Pasak E. Kameneckienės, šiandien sunkiai įsivaizduojama, kaip buvo galima gydyti dantis turint pačius banaliausius odontologo įrankius - pincetą, veidroduką, zondą ir reples.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Vasario 9-ąją minima Odontologų diena. Ši diena nuo seno buvo siejama su kankinės, šventosios mergelės Apolonijos, gyvenusios Egipte III a., vardo diena. Pasakojama, kad dėl tikėjimo Kristumi Apolonija buvo kankinta, jai išraunant visus dantis. Iš pradžių liaudies ji buvo laikoma dantų skausmą kenčiančiųjų globėja, o XVIII a. - odontologų globėja. Šios globėjos paveikslas kabo ir Šiaulių teritorinio odontologų skyriaus vadovės, odontologės ortopedės Elvyros Kameneckienės kabinete. Odontologė sako, gal todėl jokių nelaimingų atvejų darbo praktikoje ir nebuvo, nes sergėja šv. Apolonija.
- Ar visą laiką dirbate Šiauliuose?
- Ne. 1977 metais baigiau Kauno medicinos instituto Stomatologijos fakultetą. Nors buvo galimybė pasilikti dirbti Kaune, kartu su vyru išvykome dirbti ir gyventi į Pasvalio rajoną, kur dirbome žemiausioje grandyje - ambulatorijoje. Internatūrą atlikome Panevėžio rajone. Sunku buvo susikurti sau darbo vietą Pasvalyje – ją patys pasiruošėme. Kadangi šeimoje esame abu medikai, tačiau skirtingų specialybių, sunku buvo gauti paskyrimą dirbti tame pačiame mieste. Dirbome daug, todėl visuomet buvome pastebėti – žmonės pasitikėjo. Dažnai net rajono gyventojai greitosios nekviesdavo – pakakdavo kreiptis į mus. Kai prieš tiek metų mokėmės, teko net gimdymą priimti. Odontologams tada buvo suteikiama įvairiausių medicininių žinių, todėl mes buvome ne dantistai, mes buvome gydytojai. Atliekant praktiką vasaromis teko dirbti ir sanitare, ir medicinos sesele. Pasvalio rajonui atidavėme 10 savo gyvenimo metų. Po to paskui savo draugus persikraustėme į Šiaulius. Tiesa, tuo laiku nebuvo paprasta keisti gyvenamąją vietą – turėjome gauti Vykdomojo komiteto sutikimą. Žinodami, kad vaikams bus geresnės sąlygos mokytis Šiauliuose, šiaip taip išsikovojome galimybę gyventi ir dirbti Šiauliuose. Tad jau nuo 1988-ųjų gyvename čia.
- Ar dabar stebina sena odontologų gydymo technika, įrankiai?
- Tiesa, sovietiniu laiku buvo sunkiau gauti gerų medžiagų, trūko gręžimo mašinų – vadinamųjų „bormašinų“, tačiau pats gydymas nebuvo prastas. Pasvalyje teko dirbti net su koja minama mašina. Gailiuosi, kad tada ją išmetėme – galėjome atiduoti medicinos muziejui. Žinoma, prieš tiek daug metų turint prastas medžiagas gydyti buvo sunkiau – plombos dažnai iškrisdavo. Mano pacientai buvo kaimo žmonės, kurie neturėjo laiko dažnai lankytis ir gydyti dantis, dažniausiai prašydavo juos išrauti. Todėl iš pradžių pagrindinis mano darbas buvo dantų rovimas. Tas momentas, kai sužinojome, jog yra speciali helio lempa, kuri gali prišvitinti plombą, - atrodė neįtikėtinai. Keista buvo, jog nebereikėjo sukti sidabrinių plombų ar dantį kamšyti laikina plomba. Dar labiau džiaugiamės, kai atsirado patogios darbo kėdės, įrankiai. Pradėjome keliauti į užsienį – taip daugiau gaudavome žinių apie naujoves.
- Kuo skyrėsi dantų problemos anksčiau ir dabar?
- Būdavo sunku gydyti sugedusius ir dar kreivus dantis. Buvo gaji nuomonė, kad jei atveda mama vaiką pas odontologą, nenorėdama jo vesti antrą kartą, dantį iš karto prašydavo išrauti. Nuskausminamųjų buvo mažai, todėl reikėdavo taupyti. Tačiau dėl rovimų padaugėdavo kitų ortodontinių problemų. Jei išraudavome per anksti vaikui pieninį dantuką, jo nuolatinis dantukas išaugdavo ne laiku ir ne vietoje, nes nespėdavo sutvirtėti žandikaulis. Tačiau ir suaugę žmonės sakydavo, kad raukite greičiau dantį, nes neturiu laiko vaikščioti ir jį gydyti. Dabar sugydytas dantis dar gali laikyti 10-20 metų, kai tuo tarpu anksčiau visus iš eilės rovėm lauk. Būdavo išvažiuojamosios kelionės pas būsimus karininkus, kuriems iš karto tekdavo išrauti net po 6-8 dantis. Reikėjo laiku išleisti juos į kariuomenę. Žinoma, tada naudojome ir nuskausminamuosius, tačiau jie sukeldavo daug šoko reakcijų. Atsiradus šiek tiek geresniems vaistams, gydymas palengvėjo.
Dantų ligos kokios buvo, tokios išliko iki dabar, tačiau atsirado mados reikalas gražinti dantis. Tuo laiku, kai išvykti į užsienį kelias buvo atvertas, lietuviai, pamatę baltas šypsenas, kai patys buvo su metaliniais, titanuotais ar auksiniais, užsinorėjo šviesinti dantis. Dabar visi nori baltų dantų, todėl darome estetinius protezus.
- Ar anuomet būdavo konkurencija tarp gydytojų?
- Nebūdavo. Gal todėl, kad mes po aplankytos konferencijos turėdavome pasidalyti medžiaga, kolegoms pristatyti visas naujienas. Todėl dalydavomės ir gaunamomis medžiagomis. Dabar kaimuose nebelieka specialistų. Tada buvo nori ar nenori – paskyrė darbą rajone ir važiuoji. Dabar visi dirba miestuose, todėl natūralu, kad konkurencija tarp gydytojų yra didelė. Taip pat labai populiaru dirbti keliose vietose – jauni odontologai vyksta net į kitą miestą dirbti, tačiau tai nėra gerai. Rajonuose pasilikę dirbti medikai savo pacientus prižiūri nuo pat gimimo, todėl gerai žino kiekvieno žmogaus dantų problemas, seka jo šeimos ligas.
- Ar daugėja dantų problemų?
- Daugėja. Valgome nesveiką maistą, kuriame daug negerų priedų, gadinančių mūsų dantis. Tačiau ne mažiau problemų dantims jau nuo vaikystės kelia susmulkintas ir pertrintas maistas. Anksčiau žmonės valgydavo kietą duoną, grūdus, grauždavo morkas, nuo mažumės čiulpdavo lašinius. Dabar vaikams viską pertrina. Taip pat tėveliai mėgsta duodamą maistą paskaninti, taip dar labiau pakenkia vaiko dantims. Valgant kietą maistą, vaiko žandikaulis ir dantys gauna didelį apkrovimą, į dantenas priteka daugiau kraujo, todėl dantys tvirtėja. Dabar auganti karta valgo vien košytes.
Man patinka švedų įvesta sistema – vaikams duoti saldainių tik savaitgalį ir tik tuo atveju, jei jie bus geri. Per vieną kartą daug saldainių nesuvalgys, o pažiūrėkite, kas darosi pas mus – vaikai krenta ant žemės parduotuvėse, kelia isterijas, kad tėvai nupirktų saldainį. Rūgštis kenkia dantims, o nuolatinis saldainio laikymas burnoje gadina sąkandį. Kramtomosios gumos ir irisai labiausiai kenkia vyresniems – iškrenta plombos.
Nuo dantų ligų niekas neapsaugotas, nes ligos maišosi, žmonės keliauja. Svečioje šalyje ragaujame įvairiausių maisto produktų. Taip pat ir Lietuvoje turime pačių įvairiausių virtuvių.
- Kokių profesijų žmonės dažniausiai turi dantų problemų?
- Tolimųjų reisų vairuotojai, nes jie ne visada randa laiko išsivalyti dantis. Taip pat vairuotojai, kad neužmigtų, nuolatos užkandžiauja. Dažnai valgo bulvinius traškučius. Pervargęs žmogus tingi lipti iš mašinos vien tam, kad išsivalytų dantis. Prie bendrų dantų problemų prisideda ir stresas, nedarbas. Žmonės nervinasi dėl pačių įvairiausių problemų.
- Ar dar gyva baimė lankytis odontologo kabinete, kaip su ja kovojate?
- Kai žinome, kad pas mus lankysis vaikas, pasipuošiame spalvota apranga, nes balti chalatai dažnai gąsdina. Kai ateina vaikai, dažnai juos pakviečiame atsisėsti arčiau, kad jie galėtų matyti, kaip yra mamytei tvarkomi dantys, kad vaikas mokytųsi. Vaiką galima pripratinti prie dantų gydymo procedūrų. Kartais galima jį supažindinti ir tą kartą į kėdę nesodinti. Taip vaikas patirs mažiau streso. Kabinete turime daug įvairiausių lankstinukų, pieštukų, kuriuos duodame vaikams. Anksčiau niekas su vaikais taip nežaisdavo. Mokykloje iškviesdavo visą klasę ir dantis tvarkydavo čia ir dabar.
- Ryškiausi kuriozai jūsų darbo praktikoje?
- Kol dar mokėmės, būdavo momentų, kai vienas rauna rauna dantį ir neišrauna. Tada paprašo, kad ateitų dėstytojas. Pacientui nėra malonu, tačiau yra patenkintas, nes procedūra nieko nekainavo. Pačiai teko patirti kuriozinę situaciją dirbant su protezų ėmimu naudojant gipsą. Burnoje gipsas šyla ir traukiasi, todėl reikia išlaukti, kada galima jį išimti. Tačiau jei kiti dantys paslankūs ir kliba, gali būti problemų. Vienai močiutei imant atspaudą protezui, netyčia išsirovė ir dantis. Yra buvę atvejų, kai mano pacientei atsiklijavo auksinės dantų karūnėlės ir jas prarijo. Tada ji tris dienas sėdėjo ant naktinio puoduko. Vienas nemalonesnių atvejų – nuiminėjant dantų tiltą žmogus vos neužspringo, nes išsigando, tačiau esame išmokyti, ką tokiu atveju daryti ir kaip elgtis. Tad situacija baigėsi laimingai. Juoką kelia vaikai, kurie sėdi odontologo kėdėje. Vaiko paprašai, kad jis spjautų seiles, tai jis spjauna į mus.
- Kaip dantis valė mūsų seneliai ir proseneliai?
- Mamos klausdavau, kaip ji dantis valydavo. Ji sakydavo, kad tiesiog paimdavo flanelinį skudurėlį, jį patrindavo į beržo anglį ir taip šveisdavo dantis. Veikimas kaip pemzos. Taip pat dažnai gerdavo vandenį, kuriuo skalaudavo dantis. Juk tada limonadai ir kitokie gėrimai neegzistavo.
- Ar egzistuoja frazė „Batsiuvys be batų, o odontologas – be dantų“?
- Gal tik dalis odontologų yra apsileidę ir neprižiūri savo dantų, tačiau dauguma savo dantimis rūpinasi. Vykstame į odontologų konferencijas, tai matome, pas daugumą šviečia baltos šypsenos. Tačiau tie, kurie turi auksinių dantų, nenori jų pasikeisti. Ypač prižiūri savo dantis jaunieji gydytojai, tačiau reikia atminti, kad labai balti dantys lietuviams netinka pagal odos spalvą, nes tokie dantys net šviečia melsvai.