S. Prancuitis: „Prieš kokius metus pagalvojau: kodėl negalima surengti būtent tokios parodos atminimui tų mirusių žmonių, nors nesu girdėjęs, kad kas nors tokią vieno autoriaus darbų parodą surengtų Šiauliuose ar net Lietuvoje.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Lapkričio 30-ąją Šiauliuose būta ypatingo įvykio – vos vienos valandos intervalu žymus tapytojas Sigitas Prancuitis atidarė dvi savo kūrybos parodas: „Karštą sniegą“ Dailės galerijoje ir „Regėjimus išėjusiems atminti“ „Laiptų galerijoje“.
Tos parodos – tokios skirtingos tiek žanrais, tiek koloritu, kad jų autoriui teko duoti du interviu.

„Regėjimai išėjusiems atminti“
Kultūros centras „Laiptų galerija“ Vėlinių išvakarėse jau ketvirtus metus iš eilės organizuoja vakarus Anapilin išėjusiems menininkams prisiminti. Šiemetinio vakaro tema „Regėjimai išėjusiems atminti“ sutapo su S. Prancuičio kūrybos darbų parodos pavadinimu ir subtiliai derėjo su Šiaulių dramos teatro aktoriaus Vlado Baranausko skaitomomis amžinatilsį Šiaulių menininko Eduardo Juchnevičiaus eilėmis bei kunigo Sauliaus Matulio įžvalgomis apie Gyvenimą ir Mirtį.
Į klausimą, ar yra memorialinės tapybos žanras, tapytojas S. Prancuitis atsakė:
- Žinau, yra memorialinių skulptūrų, stelų, o kad būtų tokių tapyboje, nesu girdėjęs.
Aš tapau ir negalvoju apie tai.
Štai nutapiau Algimantui Švėgždai (1941–1996) česnaką labai realistiškai – taip pat, kaip ir jis tapė visokius obuolius, virveles. Tiesiog panorau, kai jis mirė, nutapyti kažką tokio jo atminimui. Juk A. Švėgždą pažinojau gana neblogai: jis mane netgi pas save į dirbtuvę kvietė, nes mane laikė kaip ir savo krypties atstovu Šiauliuose. Tačiau tai buvo septyniasdešimt kelintaisiais metais, dar prieš Romaną Vilkauską, kai aš užsiėmiau fotorealizmu.
Eduardui Juchnevičiui (1942–2011) yra skirti trys darbai. Mažąjį, kuris vadinasi „Edvardui“, padovanojau E. Juchnevičiui gimimo dienos proga, o kai jis mirė, kilo man daug minčių, asociacijų – pamaniau, reikėtų jas išreikšti drobėje.
Taip iš pradžių atsirado mažas „Kentauras marių paukštis“, o paskui didelis „Gilijos kentauras“. Kodėl E. Juchnevičius – kentauras? Todėl, kad jis gimęs po Kentauro – Šaulio – ženklu, o marių – nes jis labai marias mylėjo.
„Gedulas“ skirtas broliui, portretai ir kompozicijos – visiems išėjusiems mano draugams, bičiuliams, mokytojams. Dauguma darbų – ypač improvizacijų - yra nutapyta jau po menininkų mirties.
- Kodėl parodoje – vien vyrų portretai?
- Gal tiesiog nebendravau su menininkėmis. Bet čia yra du mano mamai skirti darbai – ne portretai, o improvizacijos „Laiškas mamai“ ir „Liūdnas pavasaris“. Mama mirė ne per seniausiai pavasarį ir tas pavasaris man išėjo toks gedulingas, niūrus peizažas su kryžiumi.
Apskritai visi šie darbai yra sukurti per ilgą laikotarpį - nuo 1974 metų, kai baigiau Dailės institutą. Nėra tik paties pirmojo – skirto Jono Švažo (1925–1976) atminimui. Visai neseniai atvažiavo kolekcininkas iš Vilniaus, tikėdamasis pas mane, kaip J. Švažo mokinį, rasti jo darbų, bet aš galėjau parodyti tik tą portretuką, tuoj po mano mokytojo mirties nutapytą. Kolekcininkas baisiausiai apsidžiaugė ir jį išsivežė.
Taigi pirmasis darbas buvo J. Švažo atminimui. O paskui viskas gavosi savaime – kai kas mirdavo, kildavo noras kažką padaryti jų atminimui.
Nors ne visi darbai taip atsirado. Sakykim, Vaclovo Zigmanto (1948–1992) portretas iš natūros tapytas. Prieš man išvažiuojant į Olandiją V. Zigmantas pasakė, kad jo mama labai norėtų šio portreto ir aš pažadėjau grįžęs po mėnesio jį padovanoti (na, kaip menininkai vieni kitiems dovanoja). Ir ką jūs manote - bebūnant Olandijoje sulaukiau skambučio, kad Vacka mirė. Tas paveikslas man taip ir liko.
Ir taip susidarė ši kolekcija, kuri yra vien tik mano nuosavybė, nes išskyrus J. Švažo portretą, niekam ir nekilo mintis ką nors iš šių darbų įsigyti.
O prieš kokius metus pagalvojau: kodėl negalima surengti būtent tokios parodos atminimui tų mirusių žmonių, nors nesu girdėjęs, kad kas nors tokią vieno autoriaus darbų parodą surengtų Šiauliuose ar net Lietuvoje.
- Kodėl vieniems išėjusiems skirti tapybos darbai, o kitiems – objektai?
- Todėl, kad darau konkretaus žmogaus atminimui. Todėl A. Švėgždai – česnakas, mano mylimiausiam poetui Sigitui Gedai – rašomosios mašinėlės dalis.
Menotyrininkas Vytenis Rimkus apie S. Prancuičio parodą „Regėjimai išėjusiems atminti“: „Viską pasako čia pats parodos pavadinimas – kaip mums į tuos darbus žiūrėti, kaip juos suvokti. Ši paroda, mano nuomone, yra labai daugiaprasmė, daugiareikšmė. Čia memorialinė, atminties paroda - pagarbos atidavimas savo artimiesiems, ypač dailininkams. Visko čia yra. Ir svarbiausia, kad tai yra pateikta per Sigito individualybę.
Jis pateikia, sakyčiau, labai savotišką ir labai įspūdingą jaudinančią darbų galeriją. Beveik visi, kurių atminčiai pateikti tie darbai, mums yra pažįstami - su jais daugiau ar mažiau bendravome, draugaudavome, pykdavomės, ginčydavomės. O bėga užmarštis greičiau nei laikas ir dalį čia pateiktųjų jau esame užmiršę, nors atrodo, kad dar tik vakar tų žmonių netekome.
Sigitas šia paroda tęsia savo kūrybos, sakyčiau, epopėją. Tačiau kartu ši paroda yra išskirtinė ir jo tapyboje. Aš net nežinau, ar yra buvusi tokia vieno menininko paroda Lietuvoje - bent mano atmintyje nėra išlikęs toks faktas.
Ir mes galime šią gana liūdną dieną pasidžiaugti, kad gal Šiauliai ir čia yra pradininkai – ne tik įvairių dailės krypčių, bet ir gyvenimo filosofinių momentų.“

„Karštas sniegas“
Šiaulių dailės galerijoje atidaryta S. Prancuičio kūrybos paroda „Karštas sniegas“ daugeliui šiauliečių jo tapybos gerbėjų buvo visiškai netikėta, nors jie dailininko personalinėse, o ir kitokiose parodose jau buvo matę vieną jo tapytą aktą. Bet kad tų aktų S. Prancuitis nutapė tiek daug ir tokių įvairių – vargu ar įtarė.
Kita vertus, šiek tiek nustebęs buvo ir pats autorius:
- Kai kuriuos iš šių darbų aš pats antrą kartą po to, kai jie buvo nupirkti, pamačiau, o patį pirmąjį aktą „Baltiniai obuoliai“ – net po 35 metų.
Neblogai jie čia atrodo. Juk žinote, kai dirbtuvėje dirbi, matai ir net neįsivaizduoji, kaip jis atrodys parodoje išeksponuotas.
- Kodėl būtent šiemet nusprendėte surengti aktų parodą?
- Ne aš sugalvojau ją surengti. Tai kolekcininkas, kuriam priklauso visi šie aktai, nusprendė juos parodyti, nes šiaip jų niekas nemato.
Tą patį pirmąjį aktą, nutapytą 1978 metais, kolekcininkas parodoje įsigijo, o vėliau pradėjo aktus užsakinėti, todėl per daug metų ši kolekcija ir gavosi vieninga.
Galiu pasakyti, kad visi šie aktai tapyti pagal kolekcininko skonį. Nors aš irgi turėjau laisvę tapydamas. Sakykim, pasakau kolekcininkui temą - „Valkirija“, jis sutinka, jei tik tai bus aktas.
O kas yra Valkirija? Mirties deivė, kuri neša žuvusiųjų sielas į Valhalą, o mano deivė – kiek kitokia ir nuoga...
Ir kiti aktai - mitologinių temų variacijos. Parodoje eksponuojama šešiolika darbų ir gal apie dešimt mano aktų dar likę pas kolekcininką.
- Sudėtinga tapyti aktus?
- Kur jau. Aš čia žaidžiau. Antra, ką iš tos moters beišpeši – arba nuoga stovi, arba nuoga guli, ir viskas. Tai ir pradedi žaisti.
Pozuotojų tam man nereikia: kai nuo studijų laikų įmuši ranką – problemų nėra, nes aš visas moteris ir taip matau kaip nuogas. Juokauju...
- O kaip parodoje atsirado manekenai?
- Dailės galerijos darbuotojai pasiūlė taip žaismingai padaryti, kad salėje ratu apžiūrint aktus, kas nors būtų ir jos centre. Aš ir padariau gryną improvizaciją Ledi Gagos ir panašiomis temomis.
Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis apie S. Prancuičio darbų kūrybos parodą „Karštas sniegas“:
„Sigito antakiai valiūkiškai kilnojasi, todėl atkreipkite dėmesį į kūrinių pavadinimus – jie intriguoja, stebina.
Kai tik su Sigitu pradedame aptarinėti kokią kultūros, mitologijos ar panašią temą, tai dažniausiai pokalbis baigiasi jo žodžiais „Tai kaip tu nežinojai?“ Viską jis žino, skaito, tapo ir yra labai kryptingas, labai nuoseklus kultūros atminties puoselėtojas. Iš čia tokie labai platūs kultūriniai iš jo kūrinių pavadinimai, turiniai, metaforos, tik reikia mums patiems tas Sigito knygas perskaityti, kad galėtume į tą dialogą su jo kūriniais įsipainioti.“

„Liūdnas pavasaris“ skirtas motinai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

„Česnakas. A. Švėgždai atminti.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

„Kentauras marių paukštis“. Skirtas E. Juchnevičiaus atminimui.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.