Akordeono mokytoja ekspertė M. Markevičienė: „Maloniausia, kad tai, ką darai, yra reikalinga. Tai teikia patį didžiausią pasitenkinimą.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių miesto garbės pilietė, Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokytoja ekspertė Marytė Markevičienė jau daugiau kaip trisdešimt metų dirba akordeono mokytoja ir sako esanti dėl to laiminga. Nes būtent mokytojo darbas jai leido pažinti visą plejadą nuostabių muzikos pedagogų ir pamatyti savo mokinių pasiekimus.
Tarptautinės mokytojo dienos proga M. Markevičienės interviu apie jos mokytojus, mokinius ir jos mokyklą.
- Kas paskatino jus tapti mokytoja, o ne atlikėja?
- Atlikėjais būti mažai kas gali - reikia būti labai ryškiam, turėti labai ryškius muzikinius duomenis. Būti atlikėju vien darbo neužtenka, o mokytojas daug ką gali pasiekti ir darbštumu.
Turbūt tapau mokytoja todėl, kad man patiko tai, ką aš darau, kad visada šalia turėjau puikių mokytojų, kurie mane išmokė pamilti tą darbą, išmokė tvarkingai, sistemingai, kruopščiai dirbti.
Tai prasidėjo nuo pradinių klasių mano mokytojos Nijolės Remeikienės, kuri gyveno mūsų rajone, Birutės ir Panevėžio gatvių kampe, juodame name. Ji išmokė skaityti ir rašyti, ir daugelio kitų dalykų visam gyvenimui.
Manau, kad pradinių klasių mokytojų įtaka yra ypatinga ir labai stipri. Tuo dar kartą įsitikinau, kai mano abu vaikus mokė nuostabi pradinių klasių mokytoja Vida Čiužienė.
O muzikos pradėjau mokytis būdama ketvirtoje klasėje ir mano pirmasis mokytojas buvo Zenonas Ragulskis – jaunas mokytojas, ką tik baigęs Šiaulių muzikos technikumą. Tiesiog norėjosi pas tą mokytoją mokytis, norėjosi sužinoti kažką nauja, norėjosi akordeoną geriau pažinti. Gaila, kad jis mane mokė tik vienerius metus, po to išvyko gyventi į Pakruojį ir ten ilgus metus dirbo muzikos mokyklos direktoriumi, paruošė didelį būrį akordeonininkų. Dalis jų mokėsi ir mūsų mokykloje.
Tiesa, dar prieš muzikos mokyklą man teko mokytis privačiai pas mokytoją Juozą Čekanauską, tačiau pirmuoju savo muzikos mokytoju laikau Z. Ragulskį.
Man likimas apskritai lėmė bendrauti su labai daug mokytojų. Šiaulių muzikos mokykloje aš mokiausi ir pas mokytojus J. Čekanauską, Algirdą Kirdeikį, Olgą Gusakovą. Esu be galo jai dėkinga už meilę muzikai, kadangi O. Gusakova buvo pirmoji akordeonininkė, baigusi Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą – tuometinį technikumą. Ji yra gyva, sveika, gyvena Vilniuje ir kai mes susitinkame, pabendraujame, pasidalijame profesinėmis paslaptimis.
Pradėjus mokytis Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje vėl likimas lėmė mokytis pas puikius mokytojus - Jurgį Kavaliauską, Stanislovą Stričką, Kazimierą Balčietį, Svetlaną Filipovą. Kai jauni mokytojai išeidavo į armiją, mes, akordeonininkai, vis grįždavome pas mokytoją J. Kavaliauską, kuriam esu dėkinga už pareigingumą. Jis viską mokė daryti tvarkingai ir savo pavyzdžiu tai rodė.
O už profesines žinias esu dėkinga amžinos atminties Lietuvos teatro ir muzikos akademijos docentei Zitai Abromavičiūtei. Tik jai ačiū, kad Šiaulių krašte yra šitiek akordeonininkų, kad Šiauliuose akordeonas skambėjo, skamba ir skambės. Kitaip ir negali būti, nes kitaip mes negerbsime jos atminimo.
Z. Abromavičiūtė yra šiaulietė. Ji baigė mokslus Šiauliuose pas mokytoją O. Gusakovą, o baigusi studijas akademijoje ten liko dėstyti. Aš su dar keturiomis bendrakursėmis buvome jos pirmosios studentės.
Jau ir baigusi studijas aš nuolat su ja bendraudavau, su kitais mokytojais važiuodavome pas ją konsultuotis, o ji atvažiuodavo pas mus konsultuoti. Z. Abromavičiūtė mus vadino savo vaikais, anūkais ir proanūkiais, mes ją - savo mama, močiute ir prosenele.
Paskutinį sykį su ja kalbėjau, deja, telefonu ir puikiai prisimenu jos paskutinius žodžius: aš dar šitiek galėčiau jums duoti, bet nebeturiu jėgų...
Kai pradėjau dirbti Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje, buvau dar Muzikos ir teatro akademijos penktakursė. Mūsų mokyklos direktorius (jį ir šiandien taip vadiname – juk 40 metų vadovavo) Jonas Lamauskas stengėsi suburti pastovų kolektyvą, kuriame dirbtų buvę jo mokiniai šiauliečiai, o aš labai norėjau grįžti į Šiaulius dirbti. Tiesiog sutapo mūsų – mano ir mokyklos - interesai.
Tuo metu Šiauliuose akordeono mokytojais dirbo jauni mokytojai - Irena Asauskienė, dabartinė mūsų direktorė, Jonas Markevičius.
Ir niekada nebuvo nė minties kad galėčiau būti kuo kitu - juk jau stodama į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą žinojau, kad noriu būti tik akordeono mokytoja.
- Tačiau tikriausiai sudėtinga dirbti mokytoja menų gimnazijoje?
- Žmogus turi užaugti visapusiškas – visą gyvenimą juk jis vien tik negros. Žmogus turi mokėti daug ką, todėl reikalinga ir kalbos, ir matematika, ir chemija, ir istorija.
O mūsų mokykloje moksleiviai tą visapusiškumą ir ugdo – jie žino, kad čia, vienoje mokykloje, po vienu stogu, viename kolektyve, turi visas galimybes gauti žinių ir patenkinti visus savo poreikius.
Be abejo, mokytis menų gimnazijoje nėra lengva. Juk esame menų gimnazija, todėl čia reikalavimai kaip ir bet kurioje gimnazijoje: septynios bendrojo lavinimo pamokos ir dar muzikos ar dailės pamokos. Be to, vaikai dar turi turėti laiko saviruošai – namų darbams ir muzikai. Nes jei nori gerai groti, groti reikia labai daug.
Todėl mūsų mokiniai tiesiog gyvena šioje mokykloje. Mokykla yra jų namai: čia ir jų pamokos, čia ir jų pietūs, čia ir saviruoša, čia ir bandelės vakarienei valgomos.
O dar jei koncertai, jei konkursai... Juk be koncertų negalima: kam mokytis muzikuoti, jei negali savęs parodyti. Koncertai mūsų mokiniams yra šventė.
Mokytojui, manau, būtent tokioje mokykloje dirbti yra tikras malonumas, nes vaikus pažįsti kaip savus ir santykiai čia labai artimi. Pasako mokinys per pamoką, kad nori valgyti, tai ir verdame arbatą. Su mažais turi tikra mama būti: jei jau pasako, kad pavargo, eina paklausyti, ką kitoje klasėje groja.
Mes, muzikos mokytojai, esame privilegijuoti - dirbame su vienu mokiniu ir turime galimybę tą vaiką labai gerai pažinti ir jam viską suprantamai perteikti. Klasėse, kur trisdešimt mokinių, mokytojas kiekvienam gali skirti tik minutę per pamoką, o mes vienam skiriame visą pamoką.
Todėl turime būti ir mokytoju, ir mama, ir tėčiu, kartu spręsti visas problemas.
- O mokiniai nepavydi vieni kitiems mokytojos-mamos dėmesio?
- Manau, kad ne. Man labai malonu matyti, kaip mūsų didieji mokiniai – dešimtokai, vienuoliktokai - sutikę pirmokėlį jo klausia: na, kaip tau sekėsi šiandien specialybė.
Vieni kitus čia visi pažįsta. Todėl mes savo mažiesiems sakome: žinokite, kad jūs atėjote į šeimą – vyresnieji jus laikys savo broliukais ir sesutėmis.
Čia tų problemų, kurių pasitaiko kitose mokyklose, net būti negali, nes mus jungia vienas tikslas – visi norime groti. Čia vyresnieji padeda mažesniems: kol mažesnieji dar negali groti sudėtingesnių kūrinių, jie groja kartu su vyresniais bendrus koncertinius numerius.
- Ar kada bandėte suskaičiuoti, kiek jūs išmokėte jaunųjų akordeonininkų?
- Buvo laikas, kai bandžiau skaičiuoti, o dabar - ne. Juk teko dirbti ir aukštesniojoje muzikos mokykloje, ir muzikos mokykloje: kasmet aukštesniąją baigdavo tai du, tai trys mano mokiniai, kasmet du-trys baigdavo ir muzikos mokyklą. Taigi labai daug turėjau mokinių per daugiau kaip trisdešimt darbo metų.
Visi Šiaulių krašto akordeono mokytojai yra mano arba mano vyro auklėtiniai. Yra jau ir mano mokinės Daivos Vasauskienės auklėtinių – mano anūkų.
Man labai malonu, kad mūsų buvę Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijos mokiniai dirba ne tik Šiaulių regione, bet ir Vilniaus, Kauno, Klaipėdos regionuose, o du mūsų auklėtiniai yra aukštųjų mokyklų dėstytojai: Jono Markevičiaus mokinys Povilas Velikis dirba VDU Muzikos akademijoje, o nuo šių metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradėjo dirbti Romas Morkūnas - buvęs mano mokinys. Jie jau yra mūsų kolegos.
- Jūs visada labai entuziastingai kalbate apie savo darbą...
- Jei dirbi darbą, kurį mėgsti, visada jautiesi gerai, nes realizuoji save, suteiki malonumą savo mokiniams, padedi jiems realizuoti save.
Jei tu gyveni, tai jau yra gerai. Reikia džiaugtis tuo, ką turi, ir nekelti per daug didelių reikalavimų sau, kitaip visko trūks, išskyrus problemas.
O mokytojai yra fanatikai – jie myli savo darbą, vaikus. Ir aš džiaugiuosi, kad turiu galimybę prisiliesti prie tų pačių mažiausiųjų, kad galiu dirbti su jaunimu, kad galiu juos ne tik mokyti, bet ir džiaugtis jų darbo rezultatais. Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę bendrauti su aukštųjų mokyklų mokytojais, dalytis su jais patirtimi ir mokytis iš jų.
Ne visi mokytojai turi tokių galimybių kaip muzikos mokytojai.