Režisierius Vytautas V. Landsbergis sako, kad visi turi surasti savo kūrybinę nišą, nes visi kurti taip, kaip kuria E. Nekrošius, R. Tuminas, tiesiog negali.
Žydrūno BUDZINAUSKO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Neseniai Naisiuose vykusioje konferencijoje „Misija: jaunimo politikos kokybė“ viename iš praktinių užsiėmimų jaunimui dalyvavo ir režisierius Vytautas V. Landsbergis, kuris jaunimui pasakojo apie kūrybiškumą, diskutavo apie teatro kūrimo specifiką. „Reikia ugdyti jaunimo kūrybiškumą, nes jaunas žmogus gali daug ką pasiekti, tereikia jį tik paskatinti, pastūmėti”, - sakė Vytautas V. Landsbergis.
-Koks jūsų santykis su Naisiais, ką šiuo metu kuriate?
-Liepos pradžioje per Naisių vasaros festivalį pamatysite mūsų rengiamo spektaklio fragmentą ir galėsite įvertinti, ką padarėme. Dabar vyksta paruošiamieji darbai. Tikriausiai lengviau būtų kalbėti apie tai, ką jau esame kartu sukūrę - spektaklį „Pasaką apie Dievo vaikelį“. Esu parašęs ir knygą, po to - pagal knygą ir pjesę. Spektaklyje skamba lietuvių liaudies ir dainuojamosios poezijos dainos. Šie jauni aktoriai tikrai veržlūs ir gali kurti.
-Ar visi gali išmokti vaidinti ir būti gerais aktoriais?
-Žmogus sugeba sukurti meną, kuris turi ir išliekamąją vertę, – knygą, daiktą, paveikslą. Taip ir su teatru - kiekvienas į teatrą atsineša savo išskirtinumą ir kuria savo vertę. Egzistuoja formulės, akademiniai dalykai, kuriuos reikia žinoti, tačiau atėjus į teatrą tuos šablonus reikia paneigti. Nes ne kiekvienas gali kurti taip, kaip kuria E. Nekrošius, R. Tuminas. Aktorius, kaip ir režisierius, turi surasti savo nišą ir savo gairę. Kūrėjo geriausias bruožas - jo savitumas. Kai pats kūrėjas liudija apie tai, ką jis gerai žino, tada natūraliai kuriamas menas. Pakanka paimti visiems gerai žinomą pjesę, tačiau joje atsiskleis režisieriaus ir aktoriaus bruožai. Pavyzdžiui, Šekspyro „Hamletas“ - tai tik priemonė, o iš tikrųjų režisierius statydamas šį spektaklį kuria apie save patį, nupiešia savo pasaulį.
-Koks žanras jums labiausiai tinkamas kūrybai?
-Poezija yra įdomiausias žanras, nes jos kūrybai reikia žmogaus sielos. Neseniai miręs garsus poetas Marcelijus Martinaitis sakė, kad geras eilėraštis primena gražią panelę. Jei panelė visiškai tobulai graži, susišukavusi, gražiai apsirengusi, ji dar ir eina su aukštakulniais - ji nuobodi. Tačiau jei ji truputį žvaira, jos batui kulniukas nulūžęs ar yra kitų defektų, kurie atkreipia dėmesį, ją iš karto pamato ir įsimyli vyrai. Taip atsiranda asmeniškumas, kuris būdingas būtent tam žmogui. Taip yra ir kūryboje.
-Ką jums reiškia kūryba?
-Kadangi dirbu su vaikais, man įdomu išsiaiškinti ir jiems paaiškinti, ką reikia pats žodis – „kūryba“. Kurti galima ne tik dainą, vaidinimą. Kurti galima ir ugnį. Žodžiai labai daugiaprasmiai. Menininkai turi priartėti per kūrybą ir prie dieviškumo. Tie, kurie kurdami priartėja, tie ir išlieka. Kūrėjui turi būti labiausiai svarbu dvasinis kelias, nes jei kuriama dėl pramogos, kūryba greit išblėsta. Vien tik susirinkti iš scenos gėles ir visus laurus – aktoriui per menka ambicija.
Mano vienas pažįstamas yra labai gražiai pasakęs, kai jo paklausė kaimynas, ar pastarasis savo sodybą sukūrė pats. Jis pasakė, kad ne, nes viską kuria Dievas. Žmogus - tik Dievo įrankis, kuris padeda visą grožį sukurti. Pats kūrėjas savyje turi turėti kūrybinės magijos. Juk net dainos klausant ne visada per kūną eina virpuliukai. O jei klausant jaučiami tie virpuliukai, reikia suprasti, kad kūrėjas – Dievas - perduoda savo sielos patirtį ir taip užburia žmogų.
-Kada spektaklis jau būna subrendęs?
-Naujam spektakliui reikia laiko. Mes net esame linkę kritikus kviesti tik į dešimtąjį spektaklio pasirodymą, nes jam reikia susigulėti. Ir aktoriams reikia laiko susigyventi su savo personažais.
-Teatre atsiranda anekdotinių situacijų?
-Žinoma. Vieną labai gerai atsimenu iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro, kai buvo vaidinamas spektaklis apie Švitrigailą, gulintį karste. Visi aktoriai eina atsisveikinti ir turi bučiuoti karališkąjį žiedą, o aktorius, kuris guli karste, yra sudėjęs špygą. To nesitikėdami aktoriai apimami konvulsinio juoko ir atrodo, jog labai gailisi ir rauda. Taip režisierius išsprendžia gražiai momentą, kai reikia netikėto, tačiau vietoje ir laiku liūdesio, kai kūnas tiesiog krūpčioja. Anekdotinių situacijų yra ir dar daugiau – visų čia net norėdamas neišpasakosi.
-Ar scenos baimė kada nors išnyksta?
-Scenos baimę jaučia ir labai patyrę aktoriai. Manau, kas scenos baimė būtina. Tai tarytum energetinis pamatas, iš kurio atėjus į sceną yra kuriama emocija. Baimė aktoriui atsiranda todėl, kad jis viską nori padaryti gerai. Tas, kuriam neįdomu, ką jis scenoje darys, baimės nejaučia.
-Ar teatre yra prietarų, ko nereikėtų daryti prieš lipant į sceną?
-Labiausiai žmogų trikdo keiksmažodžiai. Jų nereikėtų sakyti, ruošiantis į sceną. Todėl teatre savo aktoriams neleidžiu keiktis. Svarbu nepanikuoti ir kitiems neperduoti blogų emocijų. Kai kurie aktoriai turi prietarą, jog tekstą turi kartoti būtinai judinant lūpas, o ne mintyse, nes tekstas gali pradingti.