Kraštotyrininkas, dizaineris Vilius Puronas sako, kad nors Šiauliuose ir apylinkėse yra daugybė kapinių ir palaidojimo vietų, ne visos jos turi savo vaiduoklių, nes realybė baisesnė už pačias šiurpiausias kapinių legendas. Juk Šiauliai XIX ir XX amžiuose buvo visų įmanomų karinių konfliktų, politinių batalijų epicentre.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

- Senosiose Šiaulių kapinėse yra palaidota daug žymių žmonių. Vienas iš jų jaunutis aviatorius Juozas Kumpis, kuris kovų už Lietuvos nepriklausomybę metu 1920 metais dviviečiu lėktuvu kartu su Juozu Pranckevičiumi bombarduoti Varėnos, nes ten lenkai buvo užgrobę lietuvišką šarvuotą traukinį „Gediminas“.
Virš Varėnos geležinkelio stoties lenkai juos pašovė. Lėktuvas nukrito, J. Pranckevičius buvo sužeistas, o J. Kumpis žuvo ir jo lavoną lenkai lietuviams leido pasiimti. Kadangi J. Kumpis mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje kartu su Stasiu Brašiškiu, Leonu Vaizbergu, Juliumi Janoniu – labai šviesia šios gimnazijos moksleivių karta, jis buvo labai iškilmingai laidojamas senosiose Šiaulių kapinėse – net tuo metu Šiauliuose siautę bermontininkai buvo priversti nusiimti kepures. Ir vieno iš pirmųjų Lietuvos profesionalių lakūnų kapas buvo pažymėtas antkapiniu paminklu su lėktuvo propeleriais.
Tarybiniais laikais tie propeleriai surūdijo ir nukrito, todėl vienas šiaulietis, kuris dirbo K. Donelaičio gatvės pradžioje veikusios gamyklos liejykloje, ėmėsi iniciatyvos išlieti naujus propelerius. Kažkuris iš bendradarbių apie tai pranešė saugumiečiams, kurie tuos propelerius radę drabužių spintelėje užsipuolė iniciatorių: lėktuvą konstruoji?!
Triukšmas dėl propelerių kilo didelis, bet ir labai lokalus: nors į partijos komitetą buvo iškviestas gamyklos direktorius ir ten nutarkuotas, kad dėl savo neveiklumo užtraukė miestui tokią gėdą, vis dėlto šią propelerių istoriją pasistengta nuslėpti ir nuo Vilniaus valdžios, ir nuo Maskvos, kad nekiltų dar daugiau problemų.
Net laikraščiai apie tai nė žinelės nespausdino, aš apie tai sužinojau tik todėl, kad tuomet dirbau miesto vykdomajame komitete. Tai buvo apie 1980 metus.
Kita senųjų miesto kapinių istorija irgi susijusi saugumiečiais. Vadinu ją - Vasario 16-osios saugumiečių darbo švente. Taigi tą dieną visada būdavo šalta ir visada būdavo sniego, bet visi, kurie nekentė tarybinės santvarkos, vis ką nors padarydavo: tai kur Trispalvę iškeldavo, tai prie Nepriklausomybės karių kapų rinkdavosi, tai dar ką. Todėl saugumiečiai stengdavosi tokioms „provokacijoms“ užkirsti kelią.
Vienas ar du iš jų apsivilkdavo storus avikailio kailinius, apsimetę girtais, atsiguldavo senųjų kapinių patvoryje ir viską stebėdavo. Nors ir apsimesti jiems nereikėdavo, nes kad visą dieną ten šaltyje išgulėtų gaudavo valdiškos degtinės. Bet ir tai nepadėdavo - dažnai nuo to jie peršaldavo ir numirdavo.
Žmonės apie tai žinojo ir saugumiečių saugojosi. Beje, ir aš pats ant jų buvau užmynęs, kai tik Šiauliuose pradėjau dirbti ir pradėjau domėtis, kas ir kaip mieste. Berods tada buvau į kapines atsivedęs būrelį moksleivių ar studentų, kai pamačiau tokį „girtuoklį“ pakrūmėje, kai vienas žmogus perspėjo: atsargiai - čia saugumietis užsimaskavęs guli...
- Šiauliuose būta ir viešų egzekucijų vietų...
- Žmonės 1831 ir 1863 metų sukilimus vadino krokusmečiais ir su jais Šiauliuose yra susijusios kelios tokios vietos.
Kadangi Šimšė buvo tikras nusikaltėlių lizdas – ten gyveno visokie arkliavagiai, plėšikai ir kitoks gaivalas, XIX amžiuje rusų valdžia pagautus nedorėlius kardavo ten pat vietoje, kad ir kiti pasimokytų.
Ta vieta buvo vadinama Pakartuvėmis ir su ja negeri dalykai dėdavosi. Štai visi vietiniai matė, kad tose kartuvėse korė vieną žandarą, matė, kaip jis pakartas kabėjo, bet niekas taip ir nesužinojo, ar bent išsigynė žinantis, kas žandarą korė...
Veikė ši egzekucijų vieta iki 1831 metų sukilimo ir per sukilimą norėta ja pasinaudoti sukilėliams bausti, bet persigalvota: tarp sukilėlių buvo aristokratų, bajorų. Todėl nuspręsta juos karti kitame miesto gale ant kalnelio, kuris dabar vadinamas Sukilėlių kalneliu.
Kadangi ten egzekucijos buvo įvykdytos Emilijos Pliaterytės, Henriko Dembinskio bendražygiams, tas kalnelis pradėtas vadinti Ponų kalneliu. Nors kartu buvo vadinamas ir Bimbalyne.
Ir dabar matosi, kad už Sukilėlių kalnelio paminklo yra status skardis ir po juo gili duobė. Štai toje duobėje prieš šimtus metų ir buvo molio kasykla su degykla plytoms, iš kurių sumūryta ir bažnyčia, ir kiti mūro namai mieste. Toje kasykloje-degykloje dirbo bimbalai – dažniausiai vieniši senberniai, kurie ten pat ir gyveno, todėl visa ta vieta buvo vadinama Bimbalyne.
Taip buvo iki 1863 metų sukilimo, nes kai ten buvo pradėtos vykdyti masinės sukilėlių parodomosios egzekucijos, kalnelis tapo šventas ir pradėtas vadinti Sukilėlių vardu. Ir nors sukilėlių kapai ten buvo užtrypti, pagal katalikišką tradiciją kalnelyje pradėti statyti kryžiai, kurie turėjo būti iš tolo matomi. O tai jau galima teigti, kad taip Sukilėlių kalnelyje užgimė Kryžių kalno idėja.
Po sukilimo tie kryžiai, aišku, ilgai ant Sukilėlių kalnelio nepabūdavo: kiek per naktį jų buvo pastatoma, tiek dieną jų žandarai nuversdavo. Panašu, kad tai vyko gan ilgai ir intensyviai, nes galų gale žandarai ten ėmė su šunimis budėti, o kryžius miestiečiai pradėjo statyti atokiau nuo Šiaulių esančiame Domantų piliakalnyje, kuris ir tapo Kryžių kalnu.
Taigi kryžių statymo tradicija persikėlė į kitą vietą ir net gimė legenda, kad Kryžių kalne buvo laikomi belaisviai sukilėliai, kurie egzekucijai buvo vežami į Sukilėlių kalnelį, o tie, kurie buvo neišvežti, buvo palaidoti ten pat. Esą Kryžių kalne palaidota 100 ar 200 sukilėlių.
Su krokusmečiu Šiauliuose yra susijęs ir kitas unikalus dalykas – čia, stačiatikių kapinėse, yra vienintelis Lietuvoje memorialas, skirtas 1863 metų sukilimo slopintojams, kurie žuvo prie Papilės. Įdomu tai, jog rusai turi tokią legendą, kad 1613 metais valstietis Ivanas Susaninas, gelbėdamas caro gyvybę, Abiejų Tautų respublikos kariuomenės dalinį nuvedęs į pelkes ir taip ją pražudęs. Šiuolaikiniai rusų mokslininkai nustatė, kad tokio I. Susanino nebuvo, lenkų-lietuvių kariuomenė iki legendoje minimų pelkių nebuvo priartėjusi per tris šimtus kilometrų, o visa ta istorija atsirado dėl to, kad vietos didikai nenorėjo carui mokėti mokesčių.
O štai Lietuvoje mes tokį ivaną susaniną turėjome. 1863 metų dokumentai patvirtina, kad caro kariuomenės baudžiamąjį būrį kažkoks lietuvis nuvedė į mišką, kur pasaloje laukę sukilėliai beveik visus rusų kareivius nužudė, žuvusieji buvo pašarvoti berniukų gimnazijoje, o paskui labai iškilmingai palaidoti stačiatikių kapinėse ant kalnelio.
Tarp kitko, netoli tos vietos bene pirmaisiais mūsų nepriklausomybės metais viena moteris pamatė Kristų ir tai patvirtino dar netoliese buvusios kitos dvi moteriškės. Bet prasidėjus liūčiai viskas baigėsi. O aš tuo metu, 1993 metais, buvau įpareigotas kaip Kalnelio rajono deputatas miesto Taryboje ten nueiti ir užklydęs radau vietą, kur buvo pradėję rinktis satanistai vieną naktį per mėnesį. Ten buvo keletas medžių su drevėmis, kurios buvo ne natūralios, o satanistų degančiomis anglimis išdegintos – pasirodo, jie ne šiaip laužus kūreno.
- O ar kas suskaičiavo, kiek Šiauliuose palaidota ne šiauliečių?
- Per Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliuose ir apylinkėse buvo palaidota tūkstančiai svetimtaučių: Verduliukuose ir kitose vietose - rusų karių apie 15 tūkstančių, Sukilėlių kalnelyje ir Karaliaučiaus gatvėje vokiečių karių ir bermontininkų – 13 tūkstančių.
Antrojo pasaulinio karo metais čia atsirado dar daugiau ne šiauliečių kapų įvairiausiose vietose: apie 45 tūkstančius rusų karių, maždaug tiek pat karo belaisvių ir vokiečių kareivių. Iš viso suskaičiuojama apie 140 tūkstančių tokių palaidotųjų.
Jau vien šie skaičiai yra siaubingi, nors gali būti, kad net iki šiol ne visos palaidojimo vietos yra žinomos.
Štai apie 1965 metus, kai buvo kasama pamatų duobė Zoknių mokyklai, iš jos pasipylė žmonių kaulai, kaukolės. Pasakojama, kad kareiviai tomis kaukolėmis žaidė futbolą, bet valdžia sukruto – jiems kailį iškaršė, atimtus kaulus žemėmis užpylė. Todėl jau vien dėl to galima teigti, kad esama dar įvairių paslapčių.

Sveikiname viktorinų nugalėtojus!
Viktorinos „Šiaulių kapai, senkapiai, kapinynai“ nugalėtoju tapo Virginijus Martusevičius, o viktorinos „Šiauliai tarp fotografijos ir kinematografijos“ - Aneta Rulinskaitė. Kviečiame nugalėtojus atvykti į redakciją atsiimti prizų.