Režisierius, aktorius, teatro pedagogas Valentinas Masalskis: „Teatro reikia tiems, kurie dar nelabai supranta, kas yra prasmė.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Prieš porą metų aktorius, režisierius, teatro pedagogas Valentinas Masalskis „Šiaulių naujienų“ skaitytojams jau pasakojo apie savo vaikus – savo studentus, būsimuosius aktorius, kuriuos subūrė į „trupę p.s.“ ir su kurių kursu persikėlė iš Vilniaus į Klaipėdą.
Ir štai visai neseniai V. Masalskis su savo vaikais, jau kaip Klaipėdos jaunimo teatras, iš savo nemenko repertuaro Šiauliuose pristatė tik vieną spektaklį – Mindaugo Nastaravičiaus pjesę „Paukštyno bendrabutis“.
Tad klausimas V. Masalskiui:
- Kaip jūsų trupei pavyko išlikti?
- Ne visi išliko Klaipėdos jaunimo teatre: viena gimdo, kita pagimdė, trečia nori ištekėti ir vienintelis mūsų vyras gimdė kartu su žmona. Šiaip išliko septyni.
Bet kai kas man pavyko. Pavyko tai, kad juos prijungiau prie antrakursių. Pavyko tai, kad merginos, kurios jau yra diplomuotos aktorės, perdavė visą savo patirtį tiems jauniems. Tai yra labai gerai. Toliau yra gerai tai, kad jie susiporavo – kad merginos surado vaikinus, vaikinai – merginas, kad jie tapo neliūdni.
Gerai, kad merginos pamatė, kaip anie antrakursiai greitai pradėjo augti. Juk mes su trupe keliavome trejus metus į paieškas, nes sukurti labai sunku, nukopijuoti - lengva. Tai tos merginos net verkė pamačiusios, kaip antrakursiai per pusę metų padarė tą repertuarą, su kuriuo mes dabar važinėjame.
Pavyko, kad mums labai padeda Klaipėdos miestas. Linkėčiau Šiauliams to paties, nes miestas turi paremti ieškančius menininkus - turi kurtis trupės, turi kurtis nauji teatrai. Ir tik miestas gali padėti juos išlaikyti, nes maža trupė neturi jokių šansų išsilaikyti.
Miestas mums tikrai padeda: dėl jo dotacijų dabar septynios mergaitės gaus etatus, nors mes esame nevalstybinė įstaiga. Todėl galėsime joms mokėti algą – minimalią, tūkstantį litų per mėnesį. Tai jauniems labai daug. Taip buvo ir man, kai pradėjau teatre dirbti.
- Kuo galite pasidžiaugti?
- Galiu pasidžiaugti, kad susidėjome su Mindaugu Nastaravičiumi, kuris, man atrodo, yra vienas iš įdomiausių dabartinių dramaturgų – labai jautrus, labai gilus.
Kai stačiau šitą pjesę „Paukštyno bendrabutis“, prašiau jo parašyti konfliktus. Man teatras yra konfliktas. Per savo tikslo siekimą atsiranda veiksmas, atsiranda teatras. Mindaugas ir parašė.
Labai daug kas galvoja, kad pjesė („Paukštyno bendrabutis“) yra apie emigraciją. Kai ją Kaune vaidinome, tai daugelis iš žiūrėjusių emigrantų sakė: mes tą patys išgyvenome. Taip pjesę rašant ir sakiau: ta ne Vievio paukštyno bendrabutis, tai gali būti Miuncheno, gali būti Londono, nes sąlygos toje bendroje trintyje prie kažkokio fabriko yra panašios.
Dabar mes statome kitą jo pjesę „Kita mokykla“, kur aš irgi vaidinsiu direktorių. Jau pradedu vaidinti, kad jie gautų patirties. Dar vienoje pjesėje aš taip pat vaidinsiu su antru kursu.
Taip pradedame pirmuosius žingsnius kaip teatras Klaipėdoje, važinėjame labai daug ir po Lietuvą. Norime atvežti ir į Šiaulius muzikinį spektaklį „Gaidos. Batai“..
Mūsų teatras tikriausiai eis tokia linkme. Supratau, kad žmonės pavargo nuo interpretacijų – V. Šekspyro. A. Čechovo ir t. t. Manau, kad reikia kalbėti apie tai, kas mūsų šiandieniniam žmogui skauda ir kas jį jaudina, eiti pas jį su problema, su savo žinia jam, o ne nešti kažkokią įsivaizduojamą buvusią žinią ar jos interpretacijos variantą.
Todėl viena mūsų teatro repertuaro pusė bus muzikiniai spektakliai – ritmo, šokio ir be žodžių, kad juos būtų galima vežti ir į užsienį. Ir dabar mes važiuosime į Prancūziją ir į Suomiją. Suomiai mus pamatė Kaune ir labai užsimanė: noriu vežti į festivalį. O antra mūsų pusė bus tik lietuviška šiuolaikinė dramaturgija.
- Kada jūs besuspėjate?
- Aš?! Kad aš mažai dirbu – jie dirba. Būna, kad ir vieni patys dirba...
Matote, pati mokyklos sistema, kuria man dėstė, buvo bloga. Aš dėstau kitaip – darau iš jų chorą, mokau juos dainuoti chore, o ne darau iš jų solistus. Tas, kuris pradeda dainuoti kaip solistas, jau nebegali dainuoti chore.
O teatras yra sinergetika, teatras yra kolektyvas, todėl aktorius narcisizmo neužmuša savyje akademijoje, tai po to jis yra neužmušamas ir save pardavinėja projektams ir taip toliau.
Teatras yra sąveikavimas. Dėl to mes viską darome kartu.
Jų individualybė dar užaugs, dar ji tik pakeliui. Paprastai žmogus keturiasdešimties metų iššoki iš savęs ir pradedi pasaulį matyti jau savo akimis. Visą laiką iki tol tu kopijuoji tą, kuris tau labiausiai patinka. Jei banditas būsi, tai kopijuoji banditą - patį geriausią, o jei tu – smuikininkas, tai kopijuoji patį geriausią pasaulyje smuikininką. O jei tu – aktorius, tai kopijuoji kitus aktorius.
Kito kelio nėra kaip kopijavimas.
Man iš Ispanijos atsiuntė knygą „Kaip tapti dailininku“, parašytą 1400 metais - dar iki Žalgirio mūšio. Ten irgi parašyta: kopijuok, o bekopijuodamas suprasi, ko sieki, ir toliau nueisi. Bet kopijuok mylimą.
Ir aš kopijavau. Kopijavai amžinatilsį Bronių Babkauską, tam tikrus triukus iš Donato Banionio.
Visa tai, ką aktorius vaidina, yra melagystė. Visa tai, ką jis vaidina scenoje, yra fokusas, yra magija - melavimo magija. Ir jūs tampate liudininkais tos magijos.
Aš žinojau tai nuo pat pradžios. Kai matau aktorių scenoje, kine, žinau, kad jis meluoja, ir vis galvoju, kaip jis tai padaro, kad aš tuo tikiu. Ir ieškau tų triukų. Čia kaip fokusas: parodai tą, aną - ir zuikis išlenda. O kur tas zuikis buvo paslėptas? Ogi taip ten ir ten...
Jei mes tai įsisąmoniname, tada jau atsiranda jau profesija, paieška. O jei galvoji, kad tai tu čia iš savęs kažką turi daryti...
Aktorius arba aferistas gali būti geras – visi tada griaus šitą pasaulį, arba kūrėjas, aktorius – jis linksmins žmones, liūdins, suteiks jiems viltį arba liūdesį, džiugins juos.
- Kokiai publikai?
- Tai, kuri šiandien gimė, gyvena. Ne tai, kuri išeina. Teatro reikia ne man ir ne jums, o tiems, kuriuos dar reikia apkrėsti prasme. Teatro reikia tiems, kurie dar nelabai supranta, kas yra prasmė. Tačiau kaip reikia patraukti tą vaiką, einančio su mobiliuoju, iš kurio sklinda bumč-a bumč-a muzika? Kaip jį pagauti, kaip jam pasakyti, kad yra meilė, kad yra gėris, transcedencija, Dievulis? Kaip tai jam pasakyti tais fokusais?
Aktorius yra melagis.
- Bet ne šimtaprocentinis?
- Geras aktorius – šimtaprocentinis: jis jau pats nežino, kada meluoja. Mano mama kartais man vaikystėje sakydavo: neverk krokodilo ašaromis. „Krokodilo ašaros“ yra tai, kas neįtikina. O aktorius yra tas, kuris vaidina be krokodilo ašarų, kai ašaros yra tikros – beveik.
Tu vaikštai tarp tiesos ir melo, visą laiką laviruoji.
Bet, neduok Dieve, galvoti, kad aktorius yra kažkas. Juk ne veltui aktorius laidodavo už kapinių tvoros ar kryžkelėse. Jie iš tikrųjų yra aukščiausio lygio melagiai, kurie pateikia hiperbolizuotą realybę ir hiperbolizuotus jausmus, sugeba iššaukti žiūrovo reakciją.
Kai kuriems – ne visiems – tai pavyksta.
Nors praktiškai kiekvienas žmogus gali būti aktorius. Aš tuo esu įsitikinęs.
- Tai geras aktorius turi vadinamojo asmeninio gyvenimo?
- O kas tas asmeninis gyvenimas? Jei tu turi gerą darbą, tai gali tave palikti vaikai, gali tave palikti vyras, žmona, gali kažkas numirti ir - nieko.
Bet jei neturi mylimo darbo – įrankio, per ką tu eini į kitą žmogų. Darbas yra ne uždirbti pinigus, o pasirinkimas, kokiu keliu eito į kito žmogaus širdį – visai svetimą. Jei aš to darbo nemyliu, tai koks yra gyvenimas apskritai.
Jeigu tas tiesas atrandi, tai atrandi ir asmeninį gyvenimą.
Sėdėti prie televizoriaus nėra asmeninis gyvenimas. Tai jau gal, sakykim, dvasinis lėbavimas ar pliažinė atmosfera.
Nelaimingas tas žmogus, kuriam darbas nėra asmeninis gyvenimas.
- Jūs laimingas?
- O kaip aš galiu būti nelaimingas, jei atsitrenkiu į medį, susilaužau visą stuburą, o dabar mašina dideliu greičiu atlekiu į Šiaulius? Juk vakar buvo Vilnius, užvakar - Klaipėda, rytoj vėl bus Klaipėda, poryt - Vilnius.
Jei tavęs kam nors reikia, tai kaip gali būti nelaimingas?