L. Stalevičienė: „Ilgai tenka pasičiupinėti: kol vieną tinkamą akvarelę nulieju, tris, keturis sugadintus popieriaus lapus numetu, nors mano ranka įgudusi.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Praėjusį penktadienį kultūros centre „Laiptų galerija“ atidaryta šiaulietės dailininkės tapytojos, menotyrininkės, pedagogės Ligijos Stalevičienės akvarelės paroda, skirta autorės 85-mečiui.
Ši menininkė retai rengia personalines parodas, tad klasikiniai subtilūs keturiasdešimt trys nedidelio formato šlapiosios akvarelės technika sukurti peizažai, natiurmortai sukvietė didelį būrį L. Stalevičienės kūrybos gerbėjų - kolegų menininkų, dailės pedagogų, buvusių mokinių ir jaunųjų šiauliečių, pasveikinti autorės ir su jubiliejumi, ir pasidžiaugti puikiais darbais.
L. Stalevičienė kalbėdama apie šią parodą nedaugžodžiavo:
- Tai įvairių laikotarpių mano darbai – per ilgesnį laiką jie susirinko. Vieni tapyti prieš kelis dešimtmečius, kai išėjau į pensiją, natiurmortų triptiką su obuoliais jau eksponavau Šiaulių dailininkų kasmetinėje parodoje, o keli ir visai neseniai.
Paskutinieji – pamerkta šakelė, gėlės ant palangės. Kažkaip pamačiau, kad saulės apšviesta labai gražiai suspindo stiklinė vazelė ant palangės. O stiklas man visada patiko. Todėl neiškenčiau jos nenutapiusi. Ir labai greitai be jokio paruošiamojo darbo vien tik su teptuku iš karto nutapiau.
Prisipažinsiu – taip nedažnai būna. Lieti akvarele ne tas pats, kas fotografuoti: fotografuojant užtenka tinkamai sukomponuoti kadrą, o tapant akvarele, kad ir mažiuką darbą, reikia ir kompoziciją apgalvoti, ir teisingai palieti spalvas, kad jos nebūtų užvarvintos.
- Ar visos akvarelės iš natūros pleneruose nutapytos?
- Nedalyvauju pleneruose. Gal jau mano amžiuje per sudėtinga viską susinešti ir ilgesnį laiką vien tik sėdėti ar stovėti. Kita vertus, pleneruose gamtos yra ne tiek jau daug.
Anksčiau aš dažnai važinėdavau už miesto, į Kurtuvėnus, kad galėčiau dirbti iš natūros. Ir daug čia yra mano gamtoje padarytų eskizėlių, iš kurių vėliau nutapiau didesnio formato darbus. Yra ir iškart padarytų akvarelių, bet ne visuomet tai pavyksta.
Iš eskizėlių dažnai darau paveikslus ant didelio popieriaus lapo. Ir darau tai pirmiausia savo malonumui. Užsakymą gal tik vieną dariau – žydinčią obelį, ir tos akvarelės nebeturiu – liko tik nedidelis eskizas.
Šiaip mano darbai daugiausia yra Šiauliuose, mano namuose, ir jie kartais rodomi parodose.
Tiesa, esu vienai savo klasės draugei nutapiusi tulpių, alyvų, tai tuos darbus draugė išvežė į Ameriką savo dukrai. Kita klasės draugė irgi ne vieną mano akvarelę yra padovanojusi sūnui, kuris gyvena Kazanėje.
- Žalia – jūsų mėgstamiausia spalva?
- Galbūt žalia ir mėlyna yra mėgstamiausios. Taip jau savaime man išeina piešiant peizažus ir natiurmortus, nes labai mėgstu gamtą.
Tačiau ir portretų esu piešusi, „Laiptų galerijoje“ pieštų portretų parodoje dalyvavusi.
Esu sukūrusi vilnietės dailininkės Ievos Stabrauskaitės-Benešiūnienės, su kuria kartu dirbome, portretą, tėvo portretą ir kitų.
Labai keista, kad žmonės apžiūrėję vieną mano pieštą moters portretą nusprendė, jog tai autoportretas, ir vis klausinėjo: ar čia tu, ar čia tu... O aš specialiai autoportreto nedariau – tiesiog panašiai išėjo.
Esu sūnėno Jūragio (Jūragis Burkšaitis – žinomas Lietuvoje menininkas, - red. past.) dar mažiuko portretuką padariusi. Beje, mudu su Jūragiu tais pačiais metais – 1992-aisiais – į Lietuvos dailininkų sąjungą priėmė: tik jį – kaip grafiką, mane – kaip akvarelistę.
- Kodėl tapančiųjų akvarele yra mažiau nei tapytojų aliejiniais dažais?
- Taip, tikrų akvarelistų Šiauliuose nėra daug – Arūnas Vasiliauskas, Antanas Visockas, Vidmantas Zarėka...
Taip, nors akvarelė, ko gero, patogiausia, kai neturi dirbtuvės ar bent atskiro kambario namuose. Todėl ja gali tapyti mažo formato darbus ir ant paprasto stalo. Bet darant didesnio formato darbus akvarele jau reikia erdvės, sąlygų. Todėl džiaugiuosi, kad vienu metu man leido tapyti dirbtuvėse.
Žinoma, akvareliniai dažai yra ir pigiausi. Tačiau ši technika nėra labai populiari.
Gal todėl, kad akvarelės technika yra sunki. Tik nebandžiusiems atrodo: kas gali būti paprasčiau, kaip lieti akvareles. Iš tiesų tapyti aliejiniais dažais lengviau: jei kas nepavyko, jei ką sugadinai, galima pataisyti – vienus dažus nugrandyti, vieną spalvą padengti kita.
O akvarelėje, jei viena spalva užbėgo ant kitos, nieko nepataisysi - reikia darbą mesti į šalį ir pradėti viską iš naujo.
Be to, akvarelė turi būti šviežia, skaidri. Jei tik atsirado kokios spalvos šešėlis - nebėra skaidrumo. Reikia taip įvaldyti akvarelės techniką, kad iš karto galėtum lieti taip, kaip reikia, kaip nori. Tai ir nėra lengva.
Ir man ne visada pavyksta – būna, kad ilgai tenka pasičiupinėti: kol vieną tinkamą akvarelę nulieju, tris, keturis sugadintus popieriaus lapus numetu, nors mano ranka įgudusi.
Net kai neseniai tapiau paskutinius darbus po ilgesnės pertraukos, iš pradžių baiminausi, kad nebepadarysiu. Bet ėmiau ir padariau – mechaniškai.
Visiškai sausa akvarelės technika nedirbu. Sausos akvarelės – man atrodo kietesnės, nors ir patinka kitų darytos.
Tiesa, turiu ir keletą savo senesnių darbų sausąja technika nutapytų – buvau juos visai užmiršusi. Tačiau vis tiek manau, kad jei nori tapyti labai natūralistiškai, tai ir reikia sausąja technika tai daryti.
Bet man maloniau tapyti šlapiąja, kai viskas skaidru, kai šviečiasi popieriaus faktūra.
Tai supratau ir pamėgau, kai dar karo metais mokiausi Šiaulių mergaičių gimnazijoje ir kai ten piešimo mokytojas dailininkas Teofilis Petraitis reikalavo, kad akvarelė nebūtų užterliota, neskaidri.
- Tai kelinta ši „Laiptų galerijoje“ eksponuojama jūsų akvarelių paroda?
- Suskaičiavau personalines parodas – ši aštunta. Ne tiek daug jų buvo: „Laiptų galerijoje“ ši antroji paroda, Šiaulių dailės galerijoje buvo dvi, dar buvo surengtų Pakruojyje, Joniškyje berods po vieną.
Kodėl tik tiek? Todėl, kad daug vėliau nei kiti tapyti pradėjau. Juk aš pagal specialybę esu menotyrininkė, o ir ja tapau beveik trisdešimties, o tapyti pradėjau dar vėliau. Be to, dar kiek laiko prireikė, kol įvaldžiau techniką.
Ačiū Dievui, kad jis man leido tiek metų nugyventi, kad galėjau padaryti ir tiek darbų, ir tiek parodų, kad galiu ir į kitų dailininkų parodas ateiti.
- Jūsų labai retas vardas.
- Taip, retas – vis kas nors bando mane vadinti Lidija ar Ligita. Be to, pažįstu tik dvi ar tris bendravardes.
O vardą man sugalvojo mama, perskaičiusi lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus romaną „Quo vadis?“ Jame buvo veikėja - viena iš pirmųjų krikščionių – vardu Ligija (graikų kalba tai reiškia „gražaus balso, daininga“, - red. past.).

Apie L. Stalevičienę
Lietuvos dailininkė tapytoja, menotyrininkė, pedagogė gimė 1928 metų lapkričio 18 dieną Spirakiuose, Piniavos valsčiuje.
Mokėsi Šiaulių mergaičių gimnazijoje, vėliau - Mokytojų seminarijoje. 1967 metais baigė Vilniaus dailės instituto Meno istorijos skyrių, kur įgijo menotyrininkės specialybę. 1969-1998 metais dirbo Šiaulių vaikų dailės mokykloje dėstytoja, direktoriaus pavaduotoja. Nuo 1992 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Dalyvauja miesto bei respublikinėse parodose. Surengė 8 personalines akvarelės parodas. Svarbesni darbai - „Žalios bangos“ (1987 m.), „Aleksandrijos pušys“ (1980 m.), „Natiurmortas su obuoliais“ (1986 m.), „Švedės tvenkinys prie Šiaulių“ (1979 m.), triptikas „Obuoliai“ ir kt. Parašė straipsnių menotyros klausimais.

Akvarelistės L. Stalevičienės peizažai ir natiurmortai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.