Dr. I. Ramaneckienė jaudinasi, kad Šiauliuose esančių meno kurinių autoriai nei miestiečiams, nei miesto svečiams yra nežinomi.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Doc. dr. Irena RAMANECKIENĖ
Oficialaus savininko pareiga
Pačioje praėjusių metų pabaigoje Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete (dekanas prof. dr. Bronius Maskuliūnas) įvyko prasminga šventė – dar vienos vardinės auditorijos atidarymas. Iki šiol tokios auditorijos būdavo skiriamos Šiaurės Lietuvoje gimusioms ir / ar dirbusioms asmenybėms – Mariui Katiliškiui, Jovarui (poetui Jonui Krikščiūnui), Jonui Jablonskiui – pagerbti, o šioji, ketvirtoji, – universiteto dėstytojo (poligloto, kalbotyros, sintaksės ir kitų lituanistikos šakų mokslininko) prof. Vytauto Sirtauto atminimui įamžinti.
Atvėrus auditorijos duris, pirmiausia į akis krito universiteto dailininko Kornelijaus Užuoto tapytas portretas. Prisipažinsiu – šiek tiek sutrikau jį pamačiusi. Pats portretas – tarsi gyvas mūsų buvęs bendradarbis: santūrus, šiek tiek mąslus, be viešai nerodomo liūdesio, kuris netikėtai mums atsiskleidė pirmąsyk atsivertus jo „stalčiaus poeziją“, sudėliotą į knygą „Dunksi laiko žingsniai nebylūs“. Trikdė maloniai pilkame portreto fone esantys spalvoti teptukų brūkštelėjimai. Iš pirmo žvilgsnio atrodė – tie ryškūs potėpiai niekaip nesiderina su kuklumu pasižymėjusia asmenybe.
Klaustukų, ką byloja portreto fonas, neišsklaidė ir K. Užuoto įvardytas kūrinio pavadinimas: „Vytautas Sirtautas. … spalvos“. Tik dailininko komentarai nutraukė spėliones: tie netikėti nuo dažų tonai – tai ženklai, simbolizuojantys įvairialypę, turtingą, spalvingą profesoriaus asmenybę.
Po iškilmingo susibūrimo K. Užuotui užsiminiau, kad šalia portreto būtina lentelė, t. y. kūrinio metrika, kur nurodytas ne tik autorius, bet ir portreto pavadinimas bei sukūrimo data. Ši glausta informacija verstų kiekvieną ilgėliau nenukreipti akių nuo kūrinio, pasigilinti į menininko perteiktą idėją. „Bus, tikrai bus, – garantavo dailininkas. – Dekanas pažadėjo, o gal jau ir padaryta. Pasirūpinimas metrika ne autoriaus, o kūrinį iš jo rankų priėmusio oficialaus savininko pareiga.“

Metrikų funkcijų įvairovė
Mintimis iš Vytauto Sirtauto auditorijos su portretu bemat persikeliu į Respublikinės Šiaulių ligoninės chirurginio korpuso vestibiulį. Šio interjero dalis išpuošta akmens mozaikomis. Ne pirmus metus tie meno kūriniai čia iškabinti, bet prieš pat ligoninės jubiliejų ant sienų pritvirtintos metalinės plokštelės su išgraviruota informacija (pvz., Algimantas Vitolis Trušys / Mozaikos – portretai / Ligoninės garbės galerija) patalpai suteikė išskirtinę aurą. Atrodo, kad tie santūrių lauko akmens spalvų portretai sušvito naujai, demonstruodami ypatingą bendruomenės pagarbą buvusiems bendradarbiams ir / ar institucijos vadovams. Tas naujai susiformavęs bioenergetinis laukas, be abejo, liudija generalinio direktoriaus Petro Simavičiaus išskirtinę atidą ne tik pačiam atminimui, bet ir jo įkūnytojui – portretinių mozaikų autoriui. Lentelės su metrika (pvz., Algimantas Vitolis Trušys / Mozaika / Gyvybės medis / 1982 m.) pakylėja kiekvieną meno kūrinio autorių į pelnytos pagarbos aukštumas. Antra, nors ir tokia kukliai atrodanti informacija nesąmoningai užsifiksuoja lankytojų ir svečių atmintyje, taip prisidėdama prie kiekvieno iš mūsų kultūrinio prusinimo, mokydama būti dėmesingiems ne tik patiems meno kūriniams, bet ir jų kūrėjams, netiesiogiai pratindama branginti ir saugoti meno vertybes, sulaikyti ranką, pakeltą kūriniui sunaikinti.
Be to, jubiliejaus proga išleistoje knygoje „Šiaulių ligoninei 170 metų“ išspausdintas Respublikinės Šiaulių ligoninės viešųjų ryšių specialistės Zitos Katkienės straipsnis apie atminties ženklus Garbės galerijoje. Ir vėl kryptingas ėjimas – ateity ne vienas ligoninės personalo narys galės interesantui pasakyti įdomių faktų iš Galerijos ekspozicijos istorijos. Tokio dalyko svarbą suvokiau prisiminusi, kaip prieš kokį penketą metų Šiaulių apygardos teisme, smalsumo pagauta, bandžiau sužinoti, kas tų didelių interjero freskų autorius. Atsakymo neišgirdau, tik išvydau abejingus veidus. Šį rudenį teismas persikėlė į kitas patalpas, o buvusiuose rūmuose, matyt, remontas. Ar išliks nežinomo autoriaus meno kūriniai? Juk niekur neužfiksuota, kad tai nėra šiaip sau sienos pamarginimas.

Ištirpusi autorystė
Vartau internetinės erdvės puslapius apie žymesnių meno kūrinių likimus Šiauliuose. Ten sielojamasi, kad, keičiantis laikmečiui, bankrutavus gamykloms, ruošiantis griauti senuosius pastatus, nebuvo kam rūpintis jų teritoriją puošusiais meno kūriniais. Nieko nauja, kaip ir tai, kad vieni tų nuasmenintų kūrinių pateko į kolekcininkų rankas, kiti – į metalo laužą, treti buvo uždažyti, o ketvirtų likimas nežinomas ir t. t. Antra vertus, „ištirpusios autorystės“ kūrinių ir šiandien per akis. Antai prie Savivaldybės esančiame skverelyje yra fontanas, kurio svarbiausi elementai primena balto metalo monetas. Apėjau tas „monetas“ ir pagal, ir prieš laikrodžio rodyklių judėjimą, liečiau rankomis ant tų „monetų“ esančius reljefus, bet taip ir neradau nei fontano pavadinimo („Saulės diskai“, arba „Centukai“), nei autoriaus (Gintauto Lukošaičio), nei architekto (Artūro Burbos), nei piešinių ant „centukų“ autoriaus (Mindaugo Lukošaičio) pavardžių. Net „veidukai“ ant tų „Saulės diskų“ santūriai šypsojosi iš tų mano pastangų. Va, tik gražiai į grindinio apie fontaną betono mozaiką įcementuota plokštelė – „Projektą finansavo MAXIMA“. Reikia ir tokios informacijos, bet nė kiek ne mažiau tokių juodų plokštelių su meno kūrinio pavadinimu, pavardėmis... Suktum ratus apie fontaną, akimis rankiotum žinias ir tobulėtum, dvasiškai turtėtum.
Dar ar sudėtingesnė problema – architektūrinių pastatų eksterjerų puošyba. Jei prof. Aloyzo Toleikio alegorinės moters figūros „Šiauliai“ viršum įėjimo į buvusią „Voveraitės“ parduotuvę netoli paminklo Povilui Višinskiui nei greit nuimsi, nei uždažysi, tai monumentaliosios tapybos kūriniams ateitis galbūt nieko gera nežada. Berods, Šiauliuose turime tik vieną smaltos mozaiką, būtent, pakeliui į laidojimo namus Tilžės gatvėje. Teiravausi vieno kito šiauliečio menininko, kas tos mozaikos autorius. Sakė, kad vilnietis, ir daugiau nieko. Spėlioju, gal interjero puošybą kūrė vilnietis Juozas Algirdas Pilipavičius, galbūt vienintelis šios srities specialistas Lietuvoje. Reikia pasakyti, kad toji smaltos mozaika jau šiek tiek apskurusi, derėtų restauruoti... Gana skurdžiai atrodo ir Santarvės mokyklos fasadas. O kai jį remontuos, ar bus išsaugota fasadą puošianti meninė kompozicija (autorius A. V. Trušys) virš kolonų? Nepastebėjau jokių autorystės žymių ne tik prie šio pastato, bet ir ant buvusio „Snoro“ banko priešais „Titnagą“ sienos, kurią gražina iš smulkių žėrinčių akmenukų sukurtas sgrafitas. „Ištirpusios autorystės“ sąrašą būtų galima tęsti be galo –eidama Vilniaus gatve nuo turgaus iki viešbučio aptikau tik 4 meno kūrinius, turinčius metrikas: A. Toleikio dekoratyvines skulptūras „Motinystė“ ir „Muzika“ („Mergaitė su dūdelėm“), B. Kasperavičienės „Pelikanai“ fontanui ir K. Kasperavičiaus skulptūrinė kompozicija „Trys paukščiai“.

Nuo pasvarstymų iki diskusijų
Svarstau, gal Šiaulių miesto menininkai norėtų pasirūpinti savo ir kitur gyvenančių kolegų viešu autorystės reklamavimu: padiskutuotų šia tema, atkreiptų oficialiųjų (ne privačiųjų) savininkų dėmesį, kad jų priedermė – susirasti turimų meno kūrinių autorius ir, suderinus viską, paruošti jų darbams metrikas. Svarstau, gal miesto menininkams derėtų kreiptis pagalbos į kraštotyrininkus, kad padėtų ieškoti kūrinių, paženklintų „ištirpusios autorystės“ prakeiksmu. Suregistruotų ir monumentaliosios (freskos, mozaikos, vitražai), ir vaizduojamosios (skulptūros, tapyba ir kt.) dailės kūrinius, išsibarsčiusius viešose miesto patalpose.
Taigi, Respublikinėje Šiaulių ligoninėje pradėjęs formuotis epicentras meno kūrinių metrikavimo viešam vartojimui galėtų pasklisti po visą miestą, o geras pavyzdys, be abejo, užkrėstų ir kitas Lietuvos vietoves. Ši problema aktuali visur. Juk anoniminis meno kūrinys menkesnės vertės neįdomus nei vietiniams gyventojams, nei turistams.