Neseniai A. Pauliukas dalyvavo Ramiajame vandenyne vykusiame havajietiškų kanojų pasaulio čempionate, kuriame kartu su savo komanda jis įveikė atstumą iš Havajų salos Molokai iki Oahu Honolulu Vaikiki ir užėmė 54 vietą iš 100 dalyvių.
Asmeninio albumo nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Arvydas Pauliukas jau ne pirmus metus laimės ieško svečiose šalyje. Labiausiai A. Pauliukas norėjo nuvykti į išsvajotąją šalį – Jungtines Amerikos Valstijas. Svajonė pradėjo pildytis labai anksti. Baigęs 11 klasių, išvyko mokytis į JAV. Studijavo San Marcos valstybiniame universitete, kur baigė komunikacijų bakalauro studijas. Tačiau daugiausia dėmesio jis skyrė sportui, kuris ir paviliojo vykti į JAV. Neseniai jis dalyvavo Ramiajame vandenyne vykusiame havajietiškų kanojų pasaulio čempionate, kuriame kartu su komanda jis įveikė atstumą iš Havajų salos Molokai iki Oahu Honolulu Vaikiki. Čempionate dalyvavo per 100 kanojų. Nors A. Pauliuko komanda užėmė 54 vietą, tačiau džiaugsmo būta daug, nes įveikti pavyko daug priešininkų.
- Kodėl vos baigęs 11 klasių išvykote mokytis į JAV?
- Būdamas Lietuvoje 9 klasėje galvojau, kaip greičiau perskristi Atlanto vandenyną. Paklausite, kodėl JAV? Nes mintyse buvo sportas. Visuomet žiūrint televizorių amerikiečių sportininkai atrodė visa galva greitesni, stipresni, vikresni už kitus. Tad ir aš užsinorėjau paragauti amerikietiško gyvenimo, tik problema buvo, kaip išvažiuoti. Po ilgų ieškojimų, mūsų šeimos draugai gavo kontaktus, tad greitai prasidėjo dokumentų tvarkymas ir išvykau.
Svajonė išsipildė 2002 metais –17 metų pirmą kartą įsėdau į lėktuvą. Nemokėdamas nė vieno žodžio angliškai skridau į Yakim‘ą (Vašingtono valstija, JAV) mokytis West Valley High School 12 klasėje. Pirmos dienos su mane globojančia šeima buvo geros, bet po kiek laiko santykiai kito. Situacija buvo panaši kaip Hario Poterio filme - valgyti davė vieną kartą per dieną, televizoriaus žiūrėti nebuvo galima, o į bažnyčią buvo privaloma eiti 4 kartus per savaitę.
Išsigelbėjimas buvo krepšinis ir europietiškas futbolas. Pradėjau žaisti už mokyklos komandą. Nors tada mano gyvenimo sąlygos buvo kaip lageryje, kita mano pusė džiaugėsi, kad vis dėlto esu JAV. Po metų Yakimoje, persikėliau į San Diegą ir įstojau į dvimetį koledžą. Baigęs jį įstojau į San Marcos valstybinį universitetą. Gyvenimas San Diege atrodė kaip rojus: palmės, vandenynas, šiltas klimatas. Atsirado svajonių būti aktoriumi - teko pabūti keliose masinėse scenose, fotografuotis drabužių kompanijoms. Po kiek laiko gavus pakankamai saulės supratau, kad aktoriumi tikrai nebūsiu, tad reikia mokytis toliau. Užbaigiau studijas 2010 metais, dirbau viename San Diego restorane padavėju.
- Kas jus atviliojo į Havajus?
- 2011 metų gruodį sugalvojau paatostogauti Havajuose. Nieko nepažinojau Honolulu, tiesiog nusipirkau bilietą ir nuskridau į Havajus. Havajai – tai, ko ieškojau visą gyvenimą. Žydras vanduo, šiluma, neskubantis gyvenimas. Pabuvęs savaitę Havajuose, grįžau į San Diegą, susikroviau daiktus ir su vienu lagaminu išskridau į Havajus. Tik atvykęs į Honolulu pagalvojau - ką aš padariau ir kur aš dabar gyvensiu. Buvau benamis, teko miegoti oro uoste, bažnyčioje. Po to lankiausi hosteliuose, kur miegojau drauge su tarakonais. Užvaldė depresija. Norėjau spjauti į viską ir grįžti į San Diegą.
Bet prasiveržė žemaitiškas charakteris, kuris neleido visko mesti. Vieną dieną eidamas Ala Moana gatve pamačiau merginą, kuri fotografavo gamtą. Ji prasitarė, kad pažįsta lietuvaitę, kuri dirba restorane. Gavęs jos kontaktus, nubėgau į restoraną. Greitai susidraugavome. Vėliau ji mane pakvietė į Naujųjų metų vakarėlį, kuriame susipažinau su daugiau lietuvių, gyvenančių ten daug metų. Havajų lietuviai labai padėjo - apgyvendino, pamaitino. Netrukus susiradau darbą restorane. Tada pradėjau vėl sportuoti, tik tada krepšinio kamuolį iškeičiau į kanojos irklą.
- Kokia iš pirmo žvilgsnio JAV ir kaip šią šalį vertinate dabar?
- Nuo pat pirmos dienos JAV supratau, kad kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. Nebuvo lengva jau tada, kai padėjau koją ant JAV žemės. Nėra lengva ir dabar, tačiau nereikia kaltinti kitų dėl savo problemų ir svarbu į gyvenimą žvelgti iš teigiamos pusės.
- Kaip susidomėjote kanojų sportu ir kiek metų šia veikla užsiimate?
- Vaikščiodamas po Ala Moana parką, pamačiau kažkokius keistus laivus, sustojęs pakalbėjau su treneriu, jis pasakė, kad čia kanojos. Paklausiau, ar galiu išbandyti. Treneris sutiko. Pirmą dieną plaukėme apie 5 kilometrus. Koks neapsakomas jausmas, kada išplaukęs į vandenyną pamatai Waikiki su visais viešbučiais, kalnus, delfinus, neapsakomo grožio saulėlydį, plaukiojančius vėžlius. „Imua One Blade“ kanojų klubas maloniai priėmė į savo šeimą (havajietiškai vadinasi „ohana“). Klube irkluoju nuo 2011. Jei Lietuvai reikia dar vieno kanojininko olimpiadoje - su mielu noru prisijungsiu.
Oahu saloje buvau 3 vietos prizininkas. Du kartus „Molokai Ho'e“ dalyvis. „Ku Lokahi Kakou“ regatoje pelnėme 3 vietą, o „Koa Kai“ regatoje - 2 vietą, „Adam Ahai memorial“ regatoje – trečiąją, Hoe“ regatoje - trečiąją, „Waikiki Beach boys“ regatoje - antrąją, „Lokahi Hoe“ regatoje - antrąją ir „Ke'ehi Ironman Challenge“- trečiąją vietą.
2012 metais pirmą kartą dalyvavau Molokai Ho'e čempionate, 2013-ųjų spalio 13 dieną - antrąjį kartą, kuris buvo sunkus: svilinanti saulė, neparankus vėjas neleido mums įveikti 41 mylią greičiau. Mūsų laikas iš Molokai salos į Oahu salą buvo 6 valandos 15 minučių.
- Kuo dar užsiimate?
- Dirbu dviejuose restoranuose septynias dienas per savaitę, esu fizinio paruošimo treneris. Gyvenant Havajuose kiekvieną dieną esi aktyvus. Kada šviečia saulė ir gražus oras, nesinori būti namuose. Laisvalaikiu mėgstu būti paplūdimyje - žavi banglentės, tinklinis. Taip pat su draugais mėgstame krėsti pokštus, bandome žmones prajuokinti, nes šypsena ilgina gyvenimą.
- Ar planuojate sugrįžti gyventi į Lietuvą?
- Sugrįžti neplanuoju, bet niekada negalima žinoti - gal mano būsima žmona norės gyventi Lietuvoje.
- Ko labiausiai trūksta gyvenant svečioje šalyje?
- Tėvų. Tėvai pats svarbiausias dalykas gyvenime. Draugai ateina ir išeina, tėvai lieka visam gyvenimui.
- Ar keičiasi lietuvių kultūra?
- Lietuvoje praleidžiu vieną ar dvi savaites per metus. Pastebiu, kad labiausiai keičiasi lietuvių kalba - „angliškėja“. Havajuose labiau propaguojame Polinezijos kultūrą: Oahu saloje yra daug atvykėlių iš Samoa, Tonga, Tahiti, Filipinų. Savaitgaliais šeimos eina į parkus, kepa mėsą, šnekasi. JAV žemyne kiekviena valstija, miestas ir net rajonas turi savo kultūrą.
- Ar tenka bendrauti su lietuviais, gyvenančiais JAV?
- Gyvendamas JAV bendraudavau su keliais lietuviais draugais, kurie gyvena Čikagoje ir kuriuos pažinojau dar gyvendamas Lietuvoje. Su Kalifornijos lietuvių bendruomene tekdavo pabendrauti per šventes. O su Havajų lietuviais aktyviai bendraujame dabar.
- Ar iškeliavus į užsienį dar laikotės lietuviškų tradicijų - maisto, švenčių?
- Havajų lietuvių bendruomenės prezidentė Elenutė Bradunas-Aglinskas ir viceprezidentas Nerijus Puida visuomet rengia lietuvių šventes, drauge gaminame tradicinį maistą, švenčiame Kalėdas, Velykas, vykstame į savaitgalines išvykas.

A. Pauliukas sako, kad pagrindiniai reikalavimai kanojininkui – šešiavietė kanoja, irklas ir geras fizinis bei psichologinis pasiruošimas.
Asmeninio albumo nuotr.