Klimatologė A. Galvonaitė: „Aš nesu pesimistė, esu net labai optimistė, todėl visą laiką sakau: pradėkime labai mąstyti, mielieji, ką mes darome.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Klimatologijos skyriaus vedėja dr. Audronė Galvonaitė, lankydamasi Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriuje, palietė daug įvairių klimato kaitos ekstremalėjimo aspektų.

Apie klimato pokyčius
„Atsiminkite, kad visi klimato pokyčiai vykdavo tūkstančius, milijonus metų. Dabar jau per penkiasdešimt metų stebime tokius pačius radikalius pokyčius ir labai sparčius. Netgi per visą istorinį laikotarpį tokios aukštos metinės temperatūros pas mus nėra buvę – pasiektas pats didžiausias pikas.“

Apie konferenciją
„Turiu pasidžiaugti, kad dėl nuolatinio mano kalbėjimo apie klimato pokyčius kai kas keičiasi – vyks Lietuvoje konferencija šia tema. Ją nuspręsta organizuoti pagal prieš kelerius metus Vengrijoje vykusios pavyzdį.
Kai nuvažiavau į renginį Vengrijoje, supratau, kad ten nieko nepažįstu, o mes, klimatologai, vieni kitus pažįstame. Pasirodo, kad Vengrija pirmoji sureagavo, jog klimatas nėra tik meteorologija, ir jų aplinkos ministras davė savo darbuotojams užduotį sukviesti Europos vedančiuosius įvairių su klimato kaitos pokyčiais susijusių sričių specialistus. Ten buvo ir transporto, ir medicinos, ir statybų, ir žemės ūkio, ir visokių kitokių sričių atstovai, kurie vienaip ar kitaip savo veikloje pastebėjo klimato pokyčius. Tik aš buvau vienintelė klimatologė.
Konferencija vyko ne Budapešte, kad dėmesys būtų sutelktas į darbą, o pats ministras visą savaitę dirbo su mumis. Svarbiausia, kad kiekvienas pranešimas visą mielą dieną buvo transliuojamas per televiziją, per kiekvienas žinias, o ne vien pranešama, kad vyksta konferencija. Tai buvo daroma tam, kad nors mažas grūdas nukristų kam nors į galvą.“

Apie meteorologus kiekvienoje žinyboje
„Reikia pripažinti, kad dabar meteorologija ir klimatologija pas mus yra domimasi. Jau dažnai, kai įstringa dėl kokių nors problemų, paskambina ir statybininkai. Aš visą laiką sakau, kad jie neteisingai stato namus – nes pirmiausia rūpinamasi jų grožiu, bet nežiūrima, kaip jie turi būti statomi: iš kur yra vyraujančios vėjų kryptys, iš kurios pusės dažniau lietus plaksis į sieną (tai yra, kurią reikia impregnuoti, kad per siūles nebėgtų), iš kurios pusės reikia daryti langus ir t. t.
Geriausias nesąmoningos statybos pavyzdys yra Vilniaus Viršuliškių rajonas, kur namai pastatyti su visokiomis arkomis ir kur ištisai skersvėjai, net jei niekur to vėjo nėra.
Lygiai taip pat dabar nė vienas kelias netęsiamas, nėra priimamas be meteorologų pažymos, kokios toje kelio atkarpoje yra meteorologinės sąlygos, kokie galimi temperatūros svyravimai, kokie galimi reiškiniai būdingi tam rajonui, kokios ten mikroklimatinės sąlygos: ar dažni apledėjimai, ar dažnesni rūkai, kokia ten danga turėtų būti.
Transportininkams irgi ne vieną kartą dariau pranešimus. Vis dažniau pradeda visos tos žinybos, ministerijos kalbėti, kad ir joms reikia turėti po savo meteorologą, kuris paaiškintų, ko galima tikėtis, o ne pateiktų savo išvadas po to, kai kas nors įvyksta.“

Apie užterštumo reguliavimą
„Kodėl nepasirašo visų tų sutarčių dėl užterštumo reguliavimo Jungtinės Amerikos Valstijos, Japonija, kodėl kinai spardosi? Todėl, kad tai yra ekonomika. O kai yra politika ir ekonomika, sunkiausia ką nors įrodyti.
Kai Varšuvoje vyko klimato kaitos strategijos konferencija, tai 35 valandas be sustojimo kalbėjomės ir negalėjome susitarti. Nes, pavyzdžiui, tos atseit besivystančios šalys, kurios turi naftos, verkė aiškinant, kad reikia mažinti iškastinio kuro panaudojimą: kaip gyvensime, jei pereisime prie atsinaujinančios energijos. Jos nekreipia dėmesio į tai, kad kuo daugiau naftos išgaunama, tai tuo daugiau teršiama atmosfera.
Nesuprantu, kam yra reikalingos taršos kvotos. Juk nesvarbu, ar mes, ar kaimynai daugiau išmes teršalų, vis tiek jos pateks į atmosferą ir apeis apie Žemės rutulį per dešimt dienų – jokios sienos, jokios muitinės jų nesustabdys.
Jauni chemikai dabar stebisi – kai atmosferoje pradėjo matuoti dustą, kuris niekur nenaudojamas. Iš kur jis? O pasirodo, kad iš Arkties vandenyno ledo: jis ten buvo sukauptas, o dabar ledynams tirpstant jis atsiduria atmosferoje.
Lygiai toks pat dvigubas klimato kaitos poveikis pastebimas, kai pradėjo tirpti amžinojo įšalo zonos, kuriose yra ir naftos telkiniai, ir miestai, ir keliai nutiesti. Ir ten atsiveria tokios ertmės, pro kurias veržiasi gamtinis metanas, kuris dar labiau didina klimato atšilimą.
Taigi visos sferos yra tarpusavyje susijusios - vienai keičiantis keičiasi ir visos kitos. Dabar labiausiai paveikta yra atmosfera. Ji, labiausiai teršiama, šiukšlinama, nebegalėdama apsiginti, nebeišlaikydama pusiausvyros, pradėjo „atiduoti“ viską mums. Nuo to keičiasi ir litosfera, ir kriosfera, ir visos kitos sferos.“

Apie vienkartinę epochą
„Rekomendacijas duodu, kad mes pateisintume Homo sapiens statusą. Jeigu esame Homo sapiens, tai mąstykime, ką darome.
O dabar ir pati esu šokiruota, nes niekada nesusimąsčiau, kokioje epochoje gyvename. Pasirodo, vienkartinėje. Nuo tada, kai buvo išrasti vienkartiniai indai, kurie sustabdė virusus ir todėl buvo labai geri, mes tapome vienkartiniais. Juk tik pagalvokite: batų nebetaisome, drabužių nebetaisome, o perkam, perkam, perkam... Tik vartojimas, vartojimas, vartojimas. Nuo to prasidėjo ir vienkartiniai santykiai - nebereikia ir šeimos, mes patys tapome vienkartiniai.
Ir dar mane smarkiai sujaudino dar vienas dalykas – tai aukštųjų technologijų (high tech) šiukšlynai. High tech – tai kompiuteriai, televizoriai ir visa kita, ką atseit perdirbame. Deja, kai buvo padarytas eksperimentas – įdėti siųstuvėliai - priduodant „perdirbimui“, paaiškėjo, kad visa tai nukeliauja į Afriką, į Indiją, į salas. Ir dabar ten, kur prieš dešimt metų buvo gražiausios oazės, nepaprastai graži gamta, kur dabar laivais išmetamos high tech, yra mirtina zona - ten net paukščiai nebeskrenda.
Ir žinote, kas ten gyvena – daugiausia vaikai, nes jų tėvai išmirę. Tėvai išgyveno iki 20-25 metų, vaikai 7-10 metų basi, nuogi rausiasi po tuos šiukšlynus, kad surastą metalą parduotų, ir jų amžius yra dar trumpesnis nei tėvų.
Tai ir sakau: pradėjime galvoti, kad esame Homo sapiens.“

Apie atominę gigantomaniją
„Palyginti su viskuo, atominė energija iš tiesų yra švariausia. Tik labai abejoju, ar ji mums reikalinga Lietuvoje, ar reikalinga tokio dydžio, kokią mes ruošiamės turėti.
Juk mes esame gigantomanai: jei statome pastatą, tai statome tokį, kad matytųsi iš kosmoso. Aš ir sakau: mes degame laužus tokius, kad iš kosmoso matytųsi, kad einame į Europą.
Nežinau, ar tai yra tokio provincialumo ženklas, ar kažkas kita ir iš kur tai. Pavyzdžiui, dviejų žmonių šeima pasistato dangoraižį, o paskui kalti vaikai, kad tame dangoraižyje nenori gyventi. O juk užtektų kotedžiuko. Jei statome įstaigą, tai statome tokią, kad paskui nežinome, ką su ja veikti. Lygiai tas pat ir visame pasaulyje – ta gigantomanija mes tiesiog save naikiname, su ta technikos pažanga mes nieko nebegalvojame.“

Apie kasdienes problemas
„Nereikia toli ieškoti naujos problemos – atsirado vadinamosios karščio bangos. Man jau liežuvis ištino beaiškinant, kad dėl to reikia mąstyti apie savo sveikatą. Juk šalyse, kur yra karščio bangos, yra ir siesta – žmonės vidurdienį eina miegoti. O ką pas mus daro? Bobulytės tuo pavojingiausiu sveikatai laiku susilenkusios, galvas atstačiusios saulei daržus ravi, o kiti pliaže guli nuo ryto iki vakaro kryžium.
Dabar dar viena problema, apie kurią irgi nesusimąstome, - tai mūsų žiemos atostogų leidimas saulėtuose kraštuose. Mielieji, mes esame vidutinių platumų gyventojai, todėl tam, kad mes galėtume ten pabūti, turime aklimatizuotis kaip minimum mėnesį. O kuo didesnis temperatūros kontrastas, tuo ilgesnė aklimatizacija turi būti.
Bet ne – mes lėktuvu nuskrendame, kryžium savaitę išgulime. Esu jau sakiusi, kad jeigu girdėtume, ką tuo metu mūsų organizmas apie jus šneka, sužinotume, kad jau net ne lietuviškai mus vadina... Ir kai tas mūsų organizmas stenėdamas ir kriokėdamas jau pradeda po truputėlį prisitaikyti, vėl sėdame į lėktuvą ir atgal, ir vėl temperatūrinis šokas. O paskui - į onkologinę ligoninę.
Ir dar skundžiamasi: atostogavau, bet nepailsėjau... Kaip tu pailsėsi savo organizmą šitaip išderinęs.
O baisiausia, kad į tuos kraštus tempiame mažus vaikus. O juk iki dešimties metų vaikams dar nėra susiformavusi imuninė sistema, bet genetinį vidutinių platumų kodą jie jau turi. Tai nors netempkime tų vaikų, nedarykime iš jų klipatų.

Prieš porą metų per Ginkūnus pralėkęs viesulas pridarė daug žalos. Bet jei klimatas ir toliau šiltės, tokie viesulai taps kasdienybe.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.