintinas“ dalykas. Kaip visgi jums pavyko išleisti aktų albumą?
- Vienas švedų popieriaus fabrikas Maskvoje užsakė albumą. Padariau, bet pats užsakovas vėliau mirė. Albumas jau buvo gatavas – taip ir pragulėjo kokius trejus metus pas mane. Patiko visiems, bet leisti niekas nesiryžo... Paskui atvažiavo leidėjas ir spaustuvės direktorius iš Maskvos H. Visockis – energingas vyrukas, beje, turintis ir lietuviško kraujo. Taigi, sako, įsigijome naują dvispalvę, ofsetinę japonišką spausdinimo mašiną – reikia padaryti kažką supergražaus! Gal turit spaudai paruoštų leidinių. Tada sulėkė leidyklos, sukrovė jam po nosim krūvą visokių paruoštų leidinių, tačiau jam vis netiko. Tada kažkas prasitarė apie mano parengtą albumą. Paprieštaravau, kad jis skirtas ne mūsų laikmečiui. Priprašė, kad atvežčiau parodyti. Pavartė. Tiko! O kaip cenzūra? „Glavlitas“ - tai jau mano reikalas“, - paaiškino.
- Įdomu, ar sunku buvo rasti pirmąją pozuotoją?
- Nesunku, nes Dailės akademijoje buvome pripratinti prie nuogumo. Nuo antrojo kurso piešdavome tik nuogas figūras, studijavome žmogaus anatomiją.
- Jūsų žmona taip pat fotografuoja. O jeigu ji kartais sumanytų fotografuoti vyrų aktus – kaip reaguotumėte?
- Tokių atvejų dar nebuvo. Aš ir pats norėjau užsiimti apsinuoginusių vyrų fotografavimu, tačiau nepavyko. Ne tai... Žmona dirbo M. Mažvydo bibliotekos direktore – galvoje „lentynėlės“ - sutvarkė mano didžiulį archyvą, kuriame šimtai tūkstančių negatyvų ir skaidrių, užimančių pusę kambario - trys spintos iki pat lubų.
- Kitame jūsų fotografijų cikle – „Vizijos“ – irgi gausu moteriškų kūnų gamtos formų apsuptyje.
- Pajuokauju, jog moterys čia tik žiūrovui privilioti. O kokia didžiulė formų įvairovė gamtoje! Dangus, vanduo, augalai, akmenys... Viskas tiesiog verda. Cikle apie du šimtus paveikslų ir nė viena forma juose nesikartoja. Tiesiog vibruoja. Nuotraukose sudėta šimtai vibracijų.
- Anuomet mieste vyko fotografų susitikimai, kelis kartus lankėsi fotografijos maestro – P. Karpavičius, kuris sakydavo, jog fotografuojant moterį reikia idealizuoti, bet ne inventorizuoti. Pritariate jo minčiai?
- Be abejo. Aktas – pavojingas žanras. Ne tik idealizuoti, bet ir reikia suteikti kitokį statusą. Tekstilė, kaulai, oda... Įdegęs kūnas, sportiškas kūnas... Reikia žiūrėti, kad aktai netaptų tik „mėsos“ fotografavimu, nuo kurio pats visą laiką bėgau. Pavyzdžiui, negalėjau fotografuoti neįdegusio kūno. Net žiūrėti nenorėjau - darėsi nejauku. Kas kita įdegusi „statulėlė“, pabirusios ant odos smėlio kruopelytės. Taip gimsta idealizavimas, romantizavimas, „sumeninimas“, kai kūną paverti ar tai bronza, ar medžiu, ar marmuru, ar grafiniu vaizdu... Net fotografijoje kartais kyla noras bėgti nuo natūralizmo.
- Norint padaryti vien tik techniškai gerą nuotrauką anksčiau reikėjo nemažai žinoti. Dabar gi fotografuoti gali kiekvienas. Tačiau fotomeno dėl to, rodos, nepadaugėjo...
- Fotografuoti gali kiekvienas, taip. Tačiau formos pajautimą, fotografinį matymą, paveiksliškumą, išbaigtumą, kadro švarumą ir daugelį kitokių niuansų reikia išsiugdyti. Skaičiau jaunystėje istorijas apie šnipus, kai vienam katinui įtaisė mažą fotokamerą – kur anas ėjo, ten automatiškai viską fotografavo. Panašiai ir dabar: įsigijo žmogus fotoaparatą ir pleškina iš eilės ir be jokios atrankos - „ką matau, apie tai ir dainuoju“, kaip sako rusai. Tačiau fotografuodamas turi rinktis: vardan ko pakeli prie akies aparatą. Aš pats žinau: šitą daiktą fotografuoju dėl jo puikių formų, o šitas kadras bus kelionės prisiminimas, o tas tik „statybinė medžiaga“ - kažką iš jo sukursiu. Dabar kaip dažnai galvojama: nuspaudžiau mygtuką – ir jau „menas“. Pagaliau nuotrauka – tai laiko dokumentas. Nebelieka liudininkų, o štai, pavyzdžiui, A. Varno fotografuotų kryželių dėka UNESCO patvirtino kryždirbystę kaip mūsų tautos kultūros paveldą.
- Ką norėtumėte pasakyti (palinkėti) fotografuojančiam jaunimui?
- Mene viską lemia forma. Nesvarbu, ką fotografuoji: portretus, natiurmortus, peizažus, gyvūnus arba augalus – tai neduoda tau jokių privilegijų. Lemia, kaip tu fotografuoji. Kokią formą ar liniją surandi. Kaip susitvarkai su kompozicija. Kaip sumodeliuoji kadrą - galbūt šitaip dar niekas nemodeliavo. Visas menas stovi ant vieno žodžio – KAIP.
- Taigi reikia fotografuojant atsirinkti, reikia „matyti“... Čekų fotografas J. Sudekas yra padaręs daugybę fotografijų vien per savo kambario langą nė sykio nepasikartodamas.
- Jis yra pasakęs: „Padariau du tūkstančius savo lango portretų.“ Ačiū labai, kad priminėte J. Sudeką. Jis buvo mano pagrindinis etalonas, savo laiku stipriai „kirtęs per smegenis“. Kartą Vilniuje eidamas pro knygynėlį pamačiau lange jo fotografijų knygą. Iš smalsumo užsukau į vidų. Nežinojau iki to, kas gi tas Sudekas. Gal miestas? Ėmiau vartyti knygą: stalas, trys riešutai ant jo... Langas... Dar kažkas. Netekau žado. Nusipirkau knygą už paskutines kapeikas. Man J. Sudekas tapo viso gyvenimo kamertonu. Jis man ir padovanojo tą „kaip“. Atrodytų, langas kaip langas, bet čia jis apšarmojęs, čia pro jį matosi pavasarį žydintis sodas... Ištampytos virvės su skalbiniais... Palubėje prilipusi musytė... Nuvytusi rožė ant palangės... Žiūri, o pro akis eina pasaulis. Dieve mano! Kaip įdomu! Koks meistriškumas! O juk per karą J. Sudekas neteko vienos rankos – dargi paruošti fotokamerą darbui jam būdavo nelengvas uždavinys.

Rėkyvoje pristatytų fotomenininko darbų.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.