„Viskas skirta akordeonui, koncertams, repeticijoms. O jei laiko lieka, tai jis skiriamas poilsiui, bendravimui su draugais, artimaisiais – atsipalaidavimui“, – sako jaunasis akordeono virtuozas.
M. Levickio albumo nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Ko gero, akordeonistui Martynui Levickiui Lietuvoje nėra lygių. Lietuva, o ypač Šiaulių miestas turi kuo didžiuotis, nors jaunasis virtuozas čia ne taip dažnai ir būna – vis koncertiniai turai, festivaliai tai viename pasaulio pakraštyje, tai kitame. Tokia M. Levickio kasdienybė.
Turbūt ne vienas norėtų sužinoti, koks jo laimės ar sėkmės receptas, bet Martyno atsakymas paprastas: pirmiausia reikia įsiklausyti ir patyrinėti save.
„Patarinėti ir mokyti yra lengva, tačiau pirmiausia reikia išmokti išgirsti savo paties patarimus ir norus“, – sako jaunasis akordeono virtuozas.
– Kokie koncertai ar konkursai šiuo metu tavęs laukia?
– Šiuo metu esu koncertiniame ture JAV. Turas tęsiasi du mėnesius su mėnesio pertrauka tarp jų, todėl vasario mėnesį laukia koncertai ir kelionės į Italiją, Vokietiją bei Kiniją, o tuomet – atgal į JAV. Pavasariop bus keletas pasirodymų Lietuvoje, vasarą dalyvausiu klasikinės muzikos festivaliuose Vokietijoje, Šveicarijoje, Anglijoje. Nesibaigiančios kelionės ir sugrįžimai į Šiaulius.
– Kuo Šiauliai tau yra ypatingi?
– Žinoma, Šiauliai yra miestas, kur grįžęs visada norėčiau jaustis kaip namie. Čia aplankau savo mamą, kartais tenka užsukti į savo buvusią mokyklą – Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją.
Gaila, bet kažkur giliai širdyje jaučiu, kad ryšys su Šiauliais blėsta.
2011 metais čia vyko paskutinis mano koncertas, kurį organizavau pats – daugiau progų pasirodyti su visu solo koncertu neatsirado. Tikiuosi rudenį vyksiančiame akordeono muzikos festivalyje pristatyti savo koncertą ir vėl.
– Tave išgarsino ne koncertai Šiauliuose. Tad kokia ta šlovės kaina?
– Be abejonės, mano karjeros sėkmė priklauso nuo kelių svarbių faktorių.
Pirmas – turėjau labai palaikančius šeimos narius ir artimuosius, kurie skatino mano muzikinį talentą. Antras – patekau į geros akordeono mokytojos Marytės Markevičienės rankas, kurios klasėje mokiausi dešimt metų. Įgijau labai gerus pagrindus, o tai pravertė studijuojant toliau Londone.
Trečia – studijos Londone atvėrė visai kitas galimybes: matyti ir girdėti kitus muzikantus, iš jų mokytis, studijuoti intensyvų ir įdomų kursą.
O ketvirta – susidūrimas su realybe ir supratimas, koks iš tiesų yra klasikinės akordeono muzikos poreikis ir bandymas tą poreikį sužadinti.
Ir priemonių tam radau daug. Pasirodymai televizijos projektuose, žinoma, suteikė tam tikrų galimybių sudominti žmones, pranešti apie akordeoną ir save.
Galiausiai, tik pabaigęs akademiją Londone sulaukiau pasiūlymo įrašyti albumą su „Decca Classics“ įrašų kompanija. O vadovaujantis visų muzikos rinkos ir industrijos specialistų (kurių yra tiek daug aplink) nuomonėmis, tenka daryti įvairių kompromisų ir imtis gan pigių reklamos priemonių.
Visa tai, tikėtina, yra dėl geresnės instrumento ir mano kaip atlikėjo ateities. Tačiau už tai, žinoma, sulaukiu nemažai kritikos iš akademinės muzikos pasaulio. Bet būtent tame pasaulyje ir egzistuoja atitrūkimas nuo realybės.
– O kas tau yra muzika – ne tik kaip atlikėjui, bet ir kaip žmogui?
– Kas yra rimta muzika ir kas yra nerimta muzika – dilema, kurios niekada man dar nepavyko išspręsti.
Džiaugiuosi bent tuo, kad ir viena, ir kita vadinasi „muzika“. Kaip ir jau minėjau, klasikinė muzika susiduria su problemomis šiame amžiuje, kai pasiūlos tiek daug. Žmogus gali net neišeidamas iš namų surasti didelę įvairovę pramogų, tad klasikinės muzikos gyvi koncertai tampa kažkuria prasme atgyvena.
Bet norėtųsi pabrėžti, kad dėl to nėra jokios tragedijos. Klasikinės muzikos koncertai įgauna naujas modernias formas tokiu būdu pritraukdami jaunų žmonių ir taip pat sudomindami brandžių klausytojų dalį.
Tad atsakymas paprastas: ir klasikinė muzika, kad ir kaip ji būtų sudvasinama, yra verslas, kuris gyvuoja tik tuomet, kai sugeba pritraukti vartotoją – klausytoją. O dažnai, deja, klasikinės muzikos atstovai nori „pižoniškai“ ir perdėtai akivaizdžiai mokyti publiką, demonstratyviai pabrėždami tai, kas, jų nuomone, yra šventas menas.
Deja, prievarta mažai ką galima pasiekti. Reikia kurti ryšį su savo klausytoju, o ne statyti skydą.
– Tai televizija padeda kurti ryšį su klausytoju?
– Groti tarptautiniuose konkursuose yra visiškai nepalyginamas jausmas ir patirtis nei dalyvavimas konkurse tiesioginiame eteryje. Darbas televizijoje yra įdomus, nemažai pareikalaujantis, daug ko išmokantis.
Džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę pabūti TV projekto dalyviu.
– Ar dar lieka laiko televizoriui?
– Televizoriaus namie neturiu – jam nėra laiko ir nėra poreikio. Mano koncertinio turo autobuse yra net 4 plokščiaekraniai televizoriai ir 8 stacionarūs planšetiniai kompiuteriai įrengti virš lovų. Tokiomis sąlygomis keliaujant, kartais per parą net 14 valandų tenka pažiūrėti filmus.
– Akordeonas – tavo gyvenimas, tavo duona, tavo laimė. O kas dar tave domina?
– Manau, esu pakankamai jaunas, todėl dar galiu stengtis geriau pažinti save, tobulintis. Man labai patinka muzikinė kompozicija bei dirigavimas. Tik šiose srityse tobulintis ir apskritai tuo užsiimti dabar neturiu laiko. Juk viskas skirta akordeonui, koncertams, repeticijoms.
O jei laiko lieka, tai jis skiriamas poilsiui, bendravimui su draugais, artimaisiais – atsipalaidavimui.
– Į socialinį tinklalapį „Facebook“ dažnai įkeli nuotraukų iš savo gastrolių. Kodėl?
– Bendravimas „Facebooke“ ir jo naudojimas kaip viešos platformos, primenančios apie tai, kad tu esi ir ką tu darai, yra skirtingi dalykai. Dalytis savo gyvenimo akimirkomis man patinka, o be to, tai yra ir būtinybė man, kaip viešam asmeniui.
Bendravimas „Facebooke“ dažnai yra priemonė susisiekti su artimaisiais, kai nuolatos keliauji. Kita vertus, tai neišvengiama, kai rankose – išmanusis telefonas.
– Esi pavyzdys kiekvienam jaunuoliui, siekiančiam savo svajonės.
– Kiekvienas turi atrasti savo receptą. Patarinėti ir mokyti yra lengva, tačiau pirmiausia reikia išmokti išgirsti savo paties patarimus ir norus.
Man įgyvendinti svajones dažniausiai pavyksta tada, kai gerai žinau savo mintis, savo vizijas, savo idėjas. Jomis gyvenu ir mėgaujuosi, siekiu ir randu būdų jas įgyvendinti.