D. Ruškienė: „Ši paroda yra tik dalis projekto, kuris buvo sumanytas kaip pristatymas Lietuvoje būtent tų jaunų autorių, kurie yra išvykę ir ten susiradę geresnes sąlygas kūrybai nei čia.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Praėjusį penktadienį kultūros centre „Laiptų galerija“ atidaryta jauno menininko Augustino Našlėno fotomontažų paroda „Rekviem posovietiniam sapnui“ sukėlė didelį šiauliečių meno mėgėjų ir profesionalų susidomėjimą.
Pirmiausia visus sudomino tai, kad cikle sujungiama fotografija, tapyba ir grafika, o paskui visi atkreipė dėmesį į tai, kad šiais montažais savitai – gal kiek siurrealistiškai - papasakojama visa jauno autoriaus biografija.
Vienus parodos lankytojus A. Našlėno fotomontažų ciklas sužavėjo, kitus – ne, tačiau abejingų nebuvo. Lygiai taip pat, kaip ir Didžiojoje Britanijoje, kur dabar gyvena ir tą pačią parodą pristatinėja jaunasis kūrėjas.
Taip „Laiptų galerijoje“ pristatydama „Rekviem posovietiniam sapnui“ teigė parodos koordinatorė menotyrininkė Danguolė Ruškienė, kuri taip pat sutiko duoti interviu „Šiaulių naujienų“ skaitytojams.
- Ar fotomontažai Lietuvoje populiarūs?
- Viduriniosios kartos fotografai nelabai mėgsta fotomontažus. Nors tarp vyresniosios kartos buvo fotomontažų pradininkas - lietuvių fotografas Vitalijus Butyrinas, kuris buvo vadinamas žirklininku. Jis visus montažus atlikdavo rankomis: iškarpydavo pasidarytas nuotraukas ir jas sudėliodavo kaip koliažus, kad sukurtų naujus siužetus, dažniausiai turinčius siurrealizmo, pasąmoninės išraiškos požymių.
O šiuo metu Lietuvoje aš žinau du autorius (be abejo, jų yra ir daugiau – jaunimas labai mėgsta kurti montažus kompiuteriais), kurie daro fotomontažus.
Taigi nepasakysi, kad tie fotomontažai Lietuvoje nėra nepopuliarūs. Tiesiog vyresnioji fotografų karta mėgsta kitokią raišką - reportažus, pagautas reikšmingas akimirkas, nes jiems tai atrodo žymiai vertingiau. Jų prioritetai kitokie nei jaunimo.
Apskritai montažas gali būti bet kurioje vizualiųjų menų srityje: tiek fotografijos, tiek net video- dabar daromi koliažo principu. Tai tiesiog tokia technologija, priemonė, kurią autorius pasirenka kaip tinkamiausią savo sumanymams išreikšti.
Aš irgi Augustino klausiau, kodėl jo netenkina vien fotografija ar vien piešinys, nes jis yra dailininkas. Augustinas tada atsakė, kad realybėje neranda kito atitikmens, kuris galėtų išreikšti jo mintis, vizijas.
Todėl menininkai ir imasi savo užfiksuotą realybę perkonstruoti, sumontuoti taip, kad ji išreikštų jų intencijas, jų sumanymus. Taip ir atsiranda koliažiniu principu sukurtų darbų.
Pavyzdžiui, A. Našlėno montažas nėra tik iš fotografijų, bet yra ir iš piešinių, kuriuos jis pats nusipiešia, suskaitmenina ir paskui panaudoja kaip medžiagą.
Augustinas, kurdamas šiuos montažus, nenorėjo apsiriboti viena meno sritimi – jį domino jungtinės dailės idėja: sujungti kelias raiškas į vieną kūrinį ir taip sukurti kažką originalaus.
- Ar fotomontažai yra kuriami tik parodoms ar ir komercijai?
- Kiek man žinoma, Lietuvoje fotografija nėra kolekcionuojama. Nebent išimtiniais atvejais, bet tikrai neplačiai. Fotografija praktiškai nėra perkama, todėl dabar kalbėti apie tų kūrinių vertę būtų labai sudėtinga, nes fotografai dažniausiai gyvena ne iš to.
Bent aš nežinau, kad koliažų kūrėjai tuos darbus pardavinėtų. Nebent reklamoms ar panašiai.
O Augustinas, man atrodo, nėra pardavęs nė vieno savo darbo. Kita vertus, jis yra jaunas autorius ir jam dar reikia sulaukti pripažinimo, kad į jį atkreiptų dėmesį. Kaip žinote, autorius pirmiausia turi pasidaryti aktualus ne tik meno lauke, bet ir platesniame kultūros lauke, kad jo darbus kažkas pradėtų pirkti ar kolekcionuoti. Augustinas, aišku, tuo tikslu dalyvauja įvairiuose konkursuose ir labai daug investuoja į tai. Bet pasiseka toli gražu ne visiems – tik keliems.
O šiaip aš manau, kad tokia kūryba, kaip pateikta šioje parodoje, yra aktuali ne tiktai meno žinovams ar fotografijos kolekcininkams, bet ir bet kuriam žmogui, nes ji yra lengvai perskaitomo turinio, nors atrodytų, kad viename kūrinyje yra labai daug įvykių ir viskas pakankamai tiršta. Tačiau fotomontažų siužetai yra patrauklūs ir įdomūs, jei būtų pas mus tradicija - žmonės jų norėtų įsigyti. Tačiau kol kas geriausiai Lietuvoje žmonės perka tapybą, todėl fotografijoms dar reikia palaukti.
- Jaunas autorius, o turi Lietuvoje savo parodos kuratorę...
- Užsienyje autoriai pakankamai dažnai turi savo parodų kuratorius, tai pas mus kol kas yra pakankamai naujas reiškinys. Tai pas mus autorius pats veža parodas, pats darbus kabina, pats viskuo rūpinasi.
Kadangi esu baigusi kultūros vadybą ir labai norėjau išbandyti šitą modelį, tai ir pasiūliau Augustinui pabandyti. Kai grįžta iš Didžiosios Britanijos, jis dalyvauja parodose, negrįžta – jam atstovauju aš.
Mes glaudžiai bendradarbiaujame: prieš kiekvieną parodą, bet kokių nors draugysčių tarp mūsų ar asmeninių ryšių nėra – tiesiog man pasirodė įdomūs jo darbai, kurie mano nuomone, gali būti aktualūs platesniam žmonių ratui. Todėl ir pasiūliau jam rengti tokią kilnojamąją parodą.
Mano manymu, kilnojamosios parodos yra labai prasmingos, nes jau beveik aštuonerius metus rengiu įvairias parodas ir kas kartą būna labai skausminga, kad įdedi daug darbo, o trijų savaičių parodą tenka išformuoti.
Manau, jei paroda gera, yra prasmės ją pavežioti, kad ją pamatytų kuo daugiau žmonių. Ir tai pasiteisino - šis projektas išėjo iš savo rėmų: buvo numatyta parodą parodyti keturiuose miestuose, o dabar ji jau eksponuojama šeštame – Šiauliuose, o septintoji bus Tauragėje.
- O kuo A. Našlėnas jus sudomino?
- Pirmoji mano pažintis su A. Našlėno kūryba buvo gana seniai – 2007 metais, kai jis dar būdamas studentas surengė savo personalinę parodą Klaipėdos fotografijos galerijoje. O aš, kaip sąjungos narė, priklausau Klaipėdos skyriui ir esu pagrindinė parodų apžvalgininkė – dažniausiai rašau recenzijas.
Tiesiog mes ten susipažinome ir jau tada jis man pasirodė labai įdomus, labai ambicingas jaunas menininkas. Bendraudama su Augustinu pastebėjau, kad jo be galo įdomus kūrybinis analitinis mąstymas, kad jau turi labai ryškią susiformavusią kūrybinę pasaulėžiūrą. Tada aš parašiau straipsnį ir tuokart viskas baigėsi.
Paskui aš pamačiau keletą Augustino šios serijos darbų ir jie patraukė mano dėmesį, todėl pradėjau domėtis, ką jis daro, kur yra, vien dėl temos aktualumo. Apskritai posovietinis laikotarpis visiems daugiau ar mažiau yra aktualus ir man buvo be galo įdomu pažiūrėti, kaip Augustinas jį vaizduoja.
Kai mes pradėjome rodyti tuos darbus kolegoms, pamačiau labai skirtingas reakcijas. Tai vėl buvo man stimulas – vadinasi, aktualu, vadinasi, rūpi. Aš nematau prasmės rengti parodų, kurios nepriimtinos, neaktualios, nes tada darai parodą daugiau sau, o ne žiūrovams.
Be to, aš labai noriu taip gal ir ne tiesiogiai padėti Augustinui pasirodyti tame meno lauke ir įsitvirtinti kaip kūrėjui.
Dar galiu pasakyti, kad ši paroda yra tik dalis projekto, kuris buvo sumanytas kaip pristatymas Lietuvoje būtent tų jaunų autorių, kurie yra išvykę ir ten susiradę geresnes sąlygas kūrybai nei čia. Kadangi tokie autoriai jau būna primiršti, tai ir norėjosi po truputėlį juos sugrąžinti, parodyti tai visuomenės daliai, kuriai jie yra aktualūs, įdomūs.
Dabar jau su kita autore pradėjau rengti jos parodą tokiam pačiam eksponavimui Klaipėdos regione. O jei kas pakvies, ir vėl važiuosime toliau.
- Kaip vertinate jauno autoriaus temos „posovietinis“ pasirinkimą?
- Šiame cikle nereikia tikėtis ar ieškoti kažkokio objektyvumo. Tai yra tik jo asmeninės įžvalgos, jo asmeniniai išgyvenimai - kaip jis sako, asmeninės vizijos. Tai, sakyčiau, daugiau susiję su fantazija negu su realybe.
Augustinas ir nesiekia parodyti to laikmečio, o tik tai, ką jis dabar jaučia prisiminęs tą laikmetį, kuris jį formavo ne tik kaip žmogų, bet ir kaip kūrėją. Be to, juk ir kiekvienam mūsų tiek sovietmetis, tiek posovietinis laikotarpis paliko vienokį ar kitokį pėdsaką.
Todėl į „Rekviem posovietiniam sapnui“ reikėtų žiūrėti tik kaip į autoriaus apmąstymų, jausmų, fantazijos išraišką, per daug neieškant kažkokio atitikmens, labai nesigilinant į siužetus, į jų prasmes.
Pavyzdžiui, aš, žiūrėdama į tuos darbus, labai mėgstu pafantazuoti, pagalvoti apie laiką, kuris galėjo būti, apie laiką, kuris buvo, bet kurio jau neprisimenu.
Čia vieni žiūrovai save ar kažkokias situacijas atpažįsta tuose darbuose, kitus šie montažai suerzina. Labai įvairios žmonių reakcijos. Bet tai, kad žmonės užsibūna parodos atidarymuose ir diskutuoja, manau, yra gerai, nes menas turi daryti poveikį – vienokį ar kitokį, svarbiausia, nepalikti žmonių abejingų.
- Tai kelinta personalinė A. Našlėno paroda?
- Jei šią parodą skaičiuojame kaip vieną, tai antra ar trečia. Augustinas nėra surengęs daug parodų, tačiau kol šią seriją aš pristatinėju Lietuvoje, jis tą pačią rodo Anglijoje.
Kiek žinau, Anglijoje irgi yra nemažas susidomėjimas šia paroda, nors aišku, kad ten jau yra kitas kontekstas ir dėl kitų priežasčių ji ten yra įdomi.
O man būtų be galo įdomu nuvežti šią parodą, tarkim, į Kaliningradą, o paskui į Berlyną ir paanalizuoti žmonių reakcijas į ją.

Iš A. Našlėno fotomontažų parodos „Rekviem posovietiniam sapnui“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.