Televizijoje dirbame kaip kareivėliai, o štai teatre tikrai gali visko nutikti – ir prožektorius gali ant galvos nukristi.
Asmeninio albumo nuotr.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Pripažinkime: aktorę Ingą Norkutę-Žvinienę geriausiai pažįstame iš televizijos serialo „Moterys meluoja geriau“. Tikriausiai patys nesusimąstydami kartais ją pavadiname Meda. Tačiau toli gražu ši aktorė nė kiek neprimena prie jos lipte prilipusio Medos personažo. Tai kukli, kupina energijos ir gerumo moteris. Apie Šiaulius Inga atsiliepia šilčiausiais žodžiais: „Man patinka šitas miestas, nes tai yra mano namai“, – teigia aktorė. Netrukus Šiaulių dramos teatre šią aktorę galėsime išvysti naujame amplua. Nuo vasario mėnesio pradžios I. Norkutė-Žvinienė atliks vieną pagrindinių vaidmenų spektaklyje „Nebylys“, pastatytame pagal Juozo Tumo-Vaižganto apsakymą. Aktorė džiaugiasi nauju vaidmeniu ir darbą statant pjesę su režisieriumi Jonu Vaitkumi vadina likimo dovana.
– Papasakokite, ką jums reiškia darbas televizijoje?
– Darbas televizijoje yra įspūdingas, varginantis, įdomus ir be abejo sunkus – sunku, kai kažkas nepasiseka. Būna ir atvirkščiai: sėkmingą darbą televizijoje lydi žmonių noras su tavimi bendrauti. Be to, yra malonu ir įdomu dirbti televizijoje su geru partneriu. Kartais mes, aktoriai, dirbdami tampame patys sau išdaigomis. Iš tiesų televizija – kraštutinumų dalykas. Tačiau toks darbas man reiškia sveiką kaitą – juk dirbu ir teatre. Televizijoje dirbame kaip kareivėliai, o štai teatre tikrai gali visko nutikti – ir prožektorius gali ant galvos nukristi.
– Ko trūksta šiandien Lietuvos televizijai?
– Šiai dienai televizijai labai trūksta išmonės – kopijuojame laidų idėjas iš Rusijos, Amerikos, Anglijos. Trūksta jaunų žmonių, kurie kurtų idėjas Lietuvai. Labai gaila, kad nieko naujo nesugalvojame patys, juk ir laida, kurioje rodomas čiuožimas ant ledo, perimta iš Rusijos televizijos. Iš tiesų norėtųsi, kad atrastume kažką unikalaus, būdingo tik mums. Nepatinka man lietuviškas humoras, pati verčiau renkuosi rusišką „Comedy club“ humorą, rusų sukurtus filmus. Per lietuviškus kanalus pasižiūriu dažniausiai žinias.
– Daugelis žiūrovų atpažįsta jus iš serialo „Moterys meluoja geriau“ Medos vaidmens. Tai tikriausiai ryškiausia serialo persona. Ar personažas ir jūsų asmenybė turi kažką bendro?
– Nuo savęs nepabėgsi. Gal tai lemia mano maišytas kraujas (ukrainietiškas, lietuviškas, lenkiškas) – esu emocionalesnė, temperamentingesnė ir iš to galiu „padaryti“ Medą. Galbūt dėl to ir nebijau suvaidinti vulgariau. Iš tikrųjų labai nesidžiaugiu, kai žmonės aktorių tapatina su personažu ir nežino, nemato tavęs teatre, kur esi visiškai kitoks. Gaila, kad tapatina su vienu vaidmeniu ir galvoja, jog esu tik viliokė, vulgari, „žvengianti“ moteris. Net tokios šukuosenos nenešioju, kurią man padaro serialui... O šiaip dėl Medos personažo – dar kartą sakau, kad nepabėgsi nuo savęs, juk mes, moterys, galime būti ir drąsios, ir viliokės, ir išmintingos.
– Neseniai prasidėjo naujas serialo „Moterys meluoja geriau“ sezonas. Kokia bus Meda naujajame sezone?
– Džiaugiuosi, kad Medai yra daug veiksmo. Ji turės net tris meilužius. Materialistė ta Meda: iš visų trijų meilužių reikia jai vestuvių žiedo. Nors ir materialistė, bet labai gera draugė, aš tokią draugę norėčiau turėti. Gal nereikėtų taip pykti ant Medos, juk to žiedelio visoms moterims norisi. Norime mes ir briliantų, ir kailinių. Tokie dalykai ir yra Medos vertybės.
– Medai netrūksta ją įsimylėjusių vyriškių. O kaip jums asmeniškai sekėsi mokyklos ir jaunystės laikais meilės reikalai?
– Nesisekė mokykloje, nesijaučiau graži. Šokiuose berniukai nekvietė pašokti, tačiau sulaukiau savo pražydėjimo meto. Turėjau berniuką, draugavom. Aš pati esu labai sėsli: ant vieno delno suskaičiuoti galima visas mano meiles. Tai tokia iš manęs ir viliokė. Jeigu jau draugauju, tai įsikabinu, esu ištikima ir atsakinga. Iš tikrųjų nebuvo laiko meilėms – jas pakeitė darbas ir mokslai. Buvo gyvenime, kad dėl meilės ir save pamiršau, bet per gyvenimą įgijau išminties. Šiandien galiu pasakyti taip: pirma myliu save, o po to tik vyrą. Moterims to ir linkiu – tada tikrai mylės jus ir vyras, ir kiti žmonės.
– Šiaulių dramos teatre – premjera pagal Juozo Tumo-Vaižganto apsakymą „Nebylys“. Nuo vasario mėnesio jūs šiame spektaklyje vaidinsite Dėdienę. Kuo ypatingas šis vaidmuo?
– Taip, premjeroje vaidina mano dublerė, kolegė Danguolė Petraitytė. Vasario pirmą dieną spektaklyje jau pasirodysiu aš. Labai noriu ir laukiu šio vaidmens. Dirbti aktoriui su tokiu grandu – maestro Jonu Vaitkumi, yra didžiulė likimo dovana. Spektaklis – fantastiškas vizualiai. Kai Šiauliuose tik vienas teatras, tai ir konkurencijos, aktyvumo nėra. Juk Vilniaus miestas turi net keletą teatrų, ten aktoriai pečiais daužosi, kad galėtų išsikovoti vaidmenį, o pas mus? Džiaugiuosi, galėdama dirbti su J. Vaitkumi – vertinu visas suteiktas pamokas, neįkainojamas pastabas, tai be galo vertinga patirtis.
– Ko reikalauja Dėdienės vaidmuo, kuo jis ypatingas?
– Apskritai J. Tumas-Vaižgantas man buvo didžiulis atradimas. Skaitymas mokykloje ir skaitymas šiandien, suaugusiam, yra du skirtingi dalykai. Galbūt šiek tiek šokiravo ir J. Vaitkaus režisūrinis sprendimas. Dėdienytė yra 60-ies metų, o mes, aktorės, esame jaunesnės ir pačiai iš pradžių save norėjosi pasendinti fiziškai. Režisierius pamokė, kad tokiu būdu nereikėtų sendinti, verčiau atkreipti dėmesį į Dėdienytės „šviesumą“ ir akcentuoti jos išmintį. Dėdienė yra ne tik kaimo šviesuolė, ji žolininkė – puoselėja save, rūpinasi savimi. Ji ragana gerąja prasme – tai ir bandai ieškoti, kodėl ši moteris gerai atrodo, iš kur matyti jos galios, energija. Režisierius Vaižganto apsakymą interpretuoja tikrai netikėtai, naujai. Todėl galiu pasakyti, kad po pirmojo spektaklio bandymo-eskizo ne visi mačiusieji šią interpretaciją lengvai priėmė. Aktorius kaip ir spektaklis – visiems neįtiksi, visiems nepatiksi. Linkiu šiam spektakliui tapti tikru atradimu žiūrovui.
– Kas turėtų sudominti žiūrovą šiame spektaklyje?
– Manau, kad didelė masė žmonių, ypač jaunuolių, nežino Vaižganto. Todėl spektaklis yra puiki proga su šiuo rašytoju susipažinti. Viliuosi, kad pjesė sužadins norą paskaityti rašytojo kūrinių, jeigu žiūrovas kažko nesupras spektaklyje. Akcentuoju šio spektaklio vizualumą, nes bus galima pamatyti kažką naujo: įdomi pati projekcija, kostiumai, dekoracijos. Visa tai įtraukia į šiuolaikinį iliuzijų pasaulį, ko tikrai reikia šiuolaikiniam teatrui. Todėl galiu drąsiai teigti, kad tai yra stiprus žingsnis priekin kalbant apie Šiaulių dramos teatrą. Noriu, kad Šiauliuose nebekvepėtų provincialiu spektakliu. Miestas turės kuo pasididžiuoti – mes turėsime maestro J. Vaitkaus režisuotą spektaklį.
– Manau, kad spektaklis turi atsiliepti į šiandienos žiūrovą, kad ir kokį metą vaizduotų. Kas tokio ypatingo vyksta pjesėje, kas mus turėtų sujaudinti?
– Lietuva visuomet paišoma saldžiai, visi lietuviai be išimties dvasingi, teisingi. Vienpusiškai norime matyti teigiamą lietuvių pusę. Teatras yra kaip bažnyčia, jame viskas yra verta pagarbos. Tačiau teatras parodo ir nepatogią tiesą. Pjesėje yra nagrinėjamos kelios problemos. Ir jos susijusios su šiandienos pasauliu. Štai kad ir tėvai, laikantys savo dukrą „prie savęs“ iki senmergystės, niekam jos neduoda, o po to, kai pagaliau praregi, kad jai reikia vyro, atiduoda bet kam, kad tik ištekėtų. Dėdienės vaikas jau seniai suaugęs vyras. Ji laiko šalia savęs sūnų ir neleidžia prie merginų, ne visos mamos taip lengvai savo sūnų atiduoda. Įdomu tai, kad spektaklio eskizą stebėjo pedagogės, kurios kritikavo atskleistą kraujomaišos problemą. Dėdienytė yra tikrai šviesi moteris, išmintinga moteris. Tačiau yra pirties scena, kurioje kaimo šviesuolė ir jos sūnus tiesiog pasiduoda kraujomaišai – sūnus „užlipa ant mamos“. O juk kaimuose, ir net tik, yra ir buvo ši problema. Per televiziją neseniai rodė, kad kažkokiame kaime vaikinai turėjo lytinių santykių su veršiuku. Pasirodo tai vyksta todėl, kad kaime nėra merginų. Ar mes ką naujo parodysime? Tikrai ne. Tokios ir panašios problemos visuomet egzistavo. Todėl mes šiame spektaklyje atviraujame panašiomis temomis.
