Teisės profesorius ir rašytojas J. Žilinskas savo naujausią knygą „KGB vaikai“ šiauliečiams pristatys kartu su kita žinoma rašytoja U. Barauskaite.
Organizatorių nuotr.
Mindaugas LAURINAITIS
Teisės profesorius, pedagogas, fantastas, rašytojas Justinas Žilinskas neseniai išleido romaną intriguojančiu pavadinimu – „KGB vaikai“ ir dabar keliauja per Lietuvą, kartu su žinoma rašytoja Ugne Barauskaite, susitikimuose su skaitytojais pristatydamas knygą. Viena iš stotelių numatyta ir Šiauliuose – šiandien 17 val. Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ skaitytojams pateikiame interviu su šmaikštaus žodžio nestokojančiu Justinu. Kalbėjomės apie knygos atsiradimo priežastis, kūrybą apskritai ir, žinoma, teisės studijas.
- Papasakokite, kaip kilo idėja parašyti šią knygą ir kodėl toks pavadinimas – „KGB vaikai“?
- Idėja kilo netikėtai, neplanuotai. Tiesiog vieną iš paskutinių 2006 metų vakarų sėdau ir parašiau pirmąją dalį, dar net neįsivaizduodamas, kur istorija nuves. Kaip bebūtų keista, pavadinimas atėjo kartu su idėja – net kai specialiai mėginau jį nupurtyti, jis nesidavė. Specialiųjų tarnybų eksperimentai su žmonėmis visada man buvo įdomi tema, jų sulaužyti likimai visada šiurpino. Taip viskas ir prasidėjo.
- Lietuvoje šios trys raidės – KGB – yra tarsi prakeiksmas, praeities reliktas. Ar nekilo jokių problemų su leidėjais ar kokiomis struktūromis dėl knygos pavadinimo?
- Būdavo, kad gatvėje vis įtariai nužiūri kokie nors tipai – nors taip iki galo ir neišsiaiškinau, čia jie mane seka ar aš juos. (Juokiasi.) O jeigu rimčiau – manęs net rimtai nebarė už tą pavadinimą, nors tikėjausi visko.
- Kiek Jums pačiam ši tema yra aktuali ir artima?
- Kuri, KGB? KGB man vienas iš spaliukiškos–pionieriškos vaikystės baubų, toks nematomas, bet visur esantis aštuonkojis. Kiekvienam, pergyvenusiam sovietmetį jau nors kiek sąmoningai, KGB bus artima tema.
- Ar reikėjo papildomai rinkti medžiagą knygai, gal studijavote kokius nors dokumentus, knisotės po archyvus, gal įkvėpimo davė ir Jūsų profesija, ar vis dėlto ši knyga yra labiau Jūsų fantazijos vaisius?
- Knygos siužetas ir veiksmas – mano fantazija, nors kai kurie įvykiai ir vietos yra perkurti iš tikrosios patirties. O knygos aplinka ir anturažas – ganėtinai tikslūs, būtent tam labiausiai reikėjo vartyti tų laikų medžiagą, aiškintis technines detales (pavyzdžiui, kada sprogsta dujos), aplankyti vietas, kur vyksta veiksmas.
- Atvykstate knygą pristatyti šiauliečiams. Ar pirmą kartą lankotės Šiauliuose? Ir kaip knygą sutinka skaitytojai?
- Ne, Šiauliuose lankausi ne pirmą kartą, bet pirmą kartą tokiame rimtame amplua. Man Šiauliai pirmiausia – tai „BIX“ ir V. Stakėno miestas, žinoma, ir šiaulietiški dviračiai. Ir dar – vaikystėje žavėjausi velomobiliais, žinau, kad Šiauliuose būta nemažai jų konstruktorių...
O skaitytojai knygą sutinka daugiausiai palankiai – dažniausias įvertinimas: „prarijau per vakarą.“ Juokingiausia, žinoma, kai vienos skaitytojos vyras pažadėjo man padaryti kažką negero už tai, kad trečią naktį žmona miega su knyga, o ne su juo.
- Kaip Jūs pats vertinate tokius susitikimus, knygų pristatymus? Ar tai duoklė leidyklai, papildoma reklama, ar galbūt įdomu susitikti su savo skaitytojais, pabendrauti su jais akis į akį?
- Vertinu kaip labai puikią patirtį – man patinka kalbėtis su žmonėmis, man patinka gyvas bendravimas, man patinka diskusijos, man patinka dalytis ir priimti. Bendrai, aš manau, kad Lietuvoje to per mažai daroma ir labai džiaugiuosi, kad su „Aukso žuvimis“ mes keliaujame po Lietuvą. Taip, tai ir reklama – o kodėl to vengti?
- Dėstote teisę, bet Jums nesvetima grožinė literatūra, kūryba. Esate parašęs ir išleidęs knygą vaikams, fantastikos žanro knygą, rašote tinklaraštį. Net išbandėte ir muzikinę patirtį. Turbūt nesate vienpusiškas žmogus?
- Tikrai nesu. Tačiau mano daugiabriaunis būdas dažnai suteikia labai daug rūpesčio – žinote, devyni amatai, dešimtas vargas, Barbė – devyndarbė, septynis kartus atmatuok, aštuntą žiūrėk jau žirkles pametei...
- Ką Jums duoda kūryba? Ir kiek kūryba turi įtakos Jūsų darbui bei darbas kūrybai?
- Kūryba man yra gyvenimo prasmė. Ir visiškai nesvarbu, kokia ji: literatūrinė, techninė ar teisinė. Mano darbas ir kūryba ramiai gyvena vienas šalia kito ir aš labai stengiuosi tai, ką pasiekiu gero viename, padovanoti kitam.
- Meninė kūryba Jums yra laisvalaikio praleidimo būdas ar tiek pat svarbus ir rimtas užsiėmimas?
- Laisvalaikio užsiėmimas, kuris tiek pat svarbus ir rimtas, kaip ir kiti.
- Į klausimus atsakinėjate gegužės viduryje – dvyliktokams egzaminų sesija, rūpestis dėl ateities, dėl studijų. Tad tiesiog negaliu nepaklausti. Kaip teisininkas ir teisės profesorius, ką galėtumėte pasakyti – ar teisės studijos Lietuvoje vis dar paklausios?
- Gal ir keista – bet taip, paklausios. O gal kaip tik nekeista – juk teisinės žinios praverčia kiekviename gyvenimo kampelyje. Ir visai nebūtina baigus teisę būti teisininku.
- Kaip rašytojas, ką galėtumėte pasakyti pradedantiems rašytojams, kurie turi romantiškų svajonių, nori tapti profesionaliais rašytojais, gyventi iš literatūros?
- Lietuvoje rašant lietuviškai, tai beveik neįmanoma, nebent būtumėte Juozas Erlickas ar Algimantas Čekuolis. Jeigu prasiveržite į užsienio rinkas – tuomet galbūt. Mano supratimu, rašytojui profesija netrukdo (kaip ir muzikantui, kaip ir bet kam kitam).
- Paskutinis klausimas. Ko tikėtis skaitytojams, kurie ateis į susitikimą su Jumis Šiauliuose?
- Smagaus pašnekesio! Ir labai tikimės, kad pažadinsime jūsų atsiminimus apie 1996-uosius, kurie, rodos, prabėgo taip neseniai, bet jau ir pamiršti, ir gal net dulkėmis nukloti. Na, ir paliksime Šiauliams eksliuzyvinius marškinėlius, kurių kiekvienus skirtingus paliekame vis kitame mieste.
