I. Daujotaitė-Janulienė ir V. J. Ščeponas kultūros centre „Laiptų galerija“ pristatė bendrą parodą, skirtą baltams.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Praėjusį penktadienį kultūros centre „Laiptų galerija“ atidaryta Ilonos Daujotaitės-Janulienės ir Vlado Jono Ščepono tapybos paroda. Ši bendra vilniečių autorių paroda tiek Šiauliuose, tiek „Laiptų galerijoje“ eksponuojama pirmą kartą, nors abu autoriai jau kelerius metus dalyvauja kalėdinių miniatiūrų parodoje „Jau atvažiuoja šv. Kalėda“.
Ilgą laiką abu autoriai rengdavo savo kūrybos parodas pavieniui, kol prieš kelerius metus suvienijo pajėgas, nes abu domina tos pačios temos – baltų, lietuvių istorija, tradicijos. Tad ir „Laiptų galerijoje“ abu menininkai pristato savitomis manieromis sukurtą vieningą kolekciją, skirtą baltų kultūrai.
Apie tai ir pasakojo prieš parodos atidarymą V. J. Ščeponas ir I. Daujotaitė-Janulienė.
- Kaip susikūrė jūsų duetas?
V. J. Ščeponas: Draugavau su Ilonos vyru, bet nežinojau , kad Ilona – dailininkė. Tačiau kartą jų namuose pamačiau paveiksliuką, kuris mane sudomino, o kai paaiškėjo, kas jo autorius, pasiūliau Ilonai kartu dalyvauti parodose.
O kai pradėjome organizuoti bendras mudviejų parodas, pastebėjau, kad žmonėms jos labai patinka: nors mes esame absoliučiai skirtingi, vieniems žmonėms įdomesnė viena maniera, kitiems - kita. Be to, mus daugiau pradėjo kviestis tai vienur, tai kitur.
I. Daujotaitė-Janulienė: Tai gerai ir man, nes vienai man būtų per daug sudėtinga prisiruošti surengti kokią parodą, o ir mano temperamentas flegmatiškas. Tačiau pradėjome bendradarbiauti, aš ne tik išsijudinau, bet ir mane pagavo azartas, pasidarė įdomu – juk mudu vienija bendros temos.
Dabar mus ir muziejai kviečia, mes kartu dalyvaujame pleneruose, konkursuose. Taip pat vienas kitą papildome ir kūryboje, nes juk pats ne viską savo darbuose pamatai, o čia yra su kuo pasitarti, išgirsti nuomonę žmogaus, kuriuo pasitiki.
Taigi mūsų bendradarbiavimas yra kūrybingas ir aktualus. Viena pati tikrai nebūčiau tiek padariusi, kiek padariau bendradarbiaudama su Vladu.
- Kiek metų bendradarbiaujate?
V. J. Ščeponas: Bendraujame seniai, o parodose dalyvaujame nuo 2009 ar 2010 metų. Surengėme daug bendrų parodų visoje Lietuvoje. Mes esame tikrieji patriotai – plėtojame baltų temą, tapome 1863 metų sukilimo, Saulės ir Žalgirio mūšių (gaila, kad čia nebuvo vietos visus paveikslus demonstruoti) temomis.
Ilona ypač gerai tapo veidus, figūras, labai jaučia pačios medžiagos faktūrą – ir medžio, ir medžiagos, metalo, o aš kuriu daugiau tai, kas susiję su dinamika, su judesiu, todėl šioje parodoje eksponuojamuose mano paveiksluose – kriviai, vaidilutės.
Manau, kad mūsų darbai turi atspindėti, jog mes esame lietuviai. Aš ne už nacionalizmą, bet jei žiūriu į paveikslą ar fotografiją ir ne visada galiu suprasti, ar tą kūrinį padarė norvegas ar olandas, ar rusas, irgi nėra gerai.
Gerai, kad yra menininkų, kurių darbuose atsispindi jų tautos papročiai, tautiškumas, nesvarbu, kokia maniera tie kūriniai sukurti - ar primityvistine, ar profesionalia. Svarbu, kad būtų matoma mūsų kultūra, todėl mūsų partnerystėje labai gerai vienas kitą papildome.
- O bendradarbiaudami nepradėjote supanašėti?
I. Daujotaitė-Janulienė: Ne. Galbūt tas bendradarbiavimas tuo ir įdomus, kad mes esame labai skirtingi, kad mus jungia tik bendra motyvacija, bendras požiūris į meną, į gyvenimą, kad mes vienas kitą suprantame. Tiesiog yra visiškas pasitikėjimas. O kūrybine prasme neįmanoma nei Vlado pakeisti, nei manęs. Mes mokomės vienas iš kito kitaip – motyvuoti vienam kito kūrybą, paskatinti vienam kitą.
- Kurio laikotarpio kūriniai eksponuojami šioje parodoje?
V. J. Ščeponas: Mano darbai yra nuo 2009 metų, dauguma – 2013-ųjų. Buvau atvežęs daugiau darbų, nes norėjau Šiauliuose pristatyti dar ir mūšius, keletą natiurmortų, kuriuose yra grynai mūsų kaimo buitis, interjerų. Tačiau visi netilpo, tai sukabinome tuos, kurie atitiko baltų temą.
I. Daujotaitė-Janulienė: Mano darbai sukurti 2011-2013 metais. Ši paroda nėra specialiai sukurta - tiesiog abu atvežėme tuos darbus, kuriuos norėtume parodyti. Abu dar daug ką tapome: Vladas - nuostabias abstrakcijas, aš – portretus, gėles. Tačiau mums svarbiausia ir įdomiausia yra tautinė, istorinė tematika, mūsų regionų nuostabūs kostiumai.
- Kaip renkate medžiagą savo darbams?
V. J. Ščeponas: Ir skaitydami, ir muziejus lankydami. Pavyzdžiui, pasižiūrėti kaukių specialiai nuvažiavome į Platelius, į Raganų muziejų. Keletą paveikslų sukūrėme skirtų Žemaičių kalvarijoms: nuvažiavome, apžiūrėjome, nusifotografavome, o paskui dirbome prisimindami tai, ką pamatėme, ką pajutome.
1978 ar 1980 metais aš net buvau pradėjęs vaikščioti į vieną studiją pas garsų dailininką. Bet kai jis pradėjo sakyti man: imk šitą spalvą prie tos, tą prie kitos, čia taip turi būti, čia kitaip negali būti, aš kartą jo paklausiau, antrą kartą nuėjau, bet per pertrauką išėjau ir nebesugrįžau.
Kodėl? Nes vieną dalyką supratau labai gerai, kad tapytojas turi būti išskirtinis.
Aš praktiškai jokių menų nesu studijavęs, bet domėjausi kolekcionavimu ir dabar domiuosi. Ir tai man padėjo suprasti, kad negalima spalvų derinti, kaip jas derina Šarūnas Sauka ar Jonas Daniliauskas. Pasižiūrėti į juos galima, bet daryti reikia taip, kaip tau išeina.
- Ar dalyvaujate meno projektuose?
V. J. Ščeponas: Dabar mus dažnai kviečia daug kur dalyvauti, nes atsakingai viską stengiamės padaryti. Pavyzdžiui, kai Kauno etninės kultūros centrui būtinai reikėjo surengti baltų parodą, mes su Ilona nusprendėme ją parengti, nes tam turėjome pusantrų metų. Parodą ir surengėme, ir ji labai gerai buvo įvertinta.
I. Daujotaitė-Janulienė: Mus kviečia muziejai, nes nėra labai daug dailininkų, kurie tapytų tautine tematika. Be to, yra labai didelis susidomėjimas šia tematika – vyksta daug jaunimo edukacinių programų, ekskursijų. Mano manymu, paveikslai istoriniais motyvais turi išliekamąją vertę.
V. J. Ščeponas: Todėl Medininkų pilyje vietoj vieno mėnesio mūsų parodą 1863 metų sukilimo metinėms išlaikė du mėnesius. Buvo didelis lankomumas ir mes tuo džiaugiamės.
- Tapyba jums darbas ar hobis?
I. Daujotaitė-Janulienė: Man kūryba yra gyvenimo būdas, nes nieko kita nebedarau. Tiesa, užsiimu ir baldų tapyba, bet tai irgi laikau kūrybiniu darbu. Iš tapybos kada lengviau, kada sunkiau stumiuosi, bet tai man nėra darbas – tiesiog malonumas.
V. J. Ščeponas: Nors sakoma, kad girtis negražu, bet retai būna, kad užsieniečiai iš mano namų
išeitų be kelių paveikslų. Primityvusis, naivusis menas yra ypač populiarus užsienyje.
Tačiau galiu pasakyti, kad savo didelių parodinių darbų (šioje parodoje eksponuojami tik mažesnių formatų) aš niekam neparduodu, nedovanoju, nebent tik keliems savo geriausiems draugams. Visi jie yra mano nuosavybė.
- O jūsų namuose kabo kolegų darbai?
I. Daujotaitė-Janulienė: Mano namuose, kurie yra tikros dirbtuvės, kabo ir mano, ir Vlado darbai.
V. J. Ščeponas: O pas mane kabo įvairių dailininkų darbai. Tačiau dabar kai kurių atsisakau, tik Ilonos darbus palieku. Žinoma, kabo ir mano darbai. Kodėl turėtų nekabėti?
- Kaip „Laiptų galerijai“ pavyko jus pasikviesti?
V. J. Ščeponas: Prieš kelerius metus Ričardas Jakutis pakvietė dalyvauti čia organizuojamose kalėdinių miniatiūrų ar kitose parodose. Pasidomėjau galerija ir pamačiau, kad ji labai rimta, todėl iš karto pasakiau Ilonai: važiuosime į Šiaulius. Taip porą kartų dalyvavome miniatiūrų parodose, o dabar ir šitą bendrą parodą surengėme.
Organizaciniu atžvilgiu iš „Laiptų galerijos“ daugelis Vilniaus galerijų galėtų pasimokyti.
I. Daujotaitė-Janulienė: Nors jau daug metų gyvenu Vilniuje, tačiau vis dar jaučiuosi esanti šiaulietė, tad suprantama, kad su malonumu čia atvežiau savo darbus.

I. Daujotaitės-Janulienės darbai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.