„Jeigu dainuotum, pieštum, rašytum apie tai, ką žinai tik tu, tai žmonėms nebūtų jokio poveikio, nes tame, ką sukūrei, jie savęs neatpažintų. Atpažinimas mene yra labai svarbus“, - sako I. Narkutė.
Asmeninio albumo nuotr.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Dainuojamosios poezijos atlikėja Ieva Narkutė paklausta, ką veiktų, jeigu nebūtų muzikos jos gyvenime, nepasidavė provokacijai ir pasvarsčiusi apie psichologės karjerą tiesiog ištarė: „Muzika, tik muzika.“ Kūrybą atlikėja vertina gana kontroversiškai. Viena vertus, tai yra niekų žaidimas – jei išnyktų kūrėjas, pasaulis tikrai nesugriūtų. Bet kas tuomet nors akimirkai mus ištrauktų iš pilkos kasdienybės ir primintų apie mūsų gerumą, jei ne daina. „Daina yra pakankama“, - tikina I. Narkutė. Ji sujaudina, sujungia, sugraudina žmones. Tai, anot atlikėjos, dainos stiprybė. Šiandien I. Narkutei svarbiausia, kad pasaulis padovanotų galimybę sukurti dar vieną gerą dainą.
– Koks tavo ryšys su Šiaulių miestu yra šiandien?
– Su Šiauliais palaikau nuolatinį ryšį – grįžtu namo pas tėvus per šventes ir ne tik. Metams bėgant Šiauliai tampa atskira vaikystės ir paauglystės sala, į praeitį nutolusi laiko atkarpa. Kai grįžtu – matyti, kad mano draugų Šiauliuose gyvena labai mažai: po mokyklos baigimo jie išvažiavo į užsienį ar kitus miestus. Nuo Šiaulių aš po truputį tolstu. Miestas buvo savesnis, kai buvo praėję metai ar keleri nuo mokyklos baigimo. Tuomet buvo jaukiau, nes Šiauliuose sutikdavau daugiau pažįstamų veidų. Šis miestas man išliks savas ir brangus, nes jame praleidau visą savo vaikystę ir paauglystę. Prisiminimai apie Šiaulius išliko gražūs ir jų yra ant kiekvieno miesto kampo.
– Kada ir kaip į tavo gyvenimą atėjo muzika?
– Kai prasidėjo mano gyvenimas – prasidėjo ir muzika. Mano mama, baigdama Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, gynėsi darbą paskutiniais nėštumo mėnesiais – su manimi. Atrodo, kad negaliu atskirti muzikos nuo savo gyvenimo ir gyvenimo nuo muzikos, nes visada vienu ar kitu pavidalu ji buvo šalia – pradedant mano tėvais, dirbančiais muzikos srityje (mano tėvai dirba muzikos mokytojais), kalbomis namuose apie muziką. Lankiau muzikos mokyklą, ėjau į renginius ir koncertus laisvalaikiu. O mano kūryba prasidėjo paauglystės metais. Norėjosi išreikšti savo nuomonę ir visiems papasakoti, kaip gyvenu ir jaučiuosi.
– Kūrybos procesas – koks jis?
– Kūrybos procesas reikalauja labai daug. Kartais nė pati nežinau, ko trūksta, kad niekas nevyksta. Kūryboje reikia labai daug darbo ir pastangų. Anksčiau manydavau, kad įkvėpimas gali aplankyti darant bet ką – plaunant indus, būnant duše, vairuojant automobilį. Maniau, kai apima tas įkvėpimas, – imi kurti, dirbti ir negali sustoti. Su laiku ir patirtimi perėjau prie visai kitokio įsitikinimo: jeigu nesėdi, nedirbi, neieškai – tai nieko ir neparašai.
Įkvėpimas yra labai sąlyginis dalykas. Kūryboje tiesiog turi būti daugybė bandymų, nenutrūkstamų ieškojimų ir vargo. Tau neišeina iš pirmo karto, neišeina iš aštuoniasdešimt penkto karto, bet tu nepasiduodi – ir iš aštuoniasdešimt šešto karto pavyksta. Dienos šviesą išvysta viena ar kita daina, kuri yra visai nieko. Lieka aštuoniasdešimt penki kartai, per kuriuos kažką išmokai. Iš tiesų, labai daug rašau ir turiu daugybę juodraščių.
Visuomet vaikštau su prirašyta užrašų knygute ir ten daug kas išbraukta, taisyta. Kiekviena mano daina turi po keletą variantų. Labai retai būna, kad daina gimsta iš pirmo karto ir lieka lygiai tokia pat, kai žmonės išgirsta ją koncertuose, įrašuose. Būna net penki dainos variantai. Arba kartais aš tiesiog neapsisprendžiu, kuris yra geriausias, kurį norėtųsi parodyti. Tuomet jis lieka niekam neatskleistas. Vis dar turiu dainų, kurios neišvydo dienos šviesos ir galbūt jų yra daugiau nei tų, kurias išgirdo klausytojai.
– Koks jausmas būti scenoje?
- Būti ant scenos yra ypatinga patirtis. Niekur kitur gyvenime neteko atrasti situacijos, kurioje jausčiau tą patį intensyvumą, kaip ir scenoje. Mano manymu, scena turi kažkokį žavesį. Joje viskas tampa koncentruota, intensyvu ir taip stipru, kad po pasirodymo visas likęs gyvenimas šiek tiek nublanksta. Kai nulipi nuo scenos – tu vėl virsti paprastu žmogumi ir viskas tampa nebe taip ryšku.
Kai aš dainuoju scenoje savo dainas, kai atlieku jas drauge su muzikantų grupe, tai atrodo, kad esu laimingiausias žmogus. Žmogus gali būti laimingas gyvendamas be jos. Tačiau scenoje patiriama laimė yra kitokia – tai intensyvus patyrimas, kad gyvenimas neina pro šalį, jis vyksta čia ir dabar, o tu esi jo vidury. Kai esu scenoje, aš atsiduriu savo gyvenimo vidury, savo gyvenimo centre. Kai dainuoju, aš būnu „fainesnė“ ir geresnė. O po koncerto – galiu būti ir nevykus, ir „nefaina“, ir tokia „be ryšio“.
Tačiau scena yra ir iliuzinis dalykas. Jeigu norėtum visą savo gyvenimą perkelti ant scenos, tai jau virstų kraštutinumu ir nemanau, kad tokį gyvenimą būtų įmanoma ištverti. Bet periodiškai norisi tokius dalykus vis patirti ir patirti. Scenoje vykstantys dalykai yra kaip narkotikas – kai žinai jų skonį, be jų nelabai linksma gyventi – norisi vėl ir vėl.
– Grįžai į Lietuvą iš gastrolių po užsienį. Kokia būsena sugrįžus namo?
– Gastrolės turi tokį kelioninį ritmą – tai yra nenutrūkstamos kelionės ir koncertai. Tu skrendi, važiuoji, vėl skrendi, vėl važiuoji, kiekvieną vakarą sutinki naujus žmones, mezgi naujas pažintis, dalyvauji vakarėliuose ir koncertuoji. Keletą dienų po grįžimo iš gastrolių norėjosi tokio paties tempo dėl likusios inercijos – turėjau labai daug energijos. Nors ir buvau pavargusi, vis dar norėjau visa tai tęsti. O tada atsipeikėjau ir galvoju: nejaugi šiandien nereikia nieko veikti, niekur keliauti?
Dabar nusiraminau ir pradedu mėgautis šita ramybe, tyla ir tuo, kad galiu netgi porą dienų visiškai nieko neveikti. Taip iš tiesų ir buvo – nė vieno susitikimo, nė vieno skambučio ar ypatingai kažko rimto. Buvo labai gera, nes tokių dienų iš tiesų reikia. Privalėjau persikrauti savo kietąjį diską – jis buvo visiškai pilnas įspūdžių ir emocijų. Nors ir geras tas nuovargis, bet vis dėl to tai yra nuovargis.
Kai daug koncertuoju, man reikia atsitraukti ir grįžti namo, į savo erdvę. Ir bendravimo tuomet būna per daug. Kai nulipu nuo scenos, norisi, kad visa tai baigtųsi, nes viską, ką turiu geriausia, aš atiduodu scenoje. Po šitų gastrolių, po gausybės matytų žmonių ir renginių nieko nenori, tik susigūžti.
– Kaip Lietuva atrodo pasaulio kontekste?
– Iš tikrųjų labai nemėgstu tokių klausimų. Lyginti Lietuvą su pasauliu yra lygiai tas pats, kaip lyginti savo tėvus su kitais žmonėmis. Tėvai ir žmonės yra skirtingos kategorijos ir jų negalima lyginti. Lygiai taip pat, kaip ir Tėvynė, ir likęs pasaulis yra skirtingos kategorijos. Jeigu aš nebūčiau lietuvė ir čia negyvenčiau, aš galėčiau palyginti Lietuvą su kitomis šalimis ir su kuo tiktai nori. Būdama prašalaite neva objektyviu žvilgsniu galėčiau tai daryti.
Tačiau nesu tokia, čia aš gyvenu, čia yra mano namai. Aš negaliu lyginti savo namų su tuo, kas nėra mano namai. Apskritai, kalbu ne apie konkrečią vietą, tarkim Vilnių, kuriame gyvenu, turiu galvoje tą jausmą – ką man reiškia grįžti į Lietuvą, ką reiškia keliauti po pasaulį ir po to sugrįžti čia. Tai yra nepalyginama. Lygiai taip pat, kaip negali palyginti savo tėvų su kitais panašaus amžiaus, profesijos, išsilavinimo ir pomėgių žmonėmis. Tai yra tėvai ir juos su tavimi sieja besąlyginis ryšys. Nemoku aš Lietuvos operuoti ir objektyviai pjaustydama jos dalis lyginti, kuri dalis gera, kuri supuvusi.
– Ar menininkas turi daugiau nei kūryba neužsiimantis žmogus?
– Aš nežinau, ar gyvenu menininko gyvenimą. Man kūryba yra didelė dovana. Tai yra didelė privilegija ir įpareigojimas tuo pačiu metu. Aš labai mėgstu tai, ką darau. Tačiau negalima manyti, kad nedirbdamas kūrybinio darbo negali patirti malonumo. Dėl labai skirtingų dalykų žmonės būna laimingi ir mėgaujasi labai skirtingais dalykais.
Ta laisvė, kurią turiu kūrybiniame darbe yra labai baisi ir gundanti tuo pačiu, kaip ir daugelis dalykų, kurie mus traukia ir baugina. Nepasakyčiau, kad visuomet labai gerai su ja susidoroju. Atsikeliu kada noriu, niekas man nestovi už nugaros ir nebaksnoja pirštu, kad aš vėluoju, nes niekas nežino, kada aš turiu eiti į darbą, kaip jis atrodo, kiek aš turiu padaryti. Ir aš ne visada žinau, kiek turiu dirbti.
- Tai kas ta kūryba?
- Su kūryba yra vienas toks dalykas... Ji yra visiški niekai, ji yra visiškai nebūtina. Tuomet tu puikiai supranti: jeigu nebekursi, tai pasaulis dėl to nesugrius ir gal nelabai kas pasiges tavo darbų.
Štai santechniko darbas. Jo darbas yra daug būtinesnis negu dainos rašymas, vertinant gyvenimą iš kasdienio požiūrio taško. Tada tu supranti, kad užsiiminėji visiškai nebūtinais dalykais. Galima sakyti, kad jų svarbumas – kaip šakėmis ant vandens parašyta.
Praeina daug dienų, kai nieko neparašau, bet štai vieną dieną parašau vieną gerą, sau patinkančią dainos eilutę, tuomet visos tos dienos, kai nieko neveikiau, įgauna prasmę. Tačiau visa tai yra žaidimas, ir niekai – tai nieko nereiškia, tai yra taip nesvarbu.... Vis dėlto, kai koncertuoji, gali puikiai matyti, kad sugebi paliesti kitus žmones savo dainomis, kad sugebi sujaudinti ir pravirkdyti. Tas kontrastas gali labai gąsdinti, o gali labai „vežti“. Didžiausias turtas, kurį turiu gyvenime, yra mano dainos, tai yra labai nemažai, o kita vertus – visiški niekai.
– Kuriantis žmogus gali matyti pasaulį kitaip ir gal net daugiau?
– Man atrodo, kad visi gali matyti daugiau, tik menininkai turi daugiau laisvo laiko kitokio požiūrio ieškojimams. Jeigu tu dirbi nuo aštuonių iki penkių, tai grįžti namo, įsijungi televizorių ir jis tau suteikia požiūrį.
O menininkas, kadangi jis neturi ką veikti (aš čia apie save), ieško, kaip čia dar kitaip pasižiūrėti į tą patį arbatos puodelį. Nemanau, kad menininkai mato kažką, ko kiti žmonės nemato. Jeigu tu sugebi kažką atskleisti menu, tai tik dėl to, kad tą patį dalyką moki pasakyti kitais žodžiais ir kitomis priemonėmis.
Nėra taip, kad kiekvienoje dainoje aš atrandu naują temą ir išgvildenu naują problemą, kuri nebuvo niekam žinoma. Aš dainuoju apie tai, apie ką žmonės dainavo tūkstančius metų prieš mane. Ir apie tai jie dainuos tūkstančius metų po manęs. Jeigu dainuotum, pieštum, rašytum apie tai, ką žinai tik tu, tai žmonėms nebūtų jokio poveikio, nes tame, ką sukūrei, jie savęs neatpažintų.
Atpažinimas mene yra labai svarbus. Jis sujungia žmones ir meną padaro suprantamu. Menininkai neatranda nieko naujo, tik kitais žodžiais, formomis, vaizdais ar būdais pasako tą patį. Juk žmonės apie tą patį gyvena, nori, svajoja, bijo ir kenčia.
- Kaip matai save ateityje?
- Save matau tik muzikoje – kuriančią ir įrašančią dainas, koncertuojančią. Dabar yra tokia menų sintezės mada. Visi neva turi bendradarbiauti ir nebelieka muzikos atskirai. Populiarėja įvairūs performansai su videoprojekcijomis, koncertai turi būti su šokiais ir teatru. Tu gali atsikelti vieną dieną ir suprasti, kad tik dainuoti nebepakanka. Sintezė yra gerai, tačiau aš savęs šioje srityje nematau. Man patinka, kai žmonės daro gerai vieną dalyką. Yra krūva pasaulyje atlikėjų, kurie kuria dainas ir jas atlieka. Mano darbas yra labai paprastas – aš rašau dainas, jas dainuoju ir tik tai noriu daryti. Juk svarbiausia yra daina. Dabar muzika yra paprastas kelias, bet tuo pačiu labai sunkus. Tačiau daina yra pakankama. Tegul tik duoda pasaulis man parašyti dar nors vieną gerą dainą ir to užtenka.
I. Narkutė: „Kūryboje tiesiog turi būti daugybė bandymų, nenutrūkstamų ieškojimų ir vargo. Tau neišeina iš pirmo karto, neišeina iš aštuoniasdešimt penkto karto, bet tu nepasiduodi – ir iš aštuoniasdešimt šešto karto pavyksta.“
Asmeninio albumo nuotr.
