Danų režisierius gyvenantis Lietuvoje Allanas van O. T. Andersenas nusprendė sukurti filmą „Escaping Sunshine”. Šis filmas tapo režisieriaus ir prodiuserės Rasos Miškinytės kūrybinės partnerystės pradžia.
Felikso Abrukausko nuotr.
Monika SKISTENYTĖ
Pasirodo, kad draugą šiais laikais parduoti yra nesunku. Kaip liudija faktai, prieš keletą metų Danijos teisėsauga iš prostitucijos nelaisvės išvadavo nežmoniškomis sąlygomis laikytą lietuvę, kurią į prostitucijos vergiją pardavė tautiečiai. Tuo metu Danijos žiniasklaida mirgėte mirgėjo pranešimais apie tai, tačiau Lietuvoje apie tai nebuvo kalbama. Remdamasis šiais faktais danų režisierius Allanas van O. T. Andersenas nusprendė sukurti filmą „Escaping Sunshine”. Kartu su filmo prodiusere Rasa Miškinyte jis sutiko dienraščiui „Šiaulių naujienos” papasakoti apie dar kuriamą filmą.
- Kas paskatino kurti šį filmą?
- Ši mintis kilo dar 2011 metų vasarą, kai lankiausi Kopenhagoje, kai visa Danijos žiniasklaida sumirgo pranešimais apie Danijos teisėsaugos iš prostitucijos nelaisvės išvaduotą nežmoniškomis sąlygomis laikytą lietuvę. Galiu pasakyti, kad jausmai buvo tikrai sumišę, buvo paliestas mano kaip dano orumas, kad Lietuva ir vėl Danijos žiniasklaidoje minima ypatingai nemalonioje šviesoje. Grižęs į Lietuvą pasidomėjau ar lietuviškoje žiniasklaidoje buvo rašyta apie minėtą atvejį. Pasirodo, kad mano aplinkoje niekas nebuvo girdėjęs apie tai. Pradėjau gilintis ir supratau, kad tai rimta tema vaidybiniam filmui.
Pradėjome gilintis kartu su prodiusere Rasa Miškinyte, su kuria jau seniai norėjome kartu dirbti. Filmas „Escaping Sunshine” (liet. „Pabėgimas iš Saulės miesto“) mūsų kūrybinės partnerystės pradžia, taip kad esame jau ir partneriai nepriklausomoje prodiuserinėje kompanijoje ERA FILM, kurią Rasa įsteigė dar 2001 m.
- Apie ką šis filmas?
- Šis filmas – tai pasakojimas apie dvi Lietuvos abiturientes, nutarusias paskutinę vasarą prieš studijas praleisti kartu. Jos išvyksta į Daniją, norėdamos užsidirbti. Tačiau gražiai prasidėjusi svajonių kelionė baigiasi, kai geriausia draugė nusprendžia parduoti kitą suteneriams.
Tai skaudi istorija, tačiau su laiminga pabaiga. Aišku, kokia laiminga ji gali būti ištrūkus iš priverstinės prostitucijos?
Šiuo filmu mes orientuojamės į jauną žiūrovą, todėl mūsų pasakojimas yra apie bendražmogiškas vertybes: draugystę, meilę, išdavystę. Sunkiasvorė prekybos žmonėmis tema yra kontekstas, kuriame vystosi mūsų pasakojama istorija.
- Kodėl filmavimams rinkotės Šiaulių miestą?
- Pirmiausia norėčiau labai trumai papasakoti apie pavadinimą. Filmo pavadinimas „Escaping Sunshine”. Saulės miesto prototipas yra Šiauliai, su kuriais esu labai susijęs, nes esu vedęs nuostabią merginą iš Šiaulių. Mes turime sūnelį ir dukrytę, uošviai gyvena Šiauliuose, todėl čia mes esame dažni svečiai. Kai pradėjau rašyti scenarijų, turėjau savo vaizduotėje kurti kažkokias aplinkas, personažus, todėl geriausia tam tinka naudoti tai, ką geriausia pažįsti. Štai todėl Šiauliai ir tapo filmo pagrindinių herojų 18-mečių abiturienčių Astos ir Ingridos miestu.
- Koks filmo tikslas? Ką juo siekiate paveikti?
- Filmu paprastai siekiama papasakoti jaudinančią istoriją, to siekiame ir mes. Mūsų tikslas, kad filmas sujaudintų, paveiktų, padarytų įtaką visuomenės požiūriui į prekybos žmonėmis aukas, tame tarpe ir į priverstinėn prostitucijon patekusias merginas. Ruošdamiesi filmui, mes bendraujame su Danijos policijos pareigūnais ir su „Lietuvos Caritas“, kuris vykdo projektą „Pagalba prekybos žmonėmis aukoms”.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad didele dalimi už šios baisios problemos, t.y. prekybos žmonėmis slypi visuomenės abejingumas, nežinojimas, kaip tai vyksta iš tikrųjų, kas įtraukia. Todėl jaudinančiai papasakodami filmo istoriją mes galime pasiekti labai daug, galime apsaugoti mūsų gražų, patiklų, kartais naivų jaunimą nuo didelės bėdos. Taip pat dar prieš kuriant filmą ruošiame socialines akcijas, traukiame žiniasklaidos dėmesį, kad garsintume, skleistume teisybę apie prekybos žmonėmis plitimą. Lietuva yra tapusi prekeivių žmonėmis tranzito šalimi, bet palaipsniui tampa ir aukų tiekėja. Mūsų šalies žmonės yra pakankamai pažeidžiami ir todėl siekiame, kad būtų suteikta daugiau tikrų žinių žmonėms ir nustota skleisti realybės neatitinkančius gandus, kad į prekybos žmonėmis patenka tik keistų, nepažįstamų dėdžių suviliotos laisvo elgesio merginos.
- Ar tikitės, kad po šio filmo visuomenė suvoks realią prostitucijos grėsmę?
- Jei būtume dvidešimtmečiai, gal tuo ir tikėtume. Ne, nėra viskas taip tiesmukai paprasta. Filmas gali tik sujaudinti žiūrovą, priversti susimąstyti, padaryti postūmį visuomenei keistis. Postūmis tai dar ne pasikeitimas, keisti visuomenės nuostatas, nuomonę, santykį į kažkokį reiškinį tai ilgas nuoseklus, kasdieninis darbas. Tokiu darbu užsiima socialiniai darbuotojai, tokie kaip pvz. „Lietuvos Caritas“ projekto „Padėk prekybos žmonėmis aukoms” ar teisėsauga, kitos nevyriausybinės organizacijos. Mes, kino ir kultūros žmonės, galime problemą iškeltiti, ją pateikti jausmingai, kad kiekvienas žiūrovas išėjęs iš filmo pajustų, kad vyksta didžiulė neteisybė daugelio merginų, vaikų atžvilgiu. Štai tada visuomenė bus pasiruošus keistis.
Bet gal pastebite, kad dar filmas nesukurtas, o mes nepraleidžiame progos pasisakyti, darome siocialines akcijas, provokuojame visuomenę pasidomėti, kas vyksta visai šalia. Reikia nustoti mąstyti, kad pačios aukos kaltos dėl savo nelaimių. Visuomenė, kuri nesirūpina kaip apginti, apsaugoti, apšviesti žmones, yra nebrandi visuomenė. Tam, kad visuomenė taptų brandesne reikia visų mūsų pastangų ir ypač žiniasklaidos, o mes, kino žmonės, darysim tuos svarbius ir jautrius postūmius apie kuriuos kalbėjau.
- Teigiate, jog norite surinkti apie 51 000 Lt, o jei nesurinksite pinigai bus grąžinti aukotojams. Kodėl?
- „Minios finansavimo” (angl. crowdfunding) platforma, kurioje laimėję konkursą buvome atrinkti vykdyti savo finansų rinkimo kampaniją vadovaujasi principu „Viskas” arba „Nieko”. Tai ir reiškia, kad arba per paskirtą laiką surenki tą sumą, arba prarandi ir tai, ką esi surinkęs. Manau, tai geras principas ir teisingas visuomenės, rėmėjų atžvilgiu. Aš, galbūt, vengčiau termino „aukotojas“, kadangi žmonės kviečiami ne pasyviai aukoti, o įsijungti į projekto, geros žinios formavimo ir vykdymo procesą. Visi tie, kurie prisideda prie projekto tiek pinigine, tiek ir informacijos skleidimo prasme, jie jau tampa susidomėjusiais dalyviais, kurie seks, dalyvaus visuose procesuose. Tai juk ir būsimo filmo neatsitiktiniai žiūrovai. Mums yra svarbu, kad filmą pamatytų kuo daugiau žmonių, o tam reikalingos taip pat nemažos pastangos. Taigi, mes jau nuo pat pradžių visi kartu kuriame būsimo filmo auditoriją.
