S. Vaičiulionis: „Kai prie senosios muzikos prisiliečiau, ji manęs daugiau nebepaleido.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Sigitui Vaičiulioniui, žymiam chorų dirigentui, pedagogui, 2013-ieji buvo tikrai jubiliejiniai: maestro sukako 65 metai ir 40 metų, kai jis su žmona Danute atvyko gyventi bei dirbti į Šiaulius.
Apie tuos keturis dešimtmečius S. Vaičiulionis kalba su malonumu:
- 1970 metais buvau priimtas dirbti į Kauno muzikinį teatrą vyriausiuoju chormeisteriu, o po metų teko išeiti į kariuomenę. Tarnavau, tiesą sakant, labai patogiai Ruklos desantininkų miestelyje kaip orkestro narys ir mokiau kareivius žygiuoti su daina. Įdomu, kad jau tuo metu buvo reikalaujama, jog kariai dainuotų dviem balsais. Tai aš kariuomenėje ir buvau labai populiarus.
O po kariuomenės kaip tik turėjau pasirinkimą – ar likti Kauno muzikiniame teatre, ar važiuoti dirbti kitur. Pagalvojome su žmona, kad jei liksime teatre, tai visam gyvenimui, tai rinkomės, kur važiuoti, – į Šiaulius ar į Klaipėdą. Pasirinkome arčiau žmonos tėvelių – Šiaulius, ir (velnias atnešė į tą galerą) čia jau esame keturiasdešimt metų.
Pagrindinė mano darboviete tada tapo Kultūros rūmai (dabartinis Kultūros centras), kur vadovavau nusipelniusiam dainų ir šokių ansambliui „Jovaras“. Su juo iš karto nuvažiavome į Maskvą, kur laimėjome prizų, medalių, ir todėl jau kitais metais mums buvo skirta kelionė į Čekoslovakiją visam mėnesiui – 21 koncertui.
O antrąja darboviete buvo Šiaulių pedagoginis institutas pas profesorių Eduardą Balčytį. Ten 1973 metais buvo rengiami pradinių klasių mokytojai su muzikos specializacija, o jau 1974 metais profesorius įsteigė muzikos mokytojo specialybę, buvo vienas iš pagrindinių studentų choro steigėjų. Tai buvo didžiulis choras, kuris dalyvavo visose dainų šventėse, visuose festivaliuose.
Kad tai būtų padaryta, reikėjo jau Tarybų Sąjungos švietimo ministerijos leidimų, bet kaip tada Šiauliai išgarsėjo: važiavo ir važiavo čia filmuoti iš visos Sąjungos ir mokytojų rengimo, ir pamokų 12-ojoje vidurinėje, ir ką tik susikūrusio ansamblio „Polifonija“.
- Tai sovietmečiu Šiauliuose chorų ir vokalinių ansamblių buvo daug?
- Taip, buvo daug. Dabar apie tuos laikus atsiliepiama nepalankiai, bet mėgėjų meno kolektyvų tikrai buvo. Ir tai priklausė nuo to, kokie žmonės sėdėjo Kultūros skyriaus vedėjo, vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo, partijos komiteto ideologinio skyriaus vedėjo kėdėse. Tuo atžvilgiu Šiauliams sekėsi – tai buvo unikalus miestas: uždaras užsieniečiams, bet jo vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja kultūrai buvo Liucija Stulgienė, Kultūros skyriaus vedėja Bernadeta Markevičienė.
Tos dvi moterys kažkaip sugebėjo visus nuteikti, kad buvo galima labai daug ką padaryti, net tai, ko Vilniuje nepadarydavo. Pavyzdžiui, mūsų ansamblis „Polifonija“ Vilniuje nebūtų galėjęs atsirasti, nes mes dainavome... motetus.
Situacija buvo tokia, kokios dabar ir įsivaizduoti neįmanoma. Tuo metu visų gamyklų vadovai buvo verčiami turėti profsąjungų klubuose savo meno kolektyvus - chorus, vokalinius ir instrumentinius ansamblius, darbuotojai net darbo metu galėdavo repetuoti, koncertuoti, kolektyvai buvo išleidžiami ilgoms gastrolėms už gamyklų pinigus.
Visos didelės gamyklos tokius kolektyvus turėjo: aš pats ilgą laiką vadovavau Šiaulių televizorių gamyklos vyrų chorui „Tauras“, žmona Danutė – televizorių gamyklos moterų chorui ir vokaliniams ansambliams vandentiekio valdyboje. Buvo tada žmonės vos ne jėga stumiami dainuoti, burtis. To dabar netekome, nors reikia pripažinti, kad pastaruoju metu žmonės vėl buriasi į klubus, nes nori kartu pabūti, dainuoti, šokti.
O seniau, galima sakyti, šioje srityje Šiauliai pirmavo: čia įvyko pirmasis Pabaltijo pučiamųjų instrumentų orkestrų sąskrydis, miesto dainų šventės, įvairūs festivaliai. Net kai studentų dainų šventė turėjo vykti Vilniuje, tai šiauliečiai priprašė, kad pakeliui į sostinę latviai koncertuotų mūsų mieste. Ta parko estrada, kuri dabar yra lavonas, buvo itin gyva: šeimos su vaikiukais ateidavo pasiklausyti nemokamų koncertų, pasivaikščioti, pasilinksminti. Buvo bendrumas, noras prisiliesti prie dainos, šokio. Gerai, kad tas noras vėl atsiranda.
Bet grįžtu prie „Polifonijos“. 1969 metais pirmą kartą, 1971 metais antrą kartą profesoriaus Sauliaus Sondeckio, su kuriuo buvau pažįstamas nuo M. K. Čiurlionio meno mokyklos laikų, pasiūlymu Vilniuje subūriau vokalinį ansamblį padainuoti penkis madrigalus ir porą motetų. Tik S. Sondeckis galėjo surengti koncertą „Senoji Vilniaus muzika“ dabartinėje Arkikatedroje (tuomet - Paveikslų galerijoje).
Tada tas prisilietimas prie senosios muzikos įvyko, tada ir pasivarčiau įvairių renesanso, baroko muzikos rinkinių, kurie praktiškai visi buvo draudžiami. Net M. Gorbačiovo atšilimo laikais Maskvos konservatorijos bibliotekoje mačiau puikiausius madrigalų rinkinius, kurių pirmajame puslapyje buvo raudonas atspaudas „Draudžiama naudoti“.
Taigi kai prie senosios muzikos prisiliečiau, ji manęs daugiau nebepaleido ir nors Šiauliuose buvo atgaivintas Pionierių namų berniukų choras (dabartinis „Dagilėlis“), jutome, kad kažko trūksta.
Todėl 1974 metų rudenį subūrėme profesionalius muzikus ir būsimus muzikos mokytojus studentus į ansamblį „Polifonija“ ir jau gruodžio 31-ąją Pedagoginio instituto salėje įvyko pirmasis jo naujametinis koncertas. Buvo anšlagas, nors koncertas ir buvo uždaras, skirtas tik instituto bendruomenei, su specialiais kvietimais, be jokių afišų. Būtent tada L. Stulgienė baisiausiai verkė po koncerto mus apsikabinusi – ta muzika ją irgi pakerėjo.
Kitais metais suėjome su Dramos teatru į krūvą ir Naujiesiems metams surengėme senosios muzikos ir poezijos spektaklį. Toliau naujametiniai koncertai vyko ir kitose salėse, kol 1989 metais mes įsiprašėme pas monsinjorą Kleopą Jakaitį į Šventųjų Petro ir Povilo katedrą. O tai, kad ten mums buvo leista koncertuoti, buvo didžiulis nuopelnas vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojos Zinaidos Gaurilčikienės, kuri pakeitusi L. Stulgienę lygiai taip pat buvo miesto kultūrinio gyvenimo varikliukas.
Su jos palaiminimu 1989 metų lapkričio 1-osios vakare surengėme koncertą bažnyčioje „Gyvenk atmindamas mirtį“. Nujausdami, kad gali būti daug žmonių, pasiprašėme garsiakalbių, mikrofonų, kad koncertas būtų girdimas ir lauke. Tai pirmą kartą Šiaulių istorijoje ne tik šventorius buvo pilnas žmonių, klausančių koncerto, bet ir visa dabartinė Prisikėlimo aikštė.
Po koncerto monsinjoras mus pasikvietė pas save ir ten po kiek laiko atbėgo Z. Gaurilčikienė verkdama su gėlėmis, nes ji negalėjo būti tuo metu bažnyčioje, todėl koncerto klausėsi atsidariusi langus vykdomajame.
O nuo 1990 metų monsinjoras patikėjo mumis ir įsileido mūsų tarptautinį bažnytinės muzikos festivalį. „Polifonijos“ nariai buvo pirmieji Lietuvoje profesionalai muzikai, kuriuos bažnyčia įsileido koncertuoti.
Ir buvome pirmieji profesionalai, išdrįsę dainuoti bažnytinius kūrinius. Dabar to niekas nesupranta, o anais laikais, jei profesionalas padainuodavo bažnyčioje, tikrai netekdavo darbo, jei apskritai jo nepasodindavo.
- O jums pavyko išvengti problemų?
- Nepavyko, bet aš jų ir tikėjausi. Todėl dvejus metus Pedagoginiame institute stovėjau eilėje, kad mane priimtų į partijos narius.
Ir ne veltui įstojau. 1984 metais „Polifoniją“, švenčiančią įkūrimo dešimtmetį, pakvietė į Menininkų rūmus (dabar ten Prezidentūra) koncertuoti Baltojoje salėje. Atlikome keturias kantatas, kad parodytume, kaip vystėsi šis žanras renesanso ir baroko epochose, ir sulaukėme didelio pasisekimo. Bet buvo vienas toks „draugas“ (žinome – kas), kuris ėmė ir paskambino į partijos centro komitetą, kurio darbuotojas į koncertą nuėjo ir skaičiavo, kiek kartų kantatose buvo išdainuota „aleliuja“, „amen“...
Kitą dieną, kai mes buvome visiškoje euforijoje nuo koncerto, o žmona su Aukštesniosios muzikos mokyklos choru turėjo važiuoti į koncertą Jelgavoje, ją pasikvietė ant kilimo pas ideologinę partijos sekretorę ir kitą miesto valdžią, o mane gaudė su mašinomis po visą miestą, kol pagavo ir ant kilimo parsivežė. Ir kad ims mus tarkuoti, kad ims: suskaičiavome jūsų „aleliuja“ ir „amen“ – dabar pažiūrėsime, ar ilgai jūs čia būsite...
O jau tada aš greitai kaip partijos narys nuvykau į Vilnių, į Centro komitetą pas Mykolą Brazauską. Jis pavedė vienam darbuotojui mane išklausyti, tai aš ir išaiškinau: tik kantatas dainavome, o prieš mėnesį Vilniuje S. Sondeckis su Lietuvos kameriniu orkestru pirmą kartą H-mol mišias atliko, tai kodėl man negalima, jei jam galima...
Išklausė mane ir liepė laukti atsakymo. Ir po savaitės mane išsikvietė į Šiaulių partijos komitetą ir pasakė: M. Brazauskas liepė jums perduoti, kad daugiau kaip dvi kantatas nedainuotumėte.
Taip tas mus įskundęs „draugas“ ir pralaimėjo. O aš niekada nesupratau, ko vienas chorvedys pavydi kitam, ar ko muzikantas pavydi muzikantui. Bet pavydėjo - daug puikių muzikantų iš Šiaulių išvyko, nes jei virš žolės tavo galva iškilo – ją reikia nupjauti, o jei nepavyksta nupjauti – auk, bet mes tavęs nematysime, tau niekuo nepadėsime.
- Tai kiek naujametinių koncertų per tuos keturiasdešimt metų Šiauliuose surengėte?
- Nuo 1974-ųjų net 31 senuosius metus palydėdavome koncertu. Paskui buvo aštuonerių metų pertrauka, bet noras šiauliečiams padaryti dovaną nedingo. Todėl kai 2013 metų gruodžio 31-ąją surengti koncerto kameriniam ansambliui „Ars Vivo“ nepavyko, nes dalis solistų buvo užimti, tai padarėme naujametinį koncertą gruodžio 29-ąją Chaimo Frenkelio viloje. Pasirodo, žmonėms vėl to reikia, nes salė buvo pilnutėlė.
Gerai, kad dabar ir kantatas, ir motetus galima dainuoti. Bet tam, kad turėtum klausytojų, dainuoti neužtenka, turi būti muzikos profesionalas, ne amatininkas. Tas, kuris rengia koncertą, turi būti aukščiau amatininkiškumo ir saviveikliškumo – jis turi būti tinkamo lygio muzikas, kad žmogus, atėjęs į koncertą, nesijaustų kaip kvailys. O tam reikia ne tik tinkamai kūrinius atlikti, bet ir trumpai klausytojams pristatyti, kuo ši muzika yra vertinga, kad žmogus jos klausydamas tuo įsitikintų.
Apie S. Vaičiulionį
Choro dirigentas ir pedagogas S. Vaičiulionis gimė 1948 m. lapkričio 13 d. Vilniuje. Choro dirigavimo mokėsi M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje ir choro dirigavimą studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.
1973–1975 m. Šiaulių miesto kultūros namų dainų ir šokių liaudies ansamblio „Jovaras“ choro vadovas. 1974–1980 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas ir vyr. dėstytojas, studentų mišriojo choro vadovas. 1978–1980 m. Vilniaus vyrų choro „Varpas“ chormeisteris. 1980–1986 m. Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo ir solinio dainavimo dėstytojas, solinio dainavimo metodinės komisijos pirmininkas. 1984–1990 m. Šiaulių televizorių gamyklos vyrų choro „Tauras“ meno vadovas ir dirigentas. Choras 1988 m. koncertavo Jugoslavijoje, dalyvavo 1985 m. respublikinėje dainų šventėje ir 1990 m. Lietuvos tautinėje dainų šventėje.
Nuo 1990 m. rudens Šiaulių pedagoginio instituto (universiteto) Muzikos katedros vyr. asistentas, nuo 1992 m. docentas, 1992–1994 m. Muzikos katedros vedėjas.
S. Vaičiulionis 1974 m. Šiauliuose suorganizavo senosios muzikos vokalinį ansamblį „Polifonija“. Iš pradžių kolektyvą globojo Pedagoginis institutas, o vėliau Aukštesnioji muzikos mokykla. Per 20 metų „Polifonija“ išmoko daugiau kaip 500 senųjų pasaulio kompozitorių, taip pat Vakarų Europos klasikų ir lietuvių kompozitorių stambių kantatinio-oratorinio žanro kūrinių, surengė apie 2000 koncertų. Nuo 1978 m. „Polifonija“ Šiauliuose pradėjo rengti senosios muzikos festivalius, kurie nuo 1989 m. tapo tarptautiniais bažnytinės muzikos festivaliais.
