L. J. Jankus: „Aš parodų visai nesureikšminu, nes man yra svarbiau darbai, kurie kabo dirbtuvėje.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
„Laiptų galerijoje“ surengtą savo parodą „Dingęs pamarys“ klaipėdietis tapytojas Linas Julijonas Jankus skyrė šiauliečio menininko Eduardo Juchnevičiaus atminimui. Šiuos du menininkus siejo ilgametė draugystė ir meilė Mažajai Lietuvai, pamario istorijai.
Ir nors paroda pavadinta „Dingęs pamarys“, iš tiesų jis nedingęs, ne prarastas, nes išsaugotas L. J. Jankaus paveiksluose – Drevernos, Rusnės, Mingės, Kintų, Juodkrantės peizažuose.
- Jūs kelintos kartos klaipėdietis?
- Tikriausiai mane galima vadinti tikru klaipėdiečiu, nes gimiau 1946 metais Priekulėje.
O tėvelio šaknys buvo tarp Telšių ir Mažeikių. Taigi mes - kuršiai. Matyt, todėl ir traukė tėvelį prie jūros. Nedaug drąsuolių atsirasdavo eiti dirbti į privačią mokyklą Mažojoje Lietuvoje: reikėjo mokėti vokiečių kalbą, dalyvauti konkurse.
Tėvelis ten ilgai dirbo, nors konfliktavo su Vokietijos švietimu.
Pasakojo jis, kad atvažiavo inspektoriai iš Klaipėdos ir vienam vaikui sudavė per pirštus liniuote, kad neteisingai sėdi. Tai mano tėvas juos išvarė lauk pasakęs, kad Lietuvos mokykloje smurtinių bausmių nėra. Paskui bijojo, jog atleis iš darbo, bet neatleido.
Be to, kurį laiką mano tėvelis gyveno ir Šiauliuose, kai prieš karą įvykus anšliusui iš Klaipėdos krašto buvo išvarytas. Be to, jis buvo baigęs Šiaulių mokytojų seminariją.
- Kodėl ir kaip tapote dailininku?
- Sunku atsakyti, kodėl tapau dailininku. Kalta mama. Nors ir tėvelis buvo arti meno, nes Šiaulių mokytojų seminarijoje buvo mokomas fotografijos – rado jo puikiai padarytų nuotraukų.
O mama apskritai buvo menininko siela, norėjo būti profesionali menininkė, bet prieš karą ištekėjo ir patraukė į Mažąją Lietuvą, į Priekulę.
Aš šeštoje klasėje pasiilgau piešimo pamokų, todėl jau septintoje klasėje mano pirmasis profesorius buvo Antanas Žmuidzinavičius (su juo mūsų šeimą siejo pusiau giminystė, pusiau bičiulystė). Aš pas jį ir važiuodavau į Kauną per atostogas su savo darbais.
Antanas Žmuidzinavičius mane ir rengė į Dailės institutą, į kurį aš, būdamas iš kaimo, nebaigęs dailės mokyklos ir įstojau. Ir kaip galėjau neįstoti, jei pats profesorius buvo mano mokytojas.
Dar buvo M. K. Čiurlionio muziejus, M. K. Čiurlionio darbai ir visa Kauno kultūra. Paskui, kai Vilnių pamačiau, man jis nebuvo lietuviškas, o Kaunas buvo pilnas lietuvybės.
- Tačiau likote Vilniuje? Kodėl?
- Baigus Dailės institutą buvo ilgas gyvenimas Vilniuje. Dirbau Vilniaus universitete, Estetikos katedroje, paskui mane kažkaip netyčia priėmė į „visiukus“ (Vilniaus inžinerinis statybos institutas, dabar - Gedimino technikos universitetas, - red. past.), į Dailės katedrą, kurios vedėjas mane kaip ir paglobodavo.
O kai katedros vedėjui sukako devyniasdešimt metų, tai paskyrė į jo vietą. Mano santykiai su architektais buvo geri, tačiau pajutau, kad ten nebeturiu jokių galimybių nieko daugiau padaryti. Tada, 2000-aisiais metais, Klaipėdos universiteto rektorius Stasys Vaitiekūnas mane prikalbino mesti Vilnių ir atvažiuoti į Klaipėdą, o aš tuo metu jau nebenorėjau važinėti iš sostinės į gimtinę ir atgal, todėl ir sutikau persikelti. Tiesa, tada šeima buvo labai pasimetusi, kad tokį žiaurų sprendimą priėmiau.
Klaipėdos universitete įkūriau Dailės katedrą ir ruošiame bakalaurus tapytojus.
Nors dabartinė situacija nėra labai gera – eksministro Gintaro Steponavičiaus palikimas yra baisus. Todėl dabar dvi mūsų katedros - Dailės ir Architektūros – susijungė. Dar bandysime išsilaikyti.
- Kada tapote, jei dirbate ir administracinį, ir pedagoginį darbą?
- Man tapyba yra labai bjaurus amatas. Ir gan brangus. Todėl jei pradedi tapyti, reikia tik tapyti – paletė negali uždžiūti. O kai nustoji tapyti, tai nustoji - gali dvi savaites skirti kitiems dalykams. Paskui ateina metas, kada visi darbai – administraciniai, pedagoginiai – atidedami į šalį ir aš tik tapau išvažiavęs į Rusnę.
Esu kaimo žmogus, nors Vilniuje tiek metų pragyventa.
- Jūsų labai savitas tapybos stilius.
- Dėl mano potėpio gal kaltas prancūziškas impresionizmas, kurį man jaunystėje įpiršo Švėkšna. Ten 1955 metais mano tėvelis buvo paskirtas vaikų namų direktoriumi. Gyvenome Pliaterio rūmuose, iš kurių ką tik buvo Pliateris išvarytas į Sibirą, vis praeidavau namą, kur Pliaterienė mirė išėjusi iš proto, vaikštinėdavau po rūmų parką, kur buvo vėžlys, povai...
Tai gal čia prasidėjo ta Prancūzija.
Amžinatilsis Algis Uždavinys (buvo toks puikus meno kritikas) mane ir pavadino šiaurietišku impresionistu.
Kodėl esu toks – nežinau. Tiesiog man nepatinka kitos tapybos mokyklos, nes esu petruliukas – Algirdo Petrulio mokinys.
- Jūsų darbuose – tik gamtos vaizdai, nors tiek metų dirbote su architektais.
- Kartą vaikystėje su pussesere nutarėme nueiti į Dreverną. Ėjome smėlėtu keliu ir matėme Kuršių mariose bokštus – burinius laivus. O prieplaukoje man atgimė seni prisiminimai: kaip mane, kokių 2-3 metų vaiką, tėvas čia buvo atnešęs ir rodęs laivus. Prisiminiau, kaip tada tėvo klausiau, kur marios...
Todėl, kai būdamas 13-14 metų vėl tą patį vaizdą pamačiau, Dreverna ir tapo mano gyvenimo ašimi.
Kai buvome Sąjungoje, tai dalyvaujant parodose Maskvoje aš visiems buvau dreverniškis. Ir Dailininkų sąjungoje mane taip vadino. Nežinau, ar jiems taip mano impresionizmas patiko, bet man nereikėjo nei stalinų, nei leninų tapyti, aš tapiau tik peizažus. Ir tebetapau.
Ir prancūzai yra labai daug mano darbų prisipirkę: Lijone, Paryžiuje jų pilna.
Iš tikrųjų tą kraštą labai myliu. Ir mano dukra myli, sako: „iš šito namo aš niekada neišeisiu, čia mano palikimas“. Džiaugiuosi, kad dukra pasirinko tokį kelią, nors Vilniuje gimė ir augo.
Ir mano tėvas, kai jam pasiūliau atvažiuoti pas mus gyventi į Vilnių, atsakė, kad negali šulinio palikti, kad nė kojos iš savo namų nekels.
Bet esu ir architektūros pritapęs. Vilnius, kaip senas miestas, man darė labai didelį įspūdį – visą senamiestį išvaikščiojau, visas jo bromas žinau. Tačiau kai jį pradėjo dailinti, visai sugadino.
- Kelinta ši jūsų personalinė paroda?
- Personalinių parodų ne tiek daug esu surengęs. Pirmoji personalinė buvo 1976 metais – įsivaizduokite, kokie tai buvo metai.
Bet aš nebuvau iš tų, kurie kasmet po parodą surengia. Todėl čia, „Laiptų galerijoje”, bus mano kokia 7-8 personalinė paroda.
Nors buvo tų personalinių - ir Karaliaučiuje, ir Latvijoje. Tačiau aš parodų visai nesureikšminu, nes man yra svarbiau darbai, kurie kabo dirbtuvėje.
Aš labai džiaugiausi, kad šiai parodai darbus nukabinau nuo sienų, nors vis tiek liko kaboti. Vadinasi, ne viską išvežiau iš namų.
Turiu tokį juodą sąrašą: kiekvienas mano darbas yra sunumeruotas, prie kiekvieno užrašyta kam dovanotas ir kur dabar yra. Antanas Gudaitis pasakė, kad gal per tūkstantį darbų yra padaręs, tai aš jau seniai per tūkstantį perlipau - artėju prie pusantro.
- O jūsų namuose kabo tik jūsų ar ir kolegų paveikslai?
- Namuose kabo ir mano, ir draugų darbai: prie lovos - Eduardo Juchnevičiaus darbas, po juo Osvaldo Jablonskio darbai, kas rytą su jais atsibundu ir pasisveikinu. Mano dirbtuvėje-virtuvėje-salone yra tik pora Osvaldo Jablonskio darbelių, ten aš neįleidžiu svetimų. Tai mano zona, ir viskas.
Mus su E. Juchnevičiumi suvedė meilė pamariui, praeičiai. Sovietiniais laikais tas paveldas buvo žlugdomas, o ir dabar viskas apleista, nyksta. Ir ne tik Karaliaučiaus srityje, bet ir mes ne ką geresni.
Juk Mažoji Lietuva buvo europinis kraštas, atėjo barbarai – tiek lietuviai, tiek kitataučiai, kurie nesuvokė, ką rado, ir dabar viskas nusiaubta.
Tik Šilutė išliko. Tarybiniais laikais jai pasisekė, kad vykdomojo komiteto pirmininkas buvo partizanas, bet be galo mylintis tą kraštą. Todėl nepasikeitė – liko išpuoselėta, prižiūrėta. Kai į ją atvažiuoju, širdis atsigauna.

L. J. Jankaus tapybos darbai eksponuojami Lietuvos ir Rusijos muziejuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje, JAV, Izraelyje, Vokietijoje, Danijoje, Islandijoje, Prancūzijoje ir kitose pasaulio šalyse.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.