V. Vaišvila: „Dabar man vis labiau patinka realistiniai paveikslai, nes kuo daugiau kuriančių avangardą, tuo daugiau man įsijungia noras tai atmesti – norisi visko natūralesnio.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulietis menininkas Vilijus Vaišvila, ko gero, yra geriau žinomas menininkas pasaulyje nei Lietuvoje – jis eksponuoja savo darbus Londone, Čikagoje, Kopenhagoje, Osle ir yra Amerikos portretistų asociacijos (ASOPA) narys. Tačiau V. Vaišvila kasmet būtent lapkritį – savo amžinatilsį mamos P. Višinskio viešosios bibliotekos buvusios darbuotojos gimtadienio mėnesį – surengia savo per metus nutapytų paveikslų parodas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.
Šiemet šios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje atidaryta jo tapybos darbų paroda „Pusiau rimtai“.
- Tai devyniolikta mano personalinė paroda Lietuvoje, o kelinta Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje – nepasakysiu, nes jau susimaišiau. Bibliotekose apskritai man patinka eksponuoti savo darbus: buvo viena ir M. Mažvydo bibliotekoje mamai skirta, ir bibliotekoje Kaune, ir Pasvalyje, nes ten mamos gimtinė.
O Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos erdvė man parodoms labai tinka. Ypač nedidelė kamerinė Muzikos ir meno skyriaus erdvė, kur kiekvienas paveikslas koncentruoja žiūrovų dėmesį, o bibliotekos galerijoje, kuri yra labai didelė, mano paveikslai, nors esu joje eksponavęs dvigubai daugiau darbų, jie pasimeta.
Ir svarbiausia - čia mano paveikslai kabo tarp knygų lentynų.
Kodėl svarbiausia? Todėl, kad yra ryšys tarp mano paveikslų ir literatūros. Noriu, kad mano darbuose būtų metaforos, alegorijos kaip knygose. Rašyti nemoku, tai bent mano darbuose yra literatūriškumo.
Ir viskas čia yra ant paradokso ribos: šiek tiek sarkazmo, autoironijos.
Kita vertus galima į mano darbus ir labai rimtai žiūrėti. Pavyzdžiui, paveikslas „Iešmininkas“, kuriame traktuojant filosofiškai galima įžvelgti kelio pasirinkimą. Nors kai kas komentuodamas paveikslą socialiniuose tinkluose parašė: o kur Ana Karenina... Paskui, tiesa, šį komentarą ištrynė.
- Jums svarbūs socialiniai tinklai?
- Taip. Juose bendrauju su dailininkais iš viso pasaulio, dažnai jų darbus „palaikinu“. Būna, kad jie prisiunčia savo darbų ir į elektroninį paštą, o aš net susimaišau ir pradedu ieškoti, kur čia paspausti „like“... Jau nuo feisbuko esu priklausomas.
Būtent dėl paveikslų socialiniai tinklai yra labai naudingi: galiu matyti, kas kur ką veikia.
Ir kiekvieną savo naują darbą nufotografavęs įkeliu į socialinius tinklus.
Nors kurį laiką laikiausi – buvau nusprendęs šios kolekcijos neeksponuoti iki parodos, bet nesusilaikiau, nes jei pats nerodai savo darbų, tai ir kolegos savų nerodo. Čia vyksta tiesioginiai mainai.
- Tačiau tinkluose sulaukiama ne visada malonių komentarų.
- Aišku, kad būna tokių. Bet juk negali visiems patikti. Tą dalyką aš jau seniai suvokiau.
- Tad kiek šioje parodoje pristatote paveikslų?
- Dvylika šiemet sukurtų ir du iš praėjusių metų kolekcijos. Šiais metais apsileidau – tik vieną skulptūrą padariau, ne tris-keturias, kaip anksčiau. Ir tą pačią sau dariau, o tai dar sunkiau. Tačiau nutapiau daug portretų, freskų. O šią kolekciją padariau sau - atgaivai. Dirbu visą laiką.
Ir daug skaitau – po porą knygų per savaitę, nors tam laiko turiu tik vakarais. Literatūra mane domina įvairi – svarbu, kad užkabintų.
Viktoro Pelevino knygos mane domina – skaitai jas ir nelabai supranti, apie ką jos. Tačiau vis tiek jos daro įspūdį – ypač pirmosios. Vėlesnėse jau per daug tos filosofijos, kaip ir paveikslas, kurį perkrauni idėjomis, simboliais
Taigi V. Pelevinas man padarė įspūdį, vienu metu man buvo padaręs įspūdį Turgenevas, bet ne Ivanas, o Andrejus. Jo knygos lyg siurrealistinės, o V. Pelevino parašytos vos ne kompiuteriniu principu – gabalėliais. Ir Alesandro Bariko „Šilkas“ patiko, bet ne kitos jo knygos.
Iš jų gal atsiranda idėjos mano paveikslams, nes ypač užkabina paradoksalūs dalykai.
Atsiranda dažniausiai atvirkštinis paveikslas, kaip „Artojas“.
- Šios parodos paveikslų labai vieninga stilistika. Ar ji iš bendros idėjos, ar paveikslai tiesiog „kibo“ vienas prie kito?
- Kibo visi prie „Iešmininko“. Nuo jo prasidėjo ir spalvinis, ir idėjinis, ir kitoks bendrumas.
Dalis šios kolekcijos darbų jau iškeliavo pas žmones – nemanau, kad dailininkas savo darbus turi susikrovęs namie laikyti.
Manau, kad gerai, kai darbai stilistiškai vieningi. O tai kai palieka vienas kitas paveikslas iš skirtingų parodų, pamatai, kad jie atrodo lyg skirtingų dailininkų tapyti. Kartais į senuosius pažiūrėjusi žmona net pasako: gal reikėjo tapyti taip, kaip anksčiau. Tačiau aš vis bandau daryti kažką nauja, eiti į priekį.
Dabar man vis labiau patinka realistiniai paveikslai, nes kuo daugiau kuriančių avangardą, tuo daugiau man įsijungia noras tai atmesti – norisi visko natūralesnio.
Prisiminkite profesoriaus Vitolio Trušio parodą, kuri buvo universiteto bibliotekoje per Šiaulių dienas. Tiesiog gražu buvo žiūrėti į tuos realistinius portretus, peizažus. Ir tas realizmas toks subtilus – visai nepanašus į tą vadinamąjį tarybinį realizmą. Taip kuriant reikia mokėti ir piešti, ir tapyti, ir sugebėti panaudoti savo visą meistriškumą.
- Tai todėl šios parodos paveikslų spalvos, objektai visai kitokie?
- Spalvas, vaizdus veikia besikeičiantis gyvenimas. Pažiūrėkite, kaip keičiasi mobilieji telefonai.
Kai prieš daugiau kaip dešimtmetį buvau Gibraltare, „Motorolos“ negalėdavau įsidėti į kišenę, kad šortų nenutemptų. O dabar kaip mobilieji pasikeitė – dizainas ir spalvos keičiasi kas penkerius metus.
Taip ir su tapyba – lieka vis mažiau pilkumo. Prisimenu, kaip į Daniją nuvežęs savo pirmąją tarybos parodą sulaukiau atsiliepimų: oi kokie tie darbai depresyvūs... Tada aš stebėjausi: kaip depresyvūs, jei visiems Lietuvoje jie tokie neatrodo...
- O parodos pavadinimas „Pusiau rimtai“ rodo, kaip reikia žvelgti į paveikslus?
- Pavadinimas yra pusiau sarkazmas. Juk pavyzdžiui, „Keltininke“ - jokios logikos, juk visi nešame savo naštą. Tiesiog tai beveik literatūrinis personažas. Tai žmonės iššifruoja tuos paveikslus savaip – taip, kaip aš tapydamas net pagalvoti negalėjau.
Apskritai visi tie paveikslai tapyti be eskizų – iš karto. Tiesiog užsimetu ant drobės tokias schemas, nes man svarbiausia pati idėja.
Bet ji kartais nuvažiuoja nuo pirminės visai į kitą pusę. „Draustinis“ su skraidančiomis būtybėmis – galbūt rajomis - yra kaip klijuotas koliažinis – pagal pirminę idėją žmogelis turėjo tiesiog kasti. O pažiūrėkite, kas gavosi: rajos pradėjo skraidyti, nes pasirodė, kad būtent jų reikia kompozicijai.
Tai tipiškas pavyzdys paveikslo, lyg sukonstruoto iš lego kaladėlių.
Menotyrininkė Michalina Adomavičienė apie V. Vaišvilos tapybos darbų parodą „Pusiau rimtai“: „Vilijaus Vaišvilos kūryba yra savita, originali. O šiame laikmetyje išlikti savitam, suformuoti savo stilių, savo charakterį nėra lengva – pernelyg daug informacijos, pernelyg daug bendravimo, pernelyg daug įtakų.
Kuo įdomi jo kūryba? Manau, kad šiuo metu modernizmo ir realizmo konfrontacijoje, kai realizmas išstumiamas ir kai jo pasigendama, mažai kas nori būti to realizmo renesanso dailininku. Bet Vilijus žengia savo keliu, savaip žiūrėdamas į mūsų laikmetį.
Visi jo paveikslai yra figūrinės kompozicijos, kurių mūsų dailininkai lyg ir privengia arba tas kompozicijas taip sudekoratyvina, sugeometrina, kad begali tik spėti, jog tai žmogus. O Vilijus nebijo realistinės tapybos, piešinio, tvirtos kompozicijos. Tai akivaizdu ir šioje parodoje.
Vilijus ne amatininkas, jis, kaip brandus menininkas, piešiniu nesimėgauja, nes tai jam yra tik viena iš priemonių pateikti savo mintis, asociacijas su šiuolaikinėmis problemomis.
Jo darbuose realybė ir fantazija taip persipina, kad kartais pamiršti, kur tos fantazijos, nes daug kas yra perkelta iš vieno laikmečio į kitą. Todėl viskas atrodo priimtina ir labai suprantama.
Tapyba kompoziciniu požiūriu labai tvirta ir labai gerai sustyguota, koloritas išlikęs savotiškai šiltas, turintis begalę subtilių atspalvių. Šis Vilijaus tapybinis sprendimas yra labai subalansuotas, kad gyvai, įtaigiai tapybos priemonėmis perteiktų erdvę, apimtį ne pažodžiui, o su fantazija, su minčių lūkesčiais, su svajonėmis, su esamomis, buvusiomis ar būsimomis realybėmis. Jis pilnas didelių sumanymų, kurie perteikiami per tokius netikėtus sprendimus.
Vilijų pažįstu nuo pat moksleiviško amžiaus – jis visada buvo labai darbštus piešdamas, tapydamas. Jis visad labai ryžtingai žengia savo pasirinktu keliu ir tvirtai laikosi savo meninių pozicijų nesibarstydamas.“

„Iešmininkas“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr

„Draustinis“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.