R. Dijokas stengiasi kuo daugiau laiko skirti šeimai.
Autoriaus nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Susipažinkite - Renatas Dijokas, laisvųjų imtynių treneris, praeityje daugkartinis šalies laisvųjų ir graikų - romėnų imtynių čempionas, Lietuvos jaunių komandos treneris.
- Treniruojate net tris savo atžalas. Kaip einasi suderinti tėčio ir trenerio pareigas?
- Iš tikrųjų nėra labai lengva. Kartais, būna, per daug užkeliu kartelę saviškiams. Be to į tėvo pastabas jie reaguoja visai kitaip, negu reaguotų į kito trenerio žodžius.
- Lygiai prieš ketverius metus prisijungėte prie vieno socialinio tinklapio internete, bet iki šiol jame nėra nei vieno įrašo?
- Reikėjo savo puslapį susikurti dėl studijų, ką ir padariau. Tuo viskas ir pasibaigė... Rašinėjimas internete būtų tuščias laiko švaistymas.
- 2006 m. baigėte Šiaulių universitetą, Socialinių mokslų fakultetą. Ar jaučiate kokius nors sentimentus savajai alma mater?
- Studentaudamas aš jau turėjau šeimą. Taigi studentavau kiek „ne laiku“. Baigęs įstojau į Kūno kultūros institutą Kaune, bet mokiausi tik savaitę – nebuvo sąlygų, trūko tam pinigų. Taigi nespėjau pajusti sentimentų mokslo šventovei.
- Kaip dažnai ant menčių paguldo žmona?
- Būna situacijų, kad ir paguldo... Šeimoje nekovojame, tačiau pasitaiko, kad tenka atsigulti „ant menčių“ - ir savo, ir ne savo noru.
- Teko treniruoti ir moteris. Pasvarstykime, ar lengva ir gera būtų gyventi po vienu stogu moteriai imtynininkei su vyru botaniku?
- (Juokiasi.) Manau, moteriai gal ir būtų įdomu, tačiau vyrui šiek tiek sudėtingiau...
- Už akių jus kolegos kartais vadina „kompromisų neieškančiu“. Įdomu, kaip pelnėte tokį epitetą?
- Pirmą kartą girdžiu... Pasvarstęs galėčiau teigti, jog aš matau savo tikslą ir jo siekiu. Nesiblaškau, turiu veiksmų planą, kaip siekti ir pasiekti. Gal dėl to?
- Ar teisinga būtų teigti, jog laisvo stiliaus imtynės yra imtynės apskritai be jokio stiliaus?
- Hmm... Sakyčiau, ne. Sportinių laisvųjų imtynių šitaip negalėčiau įvardyti. Tačiau jų veiksmus panaudojus kitur, tarkime, alaus bare, galima būtų ir šitaip pasakyti.
- Kita situacija: jeigu dvikovoje susitiktų tos pačios svorio kategorijos sporto meistrai – boksininkas ir imtynininkas – kuris iš jų turėtų didesnę galimybę nugalėti?
- Žiūrint, pagal kurios sporto šakos taisykles jiedu kovotų. Gatvėje kaip ir galima viskas, tad, nenuvertindamas nė vieno iš jų, galiu teigti, jog priklausytų nuo kovos vedimo taktikos. Jeigu imtynininkas sumanytų boksininką pasiųsti į nokautą, jam baigtųsi prastai, kaip ir tuo atveju, jeigu boksininkas nuspręstų nuristi imtynininką.
- Koks jūsų pats didžiausias trūkumas?
- (Ilgai mąsto.) Įvardinti savo trūkumą? Sudėtingas klausimas... Gal esu kai kuriais atvejais pernelyg užsispyręs?
- ...o didžiausias privalumas?
- Pastaruoju metu stengiuosi džiaugtis tuo, ką turiu – mažais, nematerialiais dalykais: šviečia saulė, vaikams sekasi, visi sveiki, visi aplink laimingi – ir puiku.
- Sakoma, jog kam sekasi meilėje, nesiseka žaidžiant kortomis. O kaip pačiam? Kur dažniau aplanko sėkmė? Loterijose ar tarp moterų?
- Man pasisekė prieš 15 metų, kuomet sutikau savo būsimąją žmoną. Dabar auginame tris sūnus. Taigi savo laimingąją kortą jau ištraukiau.
- Tęsiame moterų temą. Kuri moterų (arba žmonos) būdo savybė žavi labiausiai?
- Nuoširdumas, paprastumas, moteriškumas, švelnumas.
- O kas jums visų svarbiausia gyvenime?
- Man atrodo, kad nuoširdumas tarpusavio santykiuose. Labai nemėgstu melo, kad ir visai nedidelio. Tiek šeimoje, tiek savo auklėtiniams stengiuosi įskiepyti, jog geriau karti tiesa, negu saldus melas. Melas ardo pasitikėjimą, ardo bei užnuodija tarpusavio santykius, kad paskui viską sustyguoti būna išties sunku.
- Keliais žodžiais papasakokite kuo užsiimate laisvu laiku?
- Esu medžiotojas, tiesa, ne itin aktyvus. Stengiuosi kuo daugiau laiko skirti šeimai, nes darbas irgi savo pasiima. Kartu važiuojame į išvykas dviračiais, stengiamės ištrūkti į gamtą. O vasarai suplanuojame tolimesnes keliones automobiliu. Kelionėse kartu praleistas laikas suartina, teikia galimybę visiems pabendrauti. Kita vertus negalėčiau skųstis: vaikus matau ir treniruotėse, o žmoną – mokykloje, nes dirba mokytoja. Stengiamės vaikams suteikti pakankamai laisvės ir savo perdėtu rūpesčiu jų neužgožti.