Šiauliams padovanojęs dar vieną unikalią parodą kolekcininkas E. Armoška: „Galima pasakyti tik viena – Š. Sauka yra mūsų genijus. Jis tikrai nemėgdžioja nieko.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Pragaras - mėlyna kosminė skylė, susiurbianti žmones... Žmogus kruvinu baltu chalatu, eksperimentuojantis kitais žmonėmis... Žmonės restorane, ryjantys ir vienas kitą...
Tokie trys Šarūno Saukos milžiniški paveikslai penktadienio vakarą į „Laiptų galeriją“ sukvietė dailės mylėtojų ir šiaip smalsuolių net tik iš Šiaulių, bet ir aplinkinių rajonų. Jie ėjo nuo paveikslo prie paveikslo, prasibraudami per kitų žiūrovų nugaras stengėsi įžiūrėti šiuos apokaliptinius vaizdus ir su susižavėjimu, sumišusiu su siaubu, rinkosi sausakimšoje galerijos salėje pasidalyti įspūdžiais ir laukti specialistų ištarmės.
Kūriniai buvo tokie iškalbingi patys savaime, kad net parodą pristatydami šių paveikslų savininkas kolekcininkas, meno mecenatas, Šiaulių garbės pilietis Edmundas Armoška ir šiaulietis menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus kalbėjo trumpai. Trumpiau gal būtų kalbėjęs tik pats Š. Sauka, jei būtų atvykęs į parodos atidarymą.

E. Armoška apie „Pragarą“ ir jo autorių
Prieš pat Š. Saukos parodos „Pragaras“ atidarymą „Šiaulių naujienų“ skaitytojams E. Armoška sutiko papasakoti kiek daugiau.
- Jūs Šiauliams vėl padovanojote ypatingą parodą.
- O kaip kitaip. Šiauliai jau prie manęs priprato ir aš pripratau. Vieną Šarūno darbą, skirtą Lietuvos tūkstantmečiui, buvau atvežęs prieš ketverius metus ir dabar jis kabo Prezidentūroje, vienoje iš posėdžių salių, o dabar nusprendžiau atvežti tris jo darbus.
„Pragaras“ buvo vienas iš pirmųjų mano įsigytų Š. Saukos darbų – palyginti jau seniai, antrasis paveikslas „Žmogžudystė restorane“ yra vėlesnis jo kūrinys, o trečias darbas „Priimamasis“ yra vienas iš paskutiniųjų – mano įsigytas per pastaruosius dvejus metus.
Aš parinkau parodai šiuos darbus, kad žiūrovai pamatytų per 12-15 metų sukurtus jo darbus. Šarūno darbai praktiškai nesikeičia, nors atsiranda kažkokių naujovių, tik papildančių jo kūrybą.
Mano galva (tuo aš esu visiškai įsitikinęs) „Pragaras“ yra vienas iš ryškiausių Š. Saukos darbų. Manau, kad ir menotyrininkai, labai daug rašę apie šį darbą, taip pat jį vertina.
„Pragaras“ ir „Žmogžudystė restorane“ jau buvo eksponuoti Šarūno parodose Maskvoje, Rygoje, Taline, Švedijoje, o „Priimamąjį“ pirmieji mato Šiauliai.
Ir apskritai visi trys šie paveikslai Lietuvoje yra eksponuojami pirmą kartą Šiauliuose - mano mieste, tik pavasariop Šiuolaikinio meno muziejuje surengtoje didžiulėje Š. Saukos kūrybos parodoje juos pamatys Vilnius.
Norėjau į šios parodos atidarymą „Laiptų galerijoje“ Šarūną atsivežti, bet išvakarėse jis grįžo iš Romos, kur su šeima savaitę klaidžiojo, ir pasakė esantis labai pavargęs nuo įspūdžių. Paprašė visiems perduoti linkėjimus. Be to, jis daug dirba – mačiau paskutinius puikius darbus.
- Kada jūs „atradote“ Š. Sauką?
- 1987 metais Šiuolaikinio meno centre buvo Šarūno kūrybos paroda, skirta jo keturiasdešimtmečiui. Ten man labai krito į akį ir širdį jo „Žalgirio mūšis“ – vienas ryškiausių batalinių darbų.
Labai nedaug trūko man jį įsigyti, bet aplenkė Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Tačiau būtent tada aš artimiau su Š. Sauka susipažinau prie gero kavos puodelio, nors šiaip jau buvome pažįstami. Nuo tol mes ir bendraujame, organizuojame parodas.
Š. Sauka yra mano pirma ir paskutinė meilė lietuvių dailėje. Manau, kad tikrai neapsirikau surinkęs jo didesnę dalį darbų savo kolekcijoje.
- O kuo tie darbai sudomino? Juk jie yra tarp „nuostabu, pakylėta“ ir „siaubinga“.
- Taip, jo darbus žiūrint galima stebėtis, žavėtis ir kartu kai kam jie gali sukelti išgąstį.
Kai žiūri į jo darbus, matai, kad Šarūnas yra nepaprastai didelis piešinio tapyboje meistras, o jo siužetai yra ne šito svieto.
Jo kūryboje, ypač spalvose ir bendrose kompozicijose, galima įžiūrėti ir baroką, ir renesansą, ir klasicizmą, ir siurrealizmą, ir visa, kas dailėje yra, galima rasti.
Kai turėjau Vilniaus centre savo galeriją (dabar aš apsiraminau), darydavau daug savo kolekcijos parodų ir bendrų kelių autorių parodų – Antano Samuolio ir kitų garsių tarpukario dailininkų.
Š. Saukos darbų aš niekada neeksponavau grupinėse parodose, nes turiu daug jo darbų ir jie visi yra dideli. Ir, žinoma, rengdamas parodas vedžiau apskaitą: pasirodo, visose Šarūno parodose lankomumas buvo pats didžiausias. Pasirodo, jo darbai ne tik menotyros specialistus, bet ir meno mėgėjus traukia – atvažiuodavo į parodas žmonės iš pačių atokiausių rajonų.
Kai pradėjau ypač jo kūryba domėtis, dar išgirsdavau – na, vienas Š. Sauka „buvo“. Tokia net menotyros nuomonė buvo dar prieš 1990 metus. O dabar daugybės menotyrinių darbų, studijų, kuriose jis galų gale yra įvertintas.
Apskritai menotyrininkų nuomonė apie Šarūno kūrybą pozityvi arba labai filosofiška prisimenant amžinatilsį kaunietį menotyrininką Algį Uždavinį. Jis sugebėdavo iš Š. Saukos darbų tokias filosofijas išvedžioti, kad tai buvo įdomu visiems ir net pačiam autoriui.
O aš jį nuo pirmos pažinties dienos įvardijau genijumi, nors jaučiau, kad menotyrininkai į tai žiūrėjo ironiškai: kas tas Armoška, kad reiškia savo nuomonę... Ir manau, kad būtent ta mano nuomonė pasitvirtino.
Juk mums neteko gyvenime sutikti M. K. Čiurlionio ir mes su juo susipažįstame per kūrybą. O štai XX amžiaus pabaigoje ir šiame amžiuje mes turime galimybę pažinti Š. Sauką ir jo kūrybą.
Matote, kaip mūsų dailė yra tarp dviejų genijų – dviejų puikių dailininkų ir dviejų puikių žmonių?
- „Pragaras“ – tai etapinis Š. Saukos kūrinys?
- Na, jis toks...
Prisimenu, kaip į Maskvą vežėme Šarūno darbų kolekciją, kurioje buvo puikus jo tėvo portretas. Šarūnas tada sakė: ką jau čia, nenustebinsi rusų portretu, nes rusų portretų mokykla yra ganėtinai gera nuo XVIII amžiaus.
Parodoje jo darbams buvo skirta didžiulė salė – apie tūkstantis kvadratinių metrų, ir ji visa buvo pilna žmonių. Publikos ypač daug buvo prie „Pragaro“ ir Tėvo portreto, nes Šarūnas labai įvairiapusiškas menininkas – jis gali kurti tiek daugiafigūres kompozicijas, tiek portretus.
Tik pažiūrėkite, kiek jo darbuose portretų, ir visur jie realių žmonių: žmonos, dukros, kaimynų iš Dusetų, Lietuvos tūkstantmečiui skirtame paveiksle – istorinių asmenybių.
Visuose ar beveik visuose Šarūno darbuose yra autoportretai. Manau, jog tai tokia saviironija, kad jis deklaruoja: aš ir save taip matau, ne tik kitus, aš ir save šaržuoju.
Šiaip Šarūnas yra žmogus, daug nekalbantis, ne viską iš jo ištrauksi, bet jis tikrai viską gali. Įsivaizduokite, jis juk nedaro eskizų, tiesiog iš karto tapo ant drobės – milžiniškos drobės. Viskas jo galvoje.
- Gal Š. Sauka yra nutapęs ir jūsų portretą?
- Ne. Nesisiūliau niekada, nors gal jis kada ir sugalvos tai padaryti. Neseniai sužinojau, kad Šarūnas yra mūsų muzikanto Petro Vyšniausko du nedidelius portretus sukūręs. Tai labai puikūs portretai: daug pasakantys ir visai neapdailinti, nes net nežinančiam, kas yra P. Vyšniauskas, portrete matyti, kas jis toks ir koks jis.
Tai manau, kad Šarūnas ir mane „nudrėbtų“ ojojoj...
V. Rimkus apie parodą „Pragaras“
Menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus: „Sunku kalbėti apie šiuos kūrinius ir apie šį dailininką. Tai yra, kalbėti galima pirmiausia apie tapybą – kokia ji, kaip nutapyta, kokia technika, koks meistriškumas, koloritas, kompozicija.
Visai kitas dalykas yra pačios temos sprendimas – pragaras. Ar tai tiesiogiai pragaras ar tik pragaro atgarsis. Kokia tai tema? Religinė, visuomeninė, žmogaus būties tema ar pasaulio buvimo tema? Kaip tai priimti?
Žmonės nuo pat civilizacijos pradžios stengėsi taip pat meno kūriniais tą temą spręsti. Kas literatūroje nežino Dantės „Pragaro“, kurį supa daugybė visokių pragarų, pragarėlių. Tapyboje Jeronimas Boschas ir kiti savo laiku stebino pasaulį savo pragaru. Ir visur pagrindinė tema – parodyti, kas yra blogis, nes žmogaus buvimas pasaulyje yra susijęs su gėriu ir blogiu, bet tas gėrio ir blogio susilietimo taškas labai paslankus. Labai paslankus.
Ir dailininkai tai bando spręsti įvairiai. Š. Sauka, įsijungęs į šitą temą, tam panaudojo visą savo tapybinį meistriškumą, nes neturint patirties, nebūnant meistru nė prisiliesti prie šios temos neįmanoma. O šis Š. Saukos darbas ir rodo būtent to blogio meninį vaizdą, kuriuo, pasirodo, galima ir pasigrožėti, rodo, koks daugiareikšmis tas blogis.
Šitie visi parodos paveikslai, man atrodo, paliečia visus mus - tai rodo ir tokia gausi šiauliečių publika, susirinkusi atidžiai pažiūrėti, pasvarstyti ir net, nors nedrąsu sakyti, numatyti savo vietą tenai. Manau, jei čia būtų paroda, vaizduojanti dangų, būtų susirinkę mažiau.
Tai ir kyla klausimas, koks tokio meno, tokių kūrinių buvimas tarp žmonių.
Ir turiu pripažinti, kad šią temą Š. Sauka atskleidė talentingai. Sunku man prisijungti prie genialumo charakteristikos, bet talentą šis dailininkas tikrai turi ir mums pateikia svarstytiną ir daugmaž įtikinamo blogio vaizdus: blogio pagrindas – kūniškieji, materialūs dalykai, o ta dvasia, neturinti materialios išraiškos, kažkur užnugary palieka, o tai, kas rodoma, yra kuo arčiau tuo baisiau.“

„Žmogžudystė restorane“ – vienas iš etapinių Š. Saukos kūrinių.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

„Laiptų galerijoje“ pirmą kartą viešai eksponuojamas „Priimamasis“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.