Šiaulių televizijos direktorė D. Pikturnienė: „Kiekviena mūsų, televizijos darbuotojų, diena yra ir šventiška, ir liūdna, nes tenka tą pačią dieną pamatyti daug skirtingų įvykių, patirti įvairiausių emocijų.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Nuo 1997 metų lapkričio 21-ąją Generalinės asamblėjos sprendimu pradėta švęsti Tarptautinė televizijos diena. Šios šventės proga kalbamės su Šiaulių televizijos direktore Daiva Pikturniene:
- Ar Šiaulių televizijos kolektyvas yra didelis?
- Yra maždaug 20 žmonių: diktoriai, žurnalistai, operatoriai, montuotojai, techninis personalas, vadybininkai, buhalterija, administracija ir valytoja.
Mūsų televizija nėra tokia didelė, kad čia ateitų diplomuoti žurnalistai, audiovizualinio meno atstovai, operatoriai, įgiję profesijas Šiaulių ar Vilniaus universitetuose. Dažnai pas mus pradeda dirbti jauni žmonės dar studijuodami. Ypač džiaugiamės, kai pas mus ateina mėnesio praktikos atlikti studentai – operatoriai, montuotojai, redaktoriai. Jie per pirmąją savaitę susipažįsta, kas ką čia daro, o paskui tampa visaverčiais kolektyvo nariais.
Tiesą sakant, mes taip parengiame darbuotojus kitoms televizijoms, internetiniams tinklalapiams, spaudai, nes mūsų buvę praktikantai po metų, kitų jau baigę mokslus prašo mūsų rekomendacijų būsimiems darbdaviams. Su malonumu rašau tas rekomendacijas, nes žinau, kad jie dirba taip pat, kaip ir mūsų žurnalistai, ir nori dirbti. Prisimenu vieną studentę, kur sakė norinti dar pasilikti nors savaitei - kol prasidės mokslai.
Aišku, išeina iš mūsų televizijos ir kelerius metus padirbę žmonės, įgiję visapusiškos patirties. Tokių buvusių bendradarbių mes turime vos ne visuose nacionaliniuose kanaluose: LNK Ričardą Šimkų, LTV Eugenijų Bardauską, Redą Gilytę, BTV dirbusią Kristiną Savickaitę. Tai tik matomi televizijos veidai, ten dirba ir tie, kurių niekas nemato – operatorių, montuotojų. Jų pavardės matomos tik titruose.
Žinote, kai prieš pusantrų metų minėjome ŠTV dvidešimtmetį, pakvietėme buvusius darbuotojus - žurnalistus. Kadangi daug jų dirba užsienyje, kai kurie tapo garsiais aktoriais, režisieriais, prodiuseriais, prodiuserinių kompanijų žurnalistais, susirinko daugiau nei penkiasdešimt – didesnė dalis neatvažiavo.
Ir dabar mūsų televizijoje yra darbuotojų, kurie čia dirba dvidešimt ar beveik dvidešimt metų. Pirmiausia – tai mūsų transliacijas prižiūrintis garso režisierius Jonas Bagučianskas. Tarp veteranų - Komercijos skyriaus vadovė Zita Anužienė, žurnalistė Silva Šimkevičienė, vyriausiasis technikos inžinierius Egidijus Juščius, Gediminas Beržinis, kuris nuo pirmųjų laidų čia darbuojasi kaip kūrybinis autorius, ir aš nuo 1994 metų.
Nemažai yra ir jaunų darbuotojų. Labai džiaugiamės, kad šį rudenį čia pradėjo dirbti iš Alytaus radijo jauna žurnalistė Aušra Plonytė šilkiniu balsu – ji iškart tapo žinių veidu. Taip pat žinias nuo vasaros vėl pradėjo skaityti Viktorija Grušaitė.
Turime ir du jaunus operatorius – kūrybingus ir perspektyvius Šiaulių universiteto studentus Vytenį Mironą ir Mindaugą Didžiulį, kurie pirmiausia pas mus padirbėjo kaip praktikantai. Tais jaunaisiais labai džiaugiamės, nes jie įneša naujesnio vėjo.
Visi mūsų televizijos darbuotojai – ir vadybininkai, ir buhalteriai – yra kūrybiški ir dalyvauja televizijos programos kūrime. Ir kiekvienas iš jų yra filmuotas, ir parodytas ekrane: pavyzdžiui, kaip buhalterė skaičiuoja banknotus.
Televizijoje darbas yra komandinis. Viskas prasideda nuo nedidelės komandos - operatoriaus ir žurnalisto. Paskui prie jų prisijungia montuotojas, vėliau - kompiuterinės grafikos kūrėjas, o kai jau atrodo, kad viskas padaryta, reikia penktojo asmens, kuris atliktą darbą peržiūrėtų ir pasakytų: o tą vietą dar reikėtų pagludinti ir aną vietą – taip pat.
- Kiek šis kolektyvas parengia televizijos programų kasdien, per mėnesį?
- Niekad taip neskaičiavau, bet galiu pasakyti, kad per dieną vidutiniškai parodome po dvidešimt laidų. Ypač dabar, kai nuo birželio transliuojame tik autorinę programą.
Žinoma, vienos laidos būna 10 minučių, kitos pusvalandinės, vienos parengtos mūsų žurnalistų, kitos – kitų regioninių televizijų arba savarankiškų kūrėjų.
Kartais imamės ir ypač sudėtingų darbų – 1,5-2 ir net 3-5 valandų trukmės laidų. Tai nauji išbandymai, nauja patirtis, pavyzdžiui, laida apie pulą ar neseniai vykusio žirgų konkūrų filmavimas, kai vaizdas buvo iškart rodomas Arenos ekrane ir po to dalis nufilmuotos medžiagos - jau televizijos ekrane.
O kur kitos naujovės, išbandymai - įvairūs koncertai, šventės, kuriems kaskart reikia iš naujo pasirengti, ieškoti vis kitokių sprendimų.
Šiaulių televizija pirmiausia rengia žinių, regionų laidas ir šviečiamuosius, kultūrinius projektus, dalyvaudama įvairių fondų, ministerijų skelbiamuose konkursuose, nes tada galima gauti bent dalinę paramą padaryti iš tiesų gražiems darbams.
Todėl dabar transliuodami pakankamai daug kultūrinių, pažintinių laidų esame išskirtiniai visoje Lietuvoje, nes nė viena regioninė televizija, kurių yra daugiau kaip dešimt, nerodo tiek autorinių laidų, o dalį savo programos skiria retransliavimui kurio nors nacionaliniu mastu rodomo kanalo.
Retransliavimo mes atsisakėme, nes kai prieš metus visos televizijos skaitmenizavosi ir Lietuvos gyventojai gali matyti daugiau televizijos programų, mums nebeliko prasmės dubliuotis retransliuojant tuos pačius kanalus. Todėl mes nusprendėme atrasti savo nišą - rodyti žmonėms kitokią programą nei kiti kanalai. Tai yra sudėtingas uždavinys: kasdien turime užpildyti po 20 valandų eterio ir tai padaryti taip, kad vieni žiūrovai galėtų tą pačią laidą pamatyti darbo dienos vakare, kiti – sekmadienio rytą.
Transliuojame savo programą eteriniu signalu apie 80 kilometrų spinduliu aplink Šiaulius ir mūsų programa dar yra retransliuojama kabelinių televizijų operatorių, todėl šių operatorių paslaugomis besinaudojantys žiūrovai gali matyti Šiaulių televizijos programą bet kuriame Lietuvos mieste, miestelyje, kaime.
Be to, nuo lapkričio pirmos mes pradėjome transliuoti savo programą ir internetu, nes kai kurie žmonės nebeperka televizorių – internete žiūri ir televizijos laidas. Kol kas tai tik bandomasis projektas – skaičiuojame, kiek galėtų būti tokių žiūrovų.
- O kas jums yra televizija?
- Iš pradžių buvo pramoga, malonumas, už kurį dar ir mokėjo honorarą. Paskui televizija tapo darbu, darbas tapo gyvenimo būdu: bet kuriuo metu – naktimis, savaitgaliais - tik suskamba telefonas ir jau vėl, žiūrėk, sprendžiu darbo problemas.
Ir dabar vadovaudama kolektyvui nuo kūrybos nesu atsiribojusi – dirbu ir kaip žurnalistė, ir laidos vedėja.
Manau, kad yra daug priežasčių dirbti televizijoje: įdomios patirtys, įvairios emocijos ir jausmas, jog tai, ką darai, yra reikalinga. Juk pats didžiausias atpildas kiekvienam – būti reikalingam.

Tarptautinės televizijos dienos Šiaulių televizijoje momentai.
Dainos LAPINSKAITĖS nuotr.