„Vakaras su Kristijonu Donelaičiu“ Šiaulių kultūros centre „Laiptų galerija“ buvo anšlaginis – bilietai jau seniai buvo išpirkti, tad atėjusiems tik likus pusvalandžiui iki renginio teko neramiai trypčioti prie rūbinės ir spėlioti, ar pavyks patekti nors į balkoną.
Viliojo šiauliečius šis vakaras ir tuo, kad J. Donelaičio „Metus“ ne taip dažnai tenka išgirsti, ir tuo, kad šio klasikinio kūrinio ištraukas skaito tokie įžymūs aktoriai – galerijos bičiulis Andrius Bialobžeskis ir labai retai Šiauliuose besilankantis Rolandas Kazlas.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Juolab kad pastarasis visai neseniai, deja, ne Šiaulių publikai pristatė naują savo spektaklį „Ne pagal šio pasaulio madą”, kuriame pats vaidino Kristijoną Donelaitį. Tad literatūrinis vakaras „Laiptų galerijoje“ daugeliui buvo gal vienintelė galimybė išgirsti, kaip R. Kazlas pristato K. Donelaitį.
O prieš renginiui prasidedant aktoriaus ir režisieriaus R. Kazlo dar ir paklausėme, kuo lietuvių literatūros pradininkas K. Donelaitis jį taip sudomino.
- O ką geresnio lietuviai turi? Nieko geresnio taip ir nėra parašyta per tris šimtus metų. K. Donelaitis - mūsų pamatai, mūsų pirmoji raidė, nuostabiai graži kalba.
Tai didelė laimė, kad turi progą skaityti tokius nuostabius dalykus. Ir jei dar yra žmonių, kurie klauso, tai puiku.
Man didelė garbė prisiliesti prie K. Donelaičio kūrybos ir kuriant spektaklį, kurį neseniai pastačiau, ir galvojant apie koncertinę programą, kurią pristatau kartu su Andriumi.
Tai yra labai gera aktorinė mankšta, geras trenažas. Ir šiaip atsiveria nuostabus pasaulis K. Donelaičio „Metuose“, todėl norisi tuo pasauliu pasidalyti su kitais.
- Ar sudėtinga šiuolaikiniam žmogui perteikti kūrinį, kuris parašytas prieš beveik tris šimtus metų?
- Aišku, kurdamas spektaklį domėjausi ta epocha. Tačiau tas tekstas ypatingas tuo, kad jis iš pat pradžių nepasiduoda – šiuolaikiniam žmogui jis, ko gero, atrodo kaip svetimkūnis.
Tačiau tekstas yra tiek įkrautas, kad turbūt yra mūsų kraujyje. Jame tiek daug atpažįstamų dalykų, kad reikia, taip sakant, susigyventi su juo ir tada jis pradeda veikti.
Po ilgesnio laiko atsigamina ir vaizdai, ir tėvai, ir seneliai, ir tie žodžiai. Praktiškai juk Prūsijos karalystėje K. Donelaitis gyveno, o aš skaitau „čėsas“, „svietas“, „gadynė“, „pekliškos“ ir dar kažkokie žodžiai, kuriais pas mus kaime ir Molėtuose kalbama. Tai rodo, kad K. Donelaitis, jo „Metai“ yra artimi ir pačiam man – aukštaičiui.
Iš tiesų tai yra mūsų tikroji senoji kalba, kuri paskui, man atrodo, buvo smarkiai apgadinama, dailinama įvedant naujadarus. O juk ta donelaitiška kalba yra žymiai gražesnė nei galbūt Jono Jablonskio patvarkyta. Gal bėgant nuo slavizmų, gal bėgant nuo kažkokių kitų dalykų buvo atsisakyta daug gražių, turtingų senobiškų žodžių, kurių yra K. Donelaičio kūryboje ir kurių dar yra išlikę mūsų šnekamojoje kalboje - ypač senesnių žmonių.
- Skaitysite šiauliečiams ne tik „Metus“, bet ir kitus K. Donelaičio tekstus?
- Kiti tekstai yra spektaklyje „Ne pagal šio pasaulio madą“, o šiauliečiams mes skaitysime tik fragmentus iš „Metų“.
O ir K. Donelaičio tekstų išlikę yra labai nedaug. Aišku, jis yra daug parašęs, bet išlikę yra tik keletas laiškų, yra pasakėčios ir labai įdomių bažnytinių įrašų. Bet vien tos keturios „Metų“ dalys jau yra labai daug. Aš manau, kad aktorius galėtų turėti visam gyvenimui darbo, jei vien tik „Metus“ skaitytų scenoje. Vien tik „Metus“.
Tai gal tik svajonė, bet aš taip ir svajoju, kad ateinu į sceną ir nuo pirmo iki paskutinio žodžio švariai, sklandžiai ir suskaitau.
Bet palikime tai ateičiai, tam reikalingas kelerių metų darbas. O dabar vis galvoju apie koncertinę programą su muzikantais, nes tie monologai vis plečiasi, didėja. Galbūt kažkada ir bus tokia poetinė-muzikinė kompozicija pagal K. Donelaitį.
- K. Donelaitis retai ar beveik išvis nestatomas teatro scenoje...
- Tie patys didieji kūriniai baido teatro ar kino kūrėjus. Pažiūrėkite, kad ir ta pati Dantės „Dieviškoji komedija“ ar Homeras, ar Vergilijus, ar ir mūsų K. Donelaitis yra apeinami, nes jie yra tiek dideli, kad iki jų pakilti reikia ir savo tam tikrą mastelį turėti.
Tai galbūt tiesiog režisieriai ir kūrėjai pasveria savo jėgas ir supranta, kad tai būtų ne jų jėgoms – reikia priaugti iki K. Donelaičio.
Todėl tada griebiamasi tiktai arba žodžio, arba interpretacijų, arba šokio, arba muzikos, nors juk K. Donelaičio „Metuose“ yra visos temos, kurių galima rasti pačiame geriausiame kūrinyje. „Metai“ gali būti ir puikus spektaklis, ir puikus miuziklas, ir šokis, ir kas tik nori. Ir net paveikslų ciklas.
Tačiau praktiškai „Metai“ yra gana rūstus kūrinys, tai yra drama, tai yra žmogaus grumtynės su laiku, su gyvenimu žinant, kad praloši. Ir ten vienas iš pagrindinių herojų Pričkus kaunasi ir baigia tragiškai – žūsta.
- Tačiau negi nėra šiuolaikinių dramaturgų, kurių kūriniai verti scenos?
- Šiuolaikinių?.. Bet aš manau, kad ir mūsų klasikų nelabai norime matyti scenoje. Tik nežinau kodėl. Nors publika yra visada gera – apie ją aš kuo geriausios nuomonės.
Galima statyti ką tik iškeptus parašymus – kiekvienais metais vyksta dramaturgų visokios akcijos. Bet kiek yra subrandintų gerų kūrinių, kurie vis laukia savo laiko ir vis yra apeinami, apeinami, apeinami... O juk jau yra puikiausių – čia galima paminėti ir Balį Sruogą, ir Vincą Krėvę, ir daug puikių prozininkų, poetų...
Todėl man tokios „ant greičio“ parašytos arba specialiai kažkam sukurtos pjesės kelia įtarimą, todėl aš vis dėlto labiau žvelgiu į klasiką nei į šios dienos kūrinius.
Nors, žinote, dabar statomi ir tie mūsų klasikai. Tikrai nemažai, ypač pastaraisiais metais, yra pastatymų pagal lietuviškas medžiagas. Skųstis labai negalima. Bet aš galvoju - ar tai gerai, ar blogai. Gerai, kad teatre yra daug spektaklių pagal lietuvių autorius, bet reikia, kad ir Lietuvoje Lietuvos būtų kuo daugiau. Ir to norisi.
- Gal lietuviai nori egzotikos?
- Turbūt, turbūt... Mes esame labai minkšti: jei mums sako - ko jūs norite, mes ir atsakome - mes norime...
- O jūs ko norite?
- Aš, tiesą pasakius, nieko nenoriu. Aš esu dėkingas už tai, kad dar galiu daryti tai, ką aš noriu ir kas man teikia malonumą, kad yra žmonių, kuriems patinka tai, ką aš darau, kad turiu tam jėgų. Ir to man užtenka.
Kadangi kiti metai yra berods Arklio – tai norisi palinkėti tiesiog arkliškos sveikatos. Nes žmogui, kad nugyventų gyvenimą, reikia tik vieno dalyko – arkliškos sveikatos ir nervų, nes šitiek bimbalų kanda, nes šitiek stipriai esi pažabotas ir žabojamas kas dieną vis labiau.
Šiaip aš netoli Arklio – Gaidžio metais gimęs. Taigi, iš to paties tvarto.
- Domitės horoskopais?
- Ne-a. Manau, kad horoskopai yra sugalvoti, kaip ir orai. O kam mums dabar orai, kad jiems tiek daug dėmesio skiriame? Juk mes nei sėjame, nei pjauname, nei mes po laukus vaikštome – sėdime namie ir žiūrime į ekraną. Tai kam mums tie orai?

Apie Rolandą Kazlą
Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorius, režisierius gimė 1969 metais Molėtuose, 1991 metais baigė Lietuvos konservatorijos aktorių laidą (kurso vadovai Dalia Tamulevičiūtė ir Algirdas Latėnas). Buvo „Šiaurės Atėnų teatro“, Valstybinio jaunimo teatro aktorius, laisvas kūrėjas.
Vaidina įvairių Lietuvos režisierių spektakliuose, kino filmuose, dirbo televizijos ir radijo laidose, serialuose.
Apdovanotas 2007 metais Auksiniu scenos kryžiumi (geriausias dramos aktorius) už Karaliaus Ignoto vaidmenį spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, 2008-aisiais - Auksiniu scenos kryžiumi (geriausias dramos aktorius) už Napoleono Šereikos vaidmenį P. Vaičiūno komedijoje „Patriotai“ ir Andželo vaidmenį W. Shakespeare komedijoje „Jei taip, tai šitaip“, 2008 metais - festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ geriausias vaidmuo didžiojoje scenoje (žiūrovų nuomonė) už Napoleono Šereikos vaidmenį spektaklyje „Patriotai“, 2009 metais - festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ geriausias Mažosios scenos režisierius (žiūrovų ir komisijos nuomonė) už monospektaklį „Geležis ir sidabras“, 2009 metais - Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija „Už tragiškąsias ir komiškąsias teatro dermes, už kūrybinį principingumą“, 2010 metais - Kauno profesionalaus teatro kūrėjų apdovanojimas „Fortūna“ už kūrybingą partnerystę su aktoriumi Liubomiru Laucevičiu spektaklyje pagal A. Čechovo kūrinius „Palata“.

R. Kazlas: „Aš esu dėkingas už tai, kad dar galiu daryti tai, ką aš noriu ir kas man teikia malonumą, kad yra žmonių, kuriems patinka tai, ką aš darau, kad turiu tam jėgų. Ir to man užtenka.“