E. Šimkienė: „Edukaciniai projektai atsiranda iš noro turėti gyvą kontaktą, suprasti, ko žmonės nori.“
Asmeninio archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Viena iš 2013 metų Kultūros ministerijos premijų už geriausiai parengtus ir vykdytus vaikų bei jaunimo kultūrinės edukacijos projektus buvo paskirta Šiaulių dailės galerijos vyriausiajai specialistei Ernestai Šimkienei.
Tad „Šiaulių naujienų“ skaitytojams – pokalbis su E. Šimkiene apie edukaciją:
- Mane nustebino ši premija, nes pernai tokią pat gavo kolega Andrius ir tikimybė man ją gauti buvo minimali minimaliausia.
O premija skirta už vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos projektus, kuriuos kuravau Šiaulių dailės galerijoje. Tai pirmiausia kūrybinių užsiėmimų su vaikais projektas „Menopolis“, kurie galerijoje vyksta nuo 2006 metų, kai įžvelgėme poreikį pratinti žmones prie mūsų kultūrinės erdvės nuo mažų dienų, o ne tada, kai jie yra suaugę, subrendę ir turi susiformavusių įpročių.
Galerijoje bandome vaikams sukurti tokią erdvę, tokią nišą, kur jie gali rasti tai, ko negali išbandyti mokykloje: susipažinti su kūrėjais, menininkais, tiesiog gyvai su jais bendraudami patys būti aktyvūs viso kūrybinio proceso dalyviai, mėgautis, paskui kažką išbandyti namuose. Tai tiesiog erdvė vaikų kūrybiškumui skatinti.
Kadangi šis projektas vykdomas jau nemažai metų, tai jame buvo įvairiausių veiklų: ir medijos, ir filmo kūrimas, ir animacija, ir tapyba, ir knygų iliustravimas, ir muzika, ir grimas, ir teatras. Tai yra, daug dalykų vaikai išbandė, o patys pirmieji šių edukacinių užsiėmimų dalyviai ir suaugo.
Kadangi tiek daug sričių pristatėme, tai dabar ir galvojame, o ką dabar pakviesti, kuo dar vaikus nustebinti. Ir surandame, nes vis atsiranda jaunų kūrėjų, kurie vis kitaip dirba.
- O kokio amžiaus vaikams skirti edukaciniai užsiėmimai?
- Kai projektą tik pradėjome vykdyti, buvome neapibrėžę vaikų amžiaus – pagalvojome, kad pažiūrėsime, kas ateis. Ir per tiek metų išsikristalizavo mūsų auditorija – nuo 8 iki 12 metų. Tai yra, pas mus ateina pradinukai ir penktokai su šeštokais, kuriuos dar kažkiek nukreipia tėvai. Vėliau, tapę paaugliais, jie jau turi savo pasirinkimų, norų ir nenorų.
Mūsų auditorija yra pati geriausia – smalsi, kūrybinga. Be to, vasarą mes organizuojame lyg ir penkių dienų edukacinę stovyklėlę, o tai yra proga vaikams ne tik kūrybiškai praleisti laiką galerijoje, bet būti saugiems mokinių atostogų metu.
- Kaip pavyksta prisikviesti menininkų?
- Kažkaip pavyksta. Pirmiausia todėl, kad tai yra projektas ir jis yra finansuojamas – žmogui už tą darbą turi būti atlyginta. Kai kuriuos užsiėmimus vedame ir mes patys – galerijos darbuotojai, bet stengiamės, kad įvairias meno sritis pristatytų tos srities atstovai.
Pavyzdžiui, į knygų iliustravimo užsiėmimą buvome pakvietę vaikų rašytoją ir iliustratorę Liną Žutautę, kad vaikai pamatytų, kaip tas knygų iliustratorius atrodo, ir kad tai yra jiems pasiekiama. Juk tai žinodami vaikai auga jau turėdami kažkokią svajonę ir suprasdami, kaip ją realizuoti.
Kviečiame į užsiėmimus menininkus ir šiauliečius, ir ne šiauliečius – iš Vilniaus, iš Kauno. Tačiau labiausiai norime, kad užsiėmimus vestų šiauliečiai.
Dar svarbu, kad pakviesti menininkai tiktų darbui su vaikais. Juk kartais žmogus yra šaunus kaip menininkas, bent nesugeba su vaikais bendrauti. Reikia, kad menininkas būtų įdomus ir kaip menininkas, ir charizmatiškas kaip pedagogas ar draugas, kad atrastų kontaktą su vaikais.
- Ar jums, kaip šių edukacinių užsiėmimų kuratorei, kartais netenka atlikti ir mamos vaidmens?
- Aišku, kad tenka, nes juk į užsiėmimus ateina mažiukai, kuriems kyla ir paprastų klausimų, ir problemų. O mano funkcija ir yra - sužiūrėti, kad viskas vyktų sklandžiai ir visi būtų patenkinti, todėl kai iškyla problemų, sprendžiu jas čia ir dabar.
Juolab kad kiekviename užsiėmime būna ne mažiau kaip 20 vaikų ir ne daugiau kaip trisdešimt. O praėjusiais metais buvo tokių užsiėmimų penkiolika.
- Tikriausiai užsiėmimus lanko vaikai iš menininkų šeimų?
- Tokios statistikos nėra, bet galiu pasakyti, kad iš įvairių šeimų – ir iš mokytojų, ir iš verslininkų, ir iš kitokių profesijų atstovų. Ir iš menininkų šeimų yra vienas kitas. Apskritai į mūsų edukacinius užsiėmimus savo vaikus nukreipia tėvai, kuriems kultūra nėra svetimas dalykas.
- O suaugusiesiems edukacinius užsiėmimus vedate?
- Labai pozityviai suaugusiųjų edukaciją vertinu – manau, kad ji yra irgi labai reikalinga. Todėl Dailės galerijoje pernai pradėjau kuruoti projektą „Meno eteris“, kuris buvo skirtas suaugusiems. Kvietėme įvairius lektorius - ir teoretikus, ir praktikus menininkus - dalytis savo žinių bagažu, meno aktualijomis su suaugusia publika.
Šis projektas gimė, sakyčiau, iš mūsų regionalizmo – kai esi toliau nuo Vilniaus, tuo esi toliau nuo galimybės pasiekti tuos žmones, kurie formuoja dabartinius meno procesus. Todėl ir norėjosi juos pasikviesti čia, kad tiesiogiai pabendrautų su šiauliečiais: mokytojais, kultūros sferos žmonėmis, Trečiojo amžiaus universiteto atstovais.
Žinote, tai puikus jausmas, matyti, kaip šiauliečiai iš šių „Meno eterio“ paskaitų išeina patenkinti, gavę tokių impulsų, kokių negautų „Google“.
Apskritai „Google“ fenomenas yra labai apgaulingas: tik atrodo, kad ten bet kokią informaciją gali gauti, bet kai reikia pasigilinti į labai konkrečią temą, pasirodo, jog tai nebėra taip plačiai pasiekiama. Ir kuo toliau, tuo labiau jis atrodo darysis nepasiekiamas ir apmokestinamas.
Taip pat Dailės galerijoje, jei yra poreikis, mes, darbuotojai, galime ir plačiau apie daug ką papasakoti, ir gido funkcijas atlikti. Dažnai tai darome.
Tik nereikia pamiršti, kad mūsų galerijos veikla yra specifiška - parodos keičiamos kas tris savaites, čia nėra nuolatinių ekspozicijų kaip muziejuose, todėl nėra galimybių rengti konkrečių edukacinių programų. Todėl galerijoje ir organizuojame „Meno eterio“ edukaciją – kviečiame lektorius, kritikus, menotyrininkus, menininkus.
- Ar edukacija yra jūsų pareigos?
- Mano pareigybė yra vyriausioji specialistė, todėl edukacija yra tik dalis mano darbo. Tai darbas, kurį patys sau papildomai prisigalvojome.
Galėtume to visiškai nedaryti, tiesiog rengti parodas, tačiau galvojame apie galerijos paslaugų platumą ir jų tikslingumą. Ir ši veikla, turiu pripažinti, daro poveikį.
O edukacinių dalykų mane išmokė darbas galerijoje. Nors baigiau Šiaulių universitetą, kai mano specialybė – menotyra – dar buvo susieta su pedagogika, nors buvau ruošiama darbui su vaikais, nors esu dirbusi mokykloje, dabar manau, kad atitrūkimas nuo mokyklos ir darbas galerijose formavo kitą požiūrį, kaip reikia dirbti su vaikais, supratimą, kas jiems įdomu, kas juos įtraukia į veiklą.
Manau, kad šioks toks atitrūkimas nuo vienos profesijos ir perėjimas prie kitos yra labai sveikas – kitaip pažiūrėti į tuos pačius dalykus, nes kitaip pamatai visą vaizdą, ko reikėtų mokyklose, ko kultūros įstaigoms.
Mūsų edukacinių užsiėmimų tikslas yra tik papildyti mokyklų programas, siekis, kad atsirastų tam tikra sąsaja su mokyklinėmis programomis ir mokyklos taptų organiška viso žmogaus gyvenimo dalis.
Mes matome, kad reikia pristatyti parodas, meno procesus ir kontekstus. Tai mokyklose daroma, bet gana vangiai, todėl Dailės galerija ir nusprendė užimti šią nišą.
- Bet ar nepasiilgstate grynosios menotyros dirbdama Dailės galerijoje?
- Manau, kad ir taip menotyra ir Dailės galerijos vyriausiosios specialistės darbas yra pakankamai tarpusavyje susiję dalykai.
Kita vertus, aš pati savęs netraktuoju kaip menotyrininkės. Nors baigiau menotyros magistrantūrą Šiaulių universitete, turiu šiokį tokį kompleksą, kad gal nepabaigiau tikrosios menotyros ir t. t.
Taip, kartais rašau šį tą apie menininkus ir po tam tikro laikotarpio matau, kad tų tekstelių jau yra nemažai parašyta.
Man pačiai yra įdomu, kad dirbdama Dailės galerijoje galiu būti ir menotyrininke, ir administratore, ir edukatore, nes visi šie darbai vienas kitą papildo. Mano darbas tuo ir yra žavus, ir tuo man tinka.