Kultūros centro šokių kolektyvas „Želmenėliai“, vadovaujamas A. Masėnienės, koncerte, kuriame buvo pristatoma kompaktinė plokštelė „Nuo liaudies dainos iki...“, šoko senovinius šokius.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Kanklių trio „Aušrinė“ - Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos pedagogės Regina Vaišnorienė (vadovė) ir Regina Marozienė bei Šiaulių Dainų muzikos mokyklos mokytoja Lora Andriuškienė - 20-metį atšventė įspūdingu koncertu Šiaulių kultūros centre kartu pristatydama savo pirmąją kompaktinę plokštelę „Nuo liaudies dainos iki...“
Koncertavo ne tik „Aušrinė“, bet ir trio draugai - Živilė Lamauskienė (sopranas), Egidijus Ališauskas (birbynė), Alvaidas Bernotas (birbynė), Algimantas Zakaras (kontrabosas), Edvardas Jurgaitis (kontrabosas), Aurimas Povilaitis (perkusija) ir Kultūros centro šokių ansamblis „Želmenėliai“ (vadovė Aldona Masėnienė).
O po koncerto trio „Aušrinė“ papasakojo apie tai, kaip ir kodėl šis kolektyvas susibūrė, parengė įspūdingą repertuarą, susirado draugų.
R. Vaišnorienė: Mes kiek pasikuklinome, nes kanklių trio susikūrė vos ne prieš keturiasdešimt metų, tai tik pavadinimui „Aušrinė“ šiemet sukanka dvidešimt.
Aš visada bandžiau suburti tokį kolektyvą – jam tai mokinukų paimdavau, tai mokytojų. Pirmoji buvo Lora – pasikviečiau ją, dar trečio kurso mokinę, ir kažkaip mes išsilaikėme dviese, o kitos kanklininkės keitėsi. Grojo kartu kurį laiką su mumis ir mokytoja Elena Ralienė iš 1-osios muzikos mokyklos, ir mano mokinė Ilona Stulpinienė, kol atėjo mano dukra Regina – dar vidurinės mokyklos moksleivė.
Aš ją pasikviečiau, kai mūsų mokyklos atlikėjai turėjo važiuoti į Etten Leurą (Olandiją) ir nebuvo kam groti bosinėmis kanklėmis.
Nuo tada mes kartu grojame kaip Šiaulių miesto kolektyvas, nes aš ir Regina esame S. Sondeckio menų gimnazijos, o Lora – Dainų muzikos mokyklos mokytojos. Ir jau daug metų „Aušrinė“ yra ne tik trio, bet trio ir draugai, nes dažnai su mumis koncertuoja ir birbynininkai, ir dainininkai. Dažnai mūsų kolektyvo programą paįvairina birbynininkai A. Bernotas, Darius Daknys, Arvydas Jankus ir Jurgitos Juozūnienės vokalas.
Taigi tikrai esame viso miesto kolektyvas, tik savo pastogės neturime. Kol mieste buvo filharmonija ir jai vadovavo Nijolė Saimininkienė, ji mus labai rėmė: mums ir koncertus organizavo, ir net kurį laiką buvome gavusios patalpas repetuoti.
Kaip trio tapo „Aušrine“?
L. Andriuškienė: Pasiūlymų, kaip pasivadinti, buvo visokiausių. Per repeticiją susitikusios ir tarėmės, nes įdomiausios mintys kildavo būtent tuo metu. Reginutė daug pavadinimų siūlė, dėstytoja buvo labai kūrybinga. Tai ir išsirinkome tokį, kuris mums trims pasirodė tinkamiausias.
R. Vaišnorienė: Tuo metu grojome Ruggiero Leoncovallo „Aušrinę“ ir nusprendėme, kad šis pavadinimas ir mums, ir kanklėmis labiausiai tinka.
Ar kanklių trio „Aušrinė“ yra išskirtinis kolektyvas?
R. Marozienė: Man sunku nešališka būti, nes pati esu šio kolektyvo narė. Tačiau kaip žinanti mūsų tautinės muzikos situaciją Lietuvoje galiu pasakyti, kad kanklių trio yra vienas iš nedaugelio ir, ko gero, vienintelis žinomesnis.
Dabar atsiranda tokių kolektyvų – jaunimas jau pradeda burtis ir renkasi truputį kitokį žanrą – populiarųjį. Ir tai yra labai gerai, nes mūsų liaudies instrumentai, manau, turi turėti įvairių atspalvių, jie negali būti vien tik užsikonservavusios muziejinės vertybės.
O kaip kito „Aušrinės“ repertuaras?
R. Marozienė: Iš pradžių buvo įvairių ieškojimų, nes tikrai nebuvo taip, kad iš karto turėjome viziją ir ją materializavome. Ir vienas iš pirmųjų tų ieškojimų, neskaitant tradicinio kanklių trio repertuaro (Jono Švedo, Vaclovo Paketūro ir kitų mūsų aukso fondo kompozitorių kūryba), buvo posūkis šiek tiek neįprasta kryptimi – mes pradėjome groti populiariąją, lengvąją muziką.
Vienas iš pirmųjų tokių koncertų buvo 1999 metais Palangoje, kur mes mokytojų seminaro metu pristatėme naują programą „Nuo liaudies dainos iki...“: regtaimus, fokstrotus ir kita.
R. Vaišnorienė: Kaip aš bijojau šito koncerto, nes į seminarą suvažiuoja iš visos Lietuvos pedagogai ir mokiniai, - vis galvojau, ar mus čia supras. Juk tai buvo tokia naujovė ir Lietuvoje, ir mūsų žanre. Bet pripažinimas buvo neįtikėtinas: moksleiviai dvyliktokai trypė ir atsistoję plojo, mus užgriuvo tikros ovacijos.
R. Marozienė: Šviesios atminties profesorius Antanas Smolskus tada mūsų paklausęs pasakė: seniai to kanklėms reikėjo - gana tik liaudies dainas groti.
L. Andriuškienė: O kolega birbynininkas sakė: teisingai, reikia kankles nukelti nuo scenos arčiau žmogaus – tegul pamato, kad kanklėmis ne tik klasikinę, bet ir pramoginę muziką grojame.
R. Marozienė: Praplėtėme ir savo klasikinį repertuarą, o tai paskatino N. Saimininkienė, kuri pakvietė į Tytuvėnų klasikinės muzikos festivalį. Būtent tada mūsų repertuaras pasipildė Jano Sibelijaus, Kamilio Sen Sanso, Žiulio Masnė ir kitų kompozitorių kūriniais – ne tik sakraliniais, bet ir kitais, tinkančiais vienuolyno erdvei.
Tada mes ir pradėjome ieškoti solistų. Taip 2006 metais klasikinės muzikos festivalyje su „Aušrine“ pradėjo dainuoti Živilė Lamauskienė - Kauno muzikinio teatro solistė, beje, Šiauliuose studijavusi kadaise kankles. Pradėjo kartu groti ir birbynininkas A. Bernotas, o E. Ališauskas 2006 metais Ch. Frenkelio viloje per muzikos ir poezijos kompoziciją „Siela be saulės lyg kankliai nutilę“ su trio pirmą kartą atliko Astoro Piazzollos kūrinius.
Tad dabar mūsų repertuaras yra keleriopas – liaudiška, klasikinė ir pramoginė programos.
Kas klasikinius kūrinius pritaikė nacionaliniam instrumentui?
R. Marozienė: Mes, liaudininkai, kartais gal apžiojame per didelį kąsnį, kaip profesionaliems aranžuotojams kompozitoriams atrodytų, - pačios viską darome.
R. Vaišnorienė: Tai mums leidžia daryti mūsų išsilavinimas, nes mokėmės Muzikos akademijoje. L. Andriuškienė: Turime šiaulietį kompozitorių Algirdą Bružą, šiuo metu dirbantį Dainų muzikos mokykloje. O šiais metais vilnietis Giedrius Svilainis prašo, kad jo kūrinį būtent „Aušrinė“ atliktų. Ir kompozitorius Vytautas Juozapaitis mums patikėjo savo oratoriją „Mažvydas“, kurią atlikome birželį Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Tai kiek per tuos dešimtmečius surengėte koncertų?
L. Andriuškienė: Neįmanoma suskaičiuoti, kiek mes koncertavome Šiauliuose, Šiaulių krašte, Lietuvoje. Per pusmetį yra buvę ir dvidešimt koncertų, ir daugiau.
Be to, koncertas koncertui nelygus. Pavyzdžiui, bendraujame su Šiaulių universitetu - kokiame nors seminare pagrojame ir su tradicinėmis kanklėmis, ir aukštosiomis. Dalyvaujame ir tarptautiniuose renginiuose kaip festivalis „Saulės žiedas“. Būna, kad per koncertą atliekame vieną kūrinėlį, kuris visiems kaip skanus saldainis, o būna - kad ir visą programą.
R. Vaišnorienė: Mums sudėtinga koncertuoti, nes esame pedagogės, neturime vadybininko. Jei būtume...
Turiu tokią labai gražią viziją, kad Šiauliams, kurie turi bigbendą, simfoninį, kamerinį, pučiamųjų instrumentų orkestrus, reikėtų turėti ir profesionalų liaudiško žanro kolektyvą. Manyčiau, kad koncertinė įstaiga mus galėtų priglausti ir kažkiek paremti, kad būtų galima daugiau koncertuoti, rengti festivalius ir savo publiką užsiauginti. Juk reikia pasirūpinti, kad šis tautinis žanras dar neišnyktų.
O dabar viską darome iš idėjos. Dėl to mūsų kartais jaunimas nesupranta ir klausia – o kiek mokės... Mums toks klausimas nekyla.
R. Marozienė: Dabar dažniausiai apie mūsų trio žmonės sužino iš koncertų. Padeda ir asmeniniai ryšiai, nes Lietuvoje tarp mūsų žanro atstovų mes esame pakankamai žinomos.
L. Andriuškienė: Taip, kai po šio koncerto tik spėjau į socialinį tinklą „Facebook“ sukelti nuotraukas, tai Pavelas Lukojanovas iš Maskvos (guslininkas, dalyvavęs Šiauliuose vykusiame III tarptautiniame Prano Stepulio kamerinių liaudies instrumentinės muzikos ansamblių konkurse-festivalyje, - red. pastaba) iš karto parašė: oi, kaip seniai jus visas bemačiau, organizuoju konkursą - laukiu jūsų.
R. Vaišnorienė: Nuvykti sudėtinga: net jei ir apgyvendintų, kelionė į Maskvą ne mūsų atlyginimams.
O per P. Stepulio konkurso-festivalio baigiamąjį koncertą mes - guslininkas iš Maskvos, citrininkas iš Austrijos ir mūsų trio – kartu pagrojome A. Piazzollos „Ave Maria“. Tame projekte tikrai labai gražiai suskambėjo visų tautų tautiniai instrumentai. Ir mums, ir publikai labai patiko, todėl manau, galėtume daugiau tokių projektų parengti.
R. Marozienė: Taigi tarptautinius ryšius su kolegomis palaikome. Todėl manau, kad ateity turėsime galimybę dalyvauti festivaliuose, plėsti savo koncertinę veiklą ir tarptautiniu mastu.
Rašote trio „Aušrinė“ istoriją?
R. Marozienė: Man tenka tai daryti priverstiniu būdu, kai reikia teksto bukletams. Aišku, turime nemažą nuotraukų archyvą.
L. Andriuškienė: Galima būtų ir mano nuotraukas pridėti, nes turiu jų nuo neatmenamų laikų. Pačių seniausiųjų turiu net negatyvų dėžutę – vis atsidarau, pasižiūriu prieš šviesą ir padedu atgal.
O gal trio istorija jau yra kompaktinėse plokštelėse?
R. Vaišnorienė: Deja, plokštelė „Aušrinės“ dvidešimtmečiui yra tik pirmoji. Mūsų kolektyvas ilgai ją brandino, nes į tai labai atsakingai žiūrime, o ir lėšų tam nėra. Bet manau, kad ir viena plokštelė per dvidešimt metų yra neblogai.
R. Marozienė: Už plokštelę „Nuo liaudies dainos iki...“ esame dėkingos mūsų rėmėjams – miesto Savivaldybei ir „Rūtos“ direktoriui Algirdui Gluodui, kuris atkreipė dėmesį į tokį retą žanrą ir pats geranoriškai pasiūlė paramą.
Akivaizdu, kad „Aušrinė“ apskritai turi daug draugų – birbynininkų, šokėjų.
R. Vaišnorienė: Ir tuo mes labai džiaugiamės, ypač aš, nes visi birbynininkai - mano buvę mokiniai, o dabar kolegos. Veikia čia kažkoks traukos dėsnis. Ir mūsų trio draugų ratas plečiasi, nes norinčių su „Aušrine“ groti yra labai daug. Šauniai bendradarbiaujame su Šiaulių kultūros centro šokių ansambliu „Želmenėliai“ ir jo vadove A. Masėniene.
Ko gero, šalia kanklių trio „Aušrinės“ atsiras ir dar vienas kolektyvas – birbynių kvintetas. Manau, kad Šiaulių koncertinei įstaigai tikrai reikėtų pagalvoti apie mūsų žanrą, nes mes galime būti labai įvairūs ir labai įdomūs.
L. Andriuškienė: Yra nemažai norinčių su mumis groti. Štai prieš dešimtmetį atėjo kontrabosininkas Algimantas Zakaras ir sako: noriu savo dūšiai pagroti, o ne šiaip sėdėti namuose ir glostyti instrumentą.
R. Marozienė: Liaudininkai yra įsimylėję savo žanrą, todėl tas mūsų visuomeniniais pagrindais vykstantis darbas tiek persmelkęs mus, kad mes jau negalime negroti. Mes esame tam tikra prasme fanatikai ir mums tai patinka.
L. Andriuškienė: Tai tiesiog mūsų gyvenimo pagrindas ir nesvarbu, kad pirštai nuo grojimo su nuospaudomis ir kruvini.