J. Vaitkus: „Jei kuri rojų, tai tik kitų sąskaita, nes tada, kai tu tarsi išsiskiri iš žmonių, paaiškėja, kad ta lazda turi du galus – gauni tokį smūgį, jog ir tas tavo kuriamas rojus su rūmais, su statusais, su valdžiomis ir viskuo kitu tampa kaip ir tavo budeliu, pastato tave į vietą. Ir tu vėl atsiduri kaip nuogas bejėgis vaikelis prieš nežinomybę.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šį šeštadienį Šiaulių dramos teatre bus pristatyta premjera – dviejų dalių impresija „Nebylys“ pagal Juozo Tumo-Vaižganto to paties pavadinimo kūrinį.
Šis spektaklis žada būti ypatingas, nes jo režisierius-statytojas, inscenizacijos autorius yra pats Jonas Vaitkus – teatro ir kino režisierius, teatro pedagogas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos bei triskart „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas. Ypatinga premjera ir tuo, kad J. Vaitkus statyti spektaklio čia atvyko lygiai po keturiasdešimties metų – 1974 metais jis būtent Šiaulių valstybiniame dramos teatre debiutavo su Zorairo Chalapiano „Lopšine“.
Tad pokalbis su žymiuoju režisieriumi J. Vaitkumi prasidėjo klausimu:
– Kaip po keturiasdešimties metų jums atrodo Šiauliai?
– Tiesą pasakius, nelabai turėjau laiko apsižvalgyti – truputį pažiūrėjau miestą, sutikau žmonių, kuriuos pažįstu. O šiaip, žinote, bedirbdamas pradedi suvokti, kokia čia atmosfera, kokie žmonės, koks profesionalumo lygis, koks santykis su teatru.
Teatro ir bėdos, ir geri dalykai yra tokie patys, kaip ir kituose teatruose. Gaila, kad per mažai yra kaitos, bendravimo tarp įvairių teatrų, kaip anksčiau būdavo. Vis tiek žmonės pasitempia, kai atvažiuoja į sostinę arba į Kauną, o čia mūsiškiai atvažiavę irgi pasisemia kažko, ko neturi ten. Lyg apmiręs tas gyvenimas tarp teatrų ir tarp žiūrovų, nes žiūrovui dabar irgi yra sunku specialiai važiuoti pažiūrėti spektaklių.
Bet po truputį lyg ir vėl atsigauna tos kelionės į teatrus, nors čia reikia ir kultūros politikos truputį kitokios , nes dabar teatrams per sunku važiuoti gastroliuoti į kitus miestus. Ačiū Dievui, jei yra galimybės, po truputį tai daro Nacionalinis dramos teatras su tam tikrais pastatymais. O iš Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio teatrai labai retai pasirodo Vilniuje. Tai yra nelabai gerai.
– Ar nebuvo sudėtinga statyti spektaklį praktiškai nepažįstamame teatre?
– Iš dalies. Aš kai kuriuos žmones žinau – kai kuriuos spektaklius esu matęs. O prieš pradėdamas dirbti pasižiūrėjau, kokie aktoriai – kai kurių nepažįstu, bet čia yra ir mano mokinių.
Tačiau viena yra pažinti, o kai susiduri ir pradedi analizuoti medžiagą, pradedi ją realizuoti, tada pasimato visai kiti dalykai. Tada jau pamatai, ką reiškia turėti tam tikrą susikalbėjimą, aiškumą, atsiranda bendravimo kalba, tas supratimas jau yra kitoks ir jis trunka ne taip ilgai, kaip su žmonėmis, su kuriais dirbai.
Iš kitos pusės man kaip pedagogui ir kaip teatro žmogui vis tiek įdomu, kokie yra skirtumai priklausomai nuo miestų, nuo rajonų, nuo žmonių, kurie ten gyvena – kaip jie reaguoja į teatrą, kas jiems yra teatras ar jiems reikia to teatro. Įdomu, ar žmonės, čia dirbantys, irgi yra šiek tiek atsitraukę nuo šurmulio, ar jie daugiau skiria laiko daryti spektakliams, gilintis kokybės prasme.
Pasirodo, kad ir čia žmonės ganėtinai užsiėmę, gal ne todėl, kad jie nenorėtų dirbti, skirti laiko teatrui, o todėl, kad uždarbiauja visais įmanomais būdais. Ką padarysi – taip yra.
– Jūs – ir spektaklio režisierius, ir pjesės autorius. Ar dažnai taip pasidvigubinate darbo krūvį?
– Dažnai. Ir F. Dostojevskio „Biesų“ dariau savo inscenizaciją, ir „Stepančikovo dvaro“, ir G. Flobero „Madam Bovari“. Man norisi, labai neatsitolinant nuo autoriaus tekstų, pabandyti juos išgryninti, neperrašinėti kūrinio, o tiesiog ištraukti iš jo, kas svarbu teatrui ir kas pasiduoda teatro kalbai.
Tai kartu yra ir gilinimasis į patį kūrinį, nors tai, aišku, užima daug laiko – reikia kokio pusmečio gilintis, bet vis tiek iki pat paskutinio momento atsiranda kažkokių problemų. Atrodo trūksta kažko, atrodo, nerandi atsako pačioje apysakoje. Arba reikia kažką truputėlį pakeisti, bet labai nesinori visko ardyti, norisi, kad viskas išeitų iš konteksto, iš tos atmosferos, iš tos nuotaikos, iš to kalbėjimo būdo. Bet tai vis tiek įdomus darbas.
– Inscenizuoti literatūros kūrinius tikriausiai labai sudėtinga?
– Aš galvoju, kad verbaliniame tekste yra dramaturgija – sava plastika, sava ritmika, savi tempo ritmai, sava atmosfera, savi tembrai. Ir toje kalboje, toje verbalinėje raiškoje reikia ieškoti dramaturgijos: kaip išdėlioti tą visą intonacinę medžiagą, kad ji įgautų veiksmo įspūdį, kad nebūtų iliustratyvu, informatyvu, o kad būtų perkošta per tam tikrą širdies-proto koštuvą ir sutelkta, sudėta į tą žodį, kaip įsodrinta.
Ta prasme aš nebijau verbalinio teatro – man kartais įdomus visai nejudantis, toks, kuriame vien žodžiu galėtų veikti aktorius.
To vien, aišku, neužtenka, todėl reikia rasti pusiausvyrą su plastika, kuri nesipjautų su tokiu rupiu ir iš dalies tarmišku žodžiu. O paruošti plastinį kalbėjimą reikia ilgesnio laiko ir paruoštų instrumentų – aktoriaus kūno. Su šitais dalykais čia yra bėdos. Ir daugumoje teatrų yra bėdų, nes visi įlindę į tokius paviršutinius „mandravojimus“, pasikalbėjimus, tokia verbaline „tryda“ užsiima, kad praranda paties žodžio vertę ir supratimą, jog žodis yra skaudesnis ir už akmenį.
Toks žodžio nevertinimas, neapsistojimas prie žodžio, nepajautimas to žodžio skanumo irgi yra labai blogas dalykas, juolab kad dabar gali kalbėtis ta beždžionių kalba – šūksniais ir kompiuterine kalba, dėl ko išvis tie žodžiai tampa kaip šiukšlės. Todėl reikia atgrandyti, atvalyti tą paties žodžio suvokimą, nes pagal Bibliją žodis ir buvo pati pradžia.
Labai sunku grąžinti aktorių prie tokio žodžio pojūčio, žodžio ištarimo svorio, jo rupumo, kad žodis skambėtų kaip žodis – skaniai, kaip sakinio dalis ir neprarastų perspektyvos, jog jis turi ėjimą į kažką, turi savo stuburą. Tai, man atrodo, dabar yra didelė aktorių, ypač jaunųjų, bėda.
– O kaip ir kodėl pasirenkate tam tikrą literatūros kūrinį – sakykim, „Nebylį“?
– Pagal impulsą. Štai ir Vaižgantas kūrinį, vadinamąjį juodąjį, parašė išklausęs tiek išpažinčių, pragyvenęs tokį ilgą gyvenimą. Ir vis tiek matosi, kad jį labai skaudina, žeidžia, neduoda ramybės tie požeminiai geiduliai, tie jausmai, tie vaikų ir tėvų, seserų ir brolių, dukterų ir sūnų santykiai, jų persipynimas ir tas supratimas. Atrodo, Vaižgantas pragyveno gyvenimą ir mirties slenkstis netoli, o jis griebiasi būtent tokių dalykų, tarsi dar jų neatsikando, tarsi jam dar negana, tarsi dar neišdegino savy tų karščiuojančių žaizdų, kurios tiesiog neduoda ramybės.
Tai įrodo, kad žmogus iki pat savo galo, iki tos tariamos mirties neišsilaisvina iš savęs – jis tik gali kažkokiu būdu save sutramdyti, pastatyti į vietą, susivaldyti ir sąmoningai ateiti į tą suvokimą, kad šitas etapas yra labai sunkus, kad tai yra išbandymų etapas ir kad jokio rojaus nesukursi. Net ir nesvajok apie jį, nes jei kuri rojų, tai tik kitų sąskaita, nes tada kai tu tarsi išsiskiri iš žmonių, paaiškėja, kad ta lazda turi du galus – gauni tokį smūgį, kad ir tas tavo kuriamas rojus su rūmais, su statusais, su valdžiomis ir viskuo kitu tampa kaip ir tavo budeliu, pastato tave į vietą. Ir tu vėl atsiduri kaip nuogas bejėgis vaikelis prieš nežinomybę.
Daug rašytojų rašė būtent apie tai. Kad ir L. Tolstojaus „Išpažintis“: tokių metų sulaukęs, jis apie tai rašydamas vis dar nerado atsakymo ir nežinojo, kur tiesa. Vadinasi, yra paieška, yra neabejingumas, yra teisėjo-prokuroro-advokato buvimas tavy, viename asmenyje, ir visa tai tavęs nežinia dėl ko nepaleidžia. Tu tarsi gali užsimiršti, tarsi gali pabėgti, turėdamas daiktiško svorio – jėgos, pinigų, tarsi gali atstumti, bet visa tai yra iliuzija.
Man atrodo, kad būtina grįžti prie tokių kūrinių, priminti žmonėms, išmušti jų tokį pasitikėjimą, savęs pompą, savęs pervertinimą, egoizmą, panieką kitam žmogui, savęs išaukštinimą ir norą, kad tave kiti išaukštintų. Tai yra tik putos. Yra kažkas kita svarbaus žmogaus gyvenime. O kas tas „kita“? Iki mirties eini, eini, vis klausi ir vis nerandi atsakymo...
Gal tame ir yra ta mūsų golgota, gal niekuo nereikia jos nei gražinti, nei slėpti. Gal reikia apnuoginti tą tiesą prieš save, pradėti gyvenimą gyventi, o ne vaidinti, kad tu gali jį pakeisti, kažkaip koreguoti, reikia gal tiesiog pajusti tą tėkmę, tą srovę, kuri tave neša į kažką.
Viskas yra prasminga, kai pradedi nebekreipti dėmesio į tuos dalykus, kurie yra neesminiai, ir pradedi pajusti džiaugsmą ėjimo su kažkuo, kai tu, atrodo, pradedi suprasti pulsą, kažkokį ciklą, kaitą, virsmą.
Man atrodo, kad būtent apie tuos dalykus ir rašė mūsų didieji autoriai pradedant K. Donelaičiu , S. Daukantu, A. Škėma, F. Dostojevskiu – irgi didžiuoju litvinu. Šie autoriai padeda kažkiek nusiraminti, suprasti, ne suvokti, o pajausti kažkokį nenusakomą pojūtį bendrystės su „kažkuo“. Ta bendrystė su kuo – nežinau, bet ji yra, nori to ar nenori.
– Jaudinatės prieš premjerą?
– Labai, nes kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad esu vis toliau nuo idealo. Ne tai, kad nuo idealo, bet nuo apšvarintos minties, kuri turėtų eiti kartu iš aktoriaus, iš apšvietėjo, iš garso kokybės, iš mizanscenavimo, iš scenografijos...
Tiek daug kažkokių neatitikmenų, tiek daug erziklių, tad kuo toliau, tuo daugiau tų nusivylimų. O kartu aš negaliu sustoti, nes man rūpi tie dalykai: negaliu praeiti pro šalį, nes man iki šiol skauda, jeigu kažkas krenta gatvėje, man diegia, kai pamatau kažką pavojinga, aš pradedu jaudintis, kai man meluoja.
Aš ir pats kartais meluoju, bet žinau, kodėl meluoju. Arba nežinau, kodėl klystu, ir tik paskui suprantu melavęs, apsigavęs pats. Bet vis tiek tai darai ne todėl, kad nori kažką apgauti, o todėl, kad tuo momentu taip galvoji, taip tau atrodo, tai tuo metu yra svarbu. Bet turi išlikti neabejingu žmogumi, o jei jau esi abejingas, jei jau pasenęs, jei penkiolikos ar šešiolikos metų jau esi trąša, tik naudotojas – tai jau esi virškintojas.
Pažiūrėkite į valdžios žmones, ką jie galvoja, kuo užsiima, kas jiems rūpi, ir pamatysite trąšų fabrikus. Tokio gyvenimo aš nenoriu ir manau, kad žmogus neturi teisės tokio gyvenimo gyventi. Jo paskirtis tikrai yra daug reikšmingesnė, svarbesnė.
– Ar dar kartą grįžtumėte į Šiaulius statyti spektaklio?
– Tai priklauso nuo daug ko. Juk aš dar dirbu Rusų dramos teatre – kaip ir vadovauju, ten reikia statyti spektaklius, ir kine noriu kai ką daryti. Viskas priklauso nuo laiko.
Bet kai padarai pirmą žingsnį, norisi tęsti. Su dviem, trim, keturiais Šiaulių dramos teatro aktoriais aš tikrai norėčiau dirbti – jie iš tikrųjų man kelia pagarbą stebina: toks darbštumas, toks nepliurpimas, o veiksmas. Tai ir džiugina, ir sukelia ilgesį, tad pagalvoju: va, kad toks ar tokia būtų mano teatre...
Aišku, kad norėtųsi sugrįžti.

Apie Joną Vaitkų
Lietuvos teatro ir kino režisierius, teatro pedagogas J. Vaitkus gimė 1944 metais Armonuose, Betygalos valsčiuje. 1969–1974 m. studijavo Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institute, įgijo režisieriaus specialybę. 1974–1975 m. Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius. 1975–1978 m. Kauno dramos teatro režisierius. 1978–1980 m. studijavo dvimečiuose Valstybinio kinematografijos komiteto kursuose Maskvoje.
Nuo 1980 m. Lietuvos kino studijos režisierius. 1980–1988 m. Kauno dramos teatro vyriausiasis režisierius. Nuo 1988 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos aktorinio meistriškumo katedros dėstytojas. 1990–1995 m. Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro meno vadovas. 1991 m. Emersono koledžo (Masačusetsas, JAV) Atlikėjų meno fakulteto vizituojantis vaidybos dėstytojas. 1992–1993 m. Staten Teater, Hogskole (Oslas, Norvegija) vizituojantis vaidybos dėstytojas. Nuo 2008 m. vadovauja Lietuvos rusų dramos teatrui.
Režisūriniai darbai: Šiaulių, Kauno, Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatruose, Lietuvos operos ir baleto teatre, Oslo valstybinėje aukštojoje teatro mokykloje, Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre, Lietuvos muzikos akademijoje, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centre, Sankt-Peterburge, teatre „Dora“ (Japonija), Klaipėdos muzikiniame teatre, Lietuvos rusų dramos teatre, Klaipėdos dramos teatre.
Režisuoti filmai Lietuvos kino studijoje: 1981 m. „Medaus mėnuo Amerikoje“, 1986 m. „M. K. Č. Zodiakas“, 1988 m. „Don Žuanas“, 1989 m. „Pabudimas“, 1990 m. „Strazdas – žalias paukštis“,
2001 m. „Vienui vieni“.
Apdovanojimai: 1987 m. LTSR valstybinė premija; 1990 m. „Scotman Fringe First Award“, Edinburgo Fringe festivalis (Škotija); 1990 m. „Auksinės vilnos“ prizas už geriausią muzikinį filmą Tarptautiniame muzikinių filmų festivalyje Tbilisyje (Gruzija); 1996 m. Šv. Kristoforo prizas geriausiam metų režisieriui; 2003 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas;
2008 m. „Auksinis scenos kryžius“. Geriausias metų režisierius. Už Petro Vaičiūno komediją „Patriotai“ (Valstybinis jaunimo teatras) ir Davido Harrowerio dramą „Juodvarnis“ (Audronio Liugos produkcija); 2013 m. „Auksinis scenos kryžius“ už spektaklio „Eglutė pas Ivanovus“ režisūrą (Lietuvos rusų dramos teatras).