M. Skudutis apie parodas, plenerus ir provinciją

2013-10-08 13

M. Skudutis: „Lyg ir reikia tų personalinių parodų, nes kartais būtina pažiūrėti į bendrą savo darbų vaizdą. Dirbtuvėje viskas gerai atrodo, viskas tvarkoje, o kai darbus išneši į kitą vietą jau truputį kitaip jie atrodo.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Praėjusio penktadienio pavakarę šiauliečiai dailės mylėtojai skubėjo į Šiaulių universiteto dailės galeriją, kur buvo atidaroma vilniečio tapytojo Mindaugo Skudučio tapybos paroda. Skubėjo, nes juk šis menininkas jau kelis dešimtmečius garsėja kaip miesto peizažo meistras, sugebantis perteikti kasdienybės vaizdus ekspresyviai, net dramatiškai.
Paroda buvo įspūdinga – sostinės ir provincijos miestelių peizažai pynėsi su portretais, koliažais, realūs vaizdai su sarkastiškomis vizijomis.
O ką apie po ilgokos pertraukos Šiauliuose surengtą personalinę parodą pasakoja pats M. Skudutis.
- Po ilgokos pertraukos jūs Šiauliuose – 2008-ųjų lapkritį „Laiptų galerijoje“ buvo surengta jūsų jubiliejinė tapybos paroda.
- Šį kartą aš truputį „Laiptų galeriją“ nuvyliau – kvietė ten ir šiemet surengti. Tačiau kai Šiaulių universiteto Menų fakulteto dekanas profesorius Vaidotas Janulis man parodė šitą galeriją, man taip patiko jos šviesa, erdvė, kad nusprendžiau, jog paroda bus čia.
- Kokius darbus šioje parodoje pristatote šiauliečiams?
- Pačius įvairiausius: ką surinkau dirbtuvėje, tą ir atvežiau. Paveikslai sukurti maždaug penkerių metų laikotarpiu. Tai ir peizažai iš kelionių, ir dirbtuvėje padaryti. O ir tematika skirtinga.
Kodėl tokia? Aš norėjau, kad šiauliečiai pamatytų, kaip dirbu įvairiose srityse: tapau ir portretus, ir peizažus, ir kažkokias kompozicijas daryti bandau.
Kiek ten pavyksta ar nepavyksta, tai jau kitas klausimas. Tiesiog aš neapsiriboju viena sritimi, viena tema. Tuo labiau per tokį ilgesnį periodą. Žinote, visaip atsitinka: būna ir tokių nuotaikų, ir kitokių, vis keičiasi kažkas.
- O kodėl paroda be pavadinimo?
- Jei būtų tema toje parodoje viena, tai būtų galima pavadinimą sugalvoti – uždėti tokį ženklą.
O šiuo atveju, kadangi bendros temos nėra – paroda įvairi, tai aš ir nesugalvojau ką nors tokio, kas apibūdintų labai konkrečiai, tiksliai visą šitą kolekciją. Todėl ją ir pavadinau tiesiog tapyba.
Manau, kad taip ir gerai: žmonėms, kurie parodą pamatys, ne pavadinimas turbūt yra esmė.
- Kiek šioje kolekcijoje yra jūsų garsiųjų miesto peizažų?
- Yra pakankamai, ypač Vilniaus peizažų. Jie, tiesa, tapyti prieš kelerius metus. Šį kartą Vilniaus peizažai platesni – daugiau panoraminiai.
O šiaip parodoje bus nemažai mažų miestelių peizažų. Aš paskutines kelias vasaras daug keliauju, pleneruose dalyvauju - tenka būti įvairiose Lietuvos vietose.
Man tas provincijos gyvenimas yra savotiškai įdomus – jis visiškai kitoks, ramesnis nei Vilniaus. Ir kiekvienas miestelis turi tą savo specifiką ir charakterį: dažniausiai bažnyčia kažkaip apsprendžia visą miestelio veidą.
Aš tokių mažų miestelių peizažų esu nemažai padaręs ir kai kuriuos iš jų eksponuoju šioje parodoje.
Tą dalį mano darbų galima būtų pavadinti „Iš kelionių“. Tai nėra labai išbaigti darbai, labai daug jose nėra kažkokios filosofijos. Bet jie man tokie malonūs, kaip kelionių įspūdžiai.
Ir tuo pačiu jie yra tarsi Lietuvos šiuolaikinis vaizdas, kiek aš jį sugebu įprasminti.
- Kuo tie miesteliai turi būti išskirtiniai, kad jūs susiviliotumėte pleneru juose?
- Oi ne, ne miesteliai vilioja. Dažniausiai į plenerą privilioja draugai. Tiesiog susidaro kompanija draugų, pažįstamų, gerų bičiulių ir pasiūlo važiuoti kartu. Taip pleneras tampa bendraminčių pasibuvimu.
Kitas dalykas, kuris svarbu plenerui, - vieta. Jei ji yra kažkuo įdomi, ypatinga, susijusi su istorija, ji labiau vilioja.
O trečias plenerui svarbus dalykas – plenero laikas. Jei koks pleneras vyksta tik savaitę, tai beveik užprogramuota nesėkmė, nes paprastai tris dienas lyja, po to tris dienas dirbi ir labai nusivili rezultatu. Pleneras turi vykti bent dešimt dienų.
Taigi plenerui svarbu ir vieta, ir laikas, ir gera kompanija.
Reikia ryžtis išsijudinti – su amžiumi žmogus daraisi vis sėslesnis, aptingęs. Vis mažiau ko norisi, todėl išvažiuoti iš namų yra labai gerai.
- O Šiaulių plenerai atitinka jūsų kriterijus?
- Tiesą sakant esu čia plenere buvęs vieną kartą ir labai seniai. Tada man buvo labai sunku kažką čia surasti tapyti. Man toks keistas buvo šis miestas: nei jis senas, nei jis naujas.
Tačiau Šiauliuose jūs turite tiek puikių dailininkų ir čia yra daug mano draugų, tai aš mielai čia atvažiuočiau, jei tik pakviestų.
Tiesa, šiemet lyg ir buvo toks kvietimas, bet pleneras buvo jau labai trumpas ir sutapo su mano kita kelione.
- Kelinta ši paroda?
- Žinau, kad esu surengęs apie 15 personalinių parodų, tai ši gal 16 ar 17.
Malonumo rengti personalines parodas tikrai nėra daug – yra labai daug vargo, išlaidų, rūpesčių. O ar paroda yra būtinybė, - nežinau.
Kita vertus, lyg ir reikia tų personalinių parodų, nes kartais būtina pažiūrėti į bendrą savo darbų vaizdą. Dirbtuvėje viskas gerai atrodo, viskas tvarkoje, o kai darbus išneši į kitą vietą jau truputį kitaip jie atrodo. Tada jau gali daryti išvadas, kažką keisti.
- Kai pamatote savo darbus, pakabintus ne parodinėse erdvėse, kokia jūsų reakcija?
- Pati įvairiausia – jei gerai pakabinta, tai tik džiaugiuosi, o jei blogai – aišku...
Atsimenu, kartą visai atsitiktinai nuvažiavau į vieną Klaipėdos galeriją pas tokią galerininkę. Ji ir parodė mano darbą kažkur prie grindų, po kėde pakabintą. Neapsidžiaugi tokiu atveju.
Manau, visi nori, kad jų darbai būtų pagarbiai pakabinti.
Kartais interjere darbai irgi gerai atrodo, jei šeimininkas vertina tuos darbus. Manau, jei žmogus perka mano paveikslą, tai ir jo interjeras yra tam tikro lygio.
- O jūsų namuose kabo tik jūsų paveikslai?
- Ne, kabo mano draugų paveikslai, tik dukros kambary yra mano paveikslas. Mano paveikslai yra tik dirbtuvėje. Namų ir dirbtuvės erdvės neturi maišytis.

Apie Mindaugą Skudutį
Dailininkas, tapytojas. Gimė 1948 metais Antagavės kaime, Ignalinos rajone. 1964-1968 metais mokėsi Kauno J. Naujalio meno mokykloje,1970-1976 metais studijavo Vilniaus dailės institute pas Vladą Karatajų, Antaną Gudaitį. Ten M. Skudutis įgijo dailininko tapytojo, pedagogo kvalifikaciją.
1977-1987 metais dirbo mokytoju Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje, nuo 1989 m. Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, nuo 1992 m. - docentas, o 2002 m. - profesorius. Nuo 1980 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Nutapė figūrinių kompozicijų, portretų, peizažų, natiurmortų, aktų, iliustravo knygų, sukūrė asambliažų.
2009 metais tapo Nacionalinės premijos laureatu. Surengė keliolika personalinių parodų Maskvoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Graikijoje, dalyvauja grupinėse parodose, simpoziumuose, pleneruose.
Jo darbų yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, Vilniaus dailės akademijos muziejus, Jokūbavo Šventosios Marijos Magdalenos bažnyčia Kretingos rajone, Tartu katalikų bažnyčia (Estija), privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcininkai.

2013-10-08 12