J. Pabrėža: „Kadangi Šiauliuose esu 36 metus – ryškiai daugiau nei pusę savo gyvenimo, todėl esu didžiulis miesto patriotas, todėl didžiuodamasis sakau, kad esu šiaulietis.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių universiteto studijų prorektorius, Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros docentas daktaras Juozas Pabrėža dienraščio „Šiaulių naujienos“ skaitytojų išrinktas į 2013 metų populiariausių šiauliečių penketą. Tai pirmas atvejis per vienuolika šių rinkimų metų, kai populiariausiuoju išrenkamas akademinės bendruomenės narys.
- Ar visada skaičius „trylika“ jums sėkmingas?
- Trylika aš laikau geru ir sėkmingu skaičiumi. Gal todėl, kad mano vestuvės įvyko tryliktą dieną. Ir žmonių pažįstu, kurie irgi tuokėsi tryliktąją, ir gražiai gyvena. Todėl šis skaičius man yra normalus, gal net teigiamas.
- O kokie jums buvo 2013 metai?
- Galėčiau juos vertinti tik keliais aspektais. Pirmasis aspektas – mano pagrindinis darbas Šiaulių universitete. Tai buvo labai sunkūs ir kartu, sakyčiau, labai viltingi metai, nes mes, per tuos metus gavę tiek smūgių, sulaukę tiek nepagrįstų kaltinimų dėl savo ateities, dėl perspektyvų, patys pasidarėme stipresni ir pamatėme, kad yra labai daug mus palaikančių žmonių iš mokslo pasaulio, iš politikų pasaulio, iš verslininkų, iš mūsų partnerių. Manau, kad tai sutelkė mūsų gretas ir leido mums patiems įsitikinti, kad esame teisingame kelyje dėl mūsų universiteto, kaip regioninio universiteto, statuso.
Juolab kad pamatėme, jog labai sėkmingai juda į priekį mūsų siekis įstatymiškai įteisinti regioninį universitetą, kad tai palaiko mūsų krašto ir kiti politikai teikdami tą pataisą. Labai svarbių žmonių atvykimas į Šiaulių universitetą savo pačių iniciatyva – turiu omeny ir švietimo ir mokslo viceministrą, ir Seimo vicepirmininką, ir Seimo Švietimo komiteto pirmininkę, ir kitus, bei jų toks tiesus ir atviras pasakymas, kad Šiauliuose regioninis universitetas turi būti kaip mokslo ir kultūros židinys, suteikė mums tikrai didžiulę viltį. Tuo labiau kad metų pabaigoje buvo priimtas universiteto statutas, kuris mums atveria naujus kelius.
Todėl manau, kad nors metai universitetui ir buvo nelengvi, bet, kaip ir sakiau, su viltimi, kad 2014-ieji metai turėtų būti lengvesni ir sėkmingesni rimto ryžtingo darbo ir tokio stipraus regioninio universiteto įtvirtinimo prasme.
Kitas aspektas – praėjusiais metais išgyvenau didžiulį pakilimą dėl to, kad 2013-ieji buvo Tarmių metai. Tai man, kaip lituanistui, buvo labai svarbu – aš jaučiau tą tarmių reikšmę labai seniai, bet kai tai buvo parodyta visai Lietuvai valstybiniu sprendimu, aš jį labai palaikau.
Į tai eita labai ilgai ir labai sunkiai net kelerius metus - aš pats dirbau darbo grupėje prie Seimo rengiantis Tarmių metams ir puikiai viską žinau, todėl dabar drąsiai galiu pasakyti, kad šis sprendimas labai pasiteisino. Juk buvo pakelta visa Lietuva, kiek nuostabiausių renginių įvyko ir buvo įrodyta, kad tarmės yra ypatingas dalykas.
Aš suskaičiavau per tuos Tarmių metus perskaitęs penkiasdešimt dvi paskaitas-pranešimus Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio, Vilniaus, Tauragės, Anykščių ir kituose rajonuose. Tiesiog negalėjau atsisakyti, kai mane kvietė skaityti tų pranešimų, nes mačiau gilią prasmę gyvu žodžiu parodyti tarmių galią. Tie renginiai rodo, kad tarmės yra labai gyvos ir, kas labai svarbu, aktualu, jų prestižas auga, nes jaunosios kartos požiūris į tarmę kartais yra geresnis nei viduriniosios kartos. Tai mums reikia išnaudoti, nes tarmės yra vienas iš mūsų kultūros unikalumų: kiek mes daug ir kokio stiprumo tarmių turėsime, tokio stiprumo ir bus Lietuva.
Tai man buvo ypač svarbu 2013 metais. Ir nors darbo prasme tai kiek išbalansavo, tačiau būtent čia aš jaučiau tikrą atgaivą. Todėl praėjusieji metai man, kaip lituanistui, kaip kalbininkui, kaip tarmėtyrininkui, buvo ypač svarbūs ir brangūs.
- Kokie metai buvo jums kaip politikui?
- Aš galiu pasakyti, kad į labai gilią politiką nebrendu. Esu nepartinis ir jau antrą kadenciją esu miesto Taryboje toks žmogus, kuriam ne tas pats, kas darosi Šiauliuose, ir kuriam ypač svarbūs yra kultūros, švietimo ir mokslo dalykai. Šiais klausimais aš ir pareiškiu savo nuomonę posėdžiuose, o eiti į viešą kalbėjimą, kartais ir betikslį, ir beprasmį, nematau prasmės – ne tam esu skirtas.
Nesu tikrasis politikas, nes nepriklausau jokiai partijai, nors kaskart stengiuosi pasisakyti už tą poziciją, kuri, mano nuomone, yra teisinga.
Man kaip politikui ypač svarbūs švietimo reikalai. Ypač svarbu man kaip Šiaulių miesto krepšinio federacijos prezidentui, kad būtent 2013 metais labai neblogai startavo Šiaulių krepšinio akademija „Saulė“. Kiek čia reikėjo įveikti visokiausių sunkumų ir barjerų, nes tai pirmas toks tvarinys Lietuvoje, kol buvo čia suvienytos viešojo ir privataus sektorių pajėgos. Tai yra tik pradžia, bet manau, kad ta Šiaulių krepšinio akademija „Saulė“ turėtų išaugti į regioninę – tai būtų labai geras traukos taškas visam Šiaurės Lietuvos jaunimui. Kaip aš matau Šiaulių universitetą viso šio regiono universitetu, lygiai taip pat matau ir krepšinio akademiją – kaip viso Šiaurės Lietuvos regiono akademija.
Taigi politikoje aš tikrai atsirenku, kas yra aktualu, svarbu, ir tikrai nelendu į kartais beprasmiškas diskusijas, nors yra skaudu, kad sprendimus nulemia kažkokie politiniai nesutarimai. Aš visada esu už tai, kas geriau būtų miestui, jo švietimui, kultūrai – nesvarbu, kokiai partijai tas ar kitas projektas tarnauja.
- 2013-ieji yra kelinti jūsų metai Šiauliuose?
- 36-ieji, todėl, kai manęs paklausia, kas aš, atsakau, kad esu žemaitis-šiaulietis. Mano gimtinė yra Skuodas – Šiaurės Žemaitija, kurią palikau baigęs vidurinę mokyklą. Bet mano šaknys yra ten. Tai aš jaučiau ir Vilniaus universitete studijuodamas lituanistiką, kaip tik todėl ten pasinėriau į tarmes – mano moksliniai tyrinėjimai ir disertacija buvo būtent iš mano gimtosios tarmės.
Tas šaknis aš jaučiu ir dabar - jos man yra labai svarbios, jos praktiškai ir lėmė mano gyvenimo kryptį.
Kadangi Šiauliuose esu 36 metus – ryškiai daugiau nei pusę savo gyvenimo, todėl esu didžiulis miesto patriotas, todėl didžiuodamasis sakau, kad esu šiaulietis.
Nors buvo visokių galimybių likti ir Vilniuje, tačiau mano sielai ir mano prigimčiai didelio miesto nereikia. Kai baigiau Vilniaus universitetą, buvau pasišovęs netgi važiuoti į mažą Žemaitijos rajono miestą, netgi sutaręs dėl darbo Kretingoje. Tik tada mano dabar jau amžinatilsis didysis mokytojas mūsų universiteto garbės narys profesorius Aleksas Girdenis pasakė: spėsi į tą Kretingą, o dabar yra vieta Šiauliuose. Taip čia ir atsiradau.
Čia mane tenkina ir miesto dydis, bet mano sielai jis galėtų būti ir mažesnis – man didmiesčių ir nereikia. Nors mano vaikai – ir sūnus, ir dukra – pasirinko Vilnių ir kitaip savo gyvenimo neįsivaizduoja, gerai ten jaučiasi, o aš į sostinę nuvažiavęs nesijaučiu taip gerai, kaip Šiauliuose.
- Ar savo gimtosios žemaitiškos tarmės išmokėte savo vaikus?
- Mano sūnus puikiai moka žemaitiškai - mes su juo tik taip ir šnekamės. Moka, nes kai aš buvau dar jaunas tėtis ir turėjau didžiulio užsispyrimo, savo mokytojo A. Girdenio paskatintas ir matydamas, kaip jis puikiai išmokė žemaitiškai savo sūnus, paklausiau jo patarimo, kaip sūnų mokyti tarmės.
Mokytojas atsakė, kad yra viena metodika – pačiam tarmiškai šnekėti su vaiku. Tai mes su žmona susitarėme, kad aš su sūnumi kalbėsiu tik tarmiškai, o žmona, kaip kitos tarmės atstovė, – tik bendrine kalba.
Ir nors su sūnumi nuo gimimo tik tarmiškai šnekėjau, lūžis įvyko tik kai jis mokėsi pirmoje ar antroje klasėje. Jau maniau, kad mano ta metodika eis šuniui ant uodegos – įsivaizduokite, aš su juo 7-8 metus šneku tik žemaitiškai, o jis grįžęs iš darželio vis tiek kalba šiaulietiška tarme.
Tačiau lūžis vis dėlto įvyko ir nuo tol mudu tik žemaitiškai bendraujame.
O su dukra išėjo šiek tiek kitaip: aš, matyt, nebeturėjau tiek to užsispyrimo, o gal ir laiko, kad su ja jau žemaitiškai nebekalbėjau. Todėl ji taip gerai kaip sūnus žemaitiškai nemoka, bet susišneka, o aš su vaikais kalbu tarmiškai.
Žmona irgi turi nuostabią Pasvalio krašto – šiaurės panevėžiškių - tarmę. Mano, kaip tarmių specialisto, nuostata yra tokia, kad nėra negražių tarmių. Tai tik požiūrio reikalas, kuriam kokia tarmė patinka. Ir aš, kaip kalbininkas, esu žmonos tarmę pramokęs, nes ji man įdomi. O žmona, nors ne kalbininkė, o ekonomistė, yra neblogai pramokusi žemaitiškai, matyt, girdėdama, kaip aš kalbuosi su sūnumi, ir turėdama tam tikrą kalbos dovaną.
- O šiaulietiškai šnekėti mokate?
- Nelabai, nes tai yra jau kita tarmė. O kitas dalykas – didžiuosiuose miestuose nebėra grynos tarmės, nebent Panevėžyje dar yra stipriausia.
Šiauliuose turėtų būti vakarų aukštaičių tarmės pagrindas, bet ji nėra tokia gryna, kokia yra Joniškyje ar Žagarėje. Todėl šiaulietiškai negalėčiau šnekėti, nes tai nėra gryna tarmė, tačiau galiu pamėgdžioti – kirčio atitraukimą ar galūnių numetimą. Todėl kad kas galėtų, išgirdęs mane, pasakyti, kad esu šiaulietis, neįmanoma.

Apie Juozą Pabrėžą
Pedagogas, lituanistas, Lietuvos ir Šiaulių miesto savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas gimė 1955 metais Skuode. 1978 m. baigė lietuvių filologiją Vilniaus universitete. 1981–1984 m. studijavo Vilniaus universiteto aspirantūroje, apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją tema „Kirčio atitraukimo dinamika šiaurės žemaičių tarmėje“.
1978 m. Šiaulių pedagoginio instituto (ŠPI) Lietuvių kalbos katedros dėstytojas, 1988 m. suteiktas docento pedagoginis mokslo vardas. 1986–1989 m. ŠPI Filologijos fakulteto prodekanas, 1989–1995 m. ŠPI Dailės fakulteto dekanas, nuo 1995 m. Šiaulių universiteto studijų prorektorius.
Paskelbė per 30 mokslinių straipsnių žurnaluose „Kalbotyra“ ir „Baltistica“, knygelių „Žemaičių rašybos patarimai“ (1991 m.), „Žemaičių rašyba“ (1998 m.), vadovėlio studentams „Lietuvių kalba“ Dialektologijos skyriaus (1995 m.) autorius. Nemažai prisidėjo prie žemaičių kalbos rašybos norminimo, yra sukaupęs daug įvairių tarmių kalbinės medžiagos, nuo 1979 m. vadovavo 20 studentų dialektologijos ekspedicijų.
Šiaulių „Lions“ klubo pirmasis prezidentas, klubų Apygardos valdybos narys, Lietuvos „Lions“ klubų apygardos gubernatorius, Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ narys, krepšinio klubo „Sekmadienis“ narys, Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotojas.