S. Petrašiūnaitė: „Vyrai dailininkai paprastai negali pamatyti moters iš vidaus, o aš galiu moterį tiesiog skūra į apačią išversti.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Kultūros centre „Laiptų galerija“ eksponuojami kaunietės dailininkės Audronės Petrašiūnaitės tapybos darbai – tokie šiuolaikiški, kad net sunku patikėti, jog jų autorė yra iš vyresniosios Lietuvos tapytojų kartos, įgijusios akademinį išsilavinimą.
A. Petrašiūnaitės paveiksluose dominuoja moterys, sodrios ir kartu skaidrios spalvos, savitos kompozicijos.
Tad pirmas klausimas menininkei:
- Kodėl ši jūsų kolekcija neatrodo sukurta klasikinės tapybos mokyklos atstovės?
- O ji ne per vieną dieną atsirado – tai 5-6 metų darbai. Man taip natūraliai išėjo, kai pradėjo keistis mano tapyba nuo 2000 metų.
Kadangi man labai rūpėjo struktūra, iš pradžių dariau nedidelius darbus, kad tą struktūrą atgaivinčiau, kad ji vėl atsirastų, o tik paskui pradėjau tapyti didelius. Norėjosi po truputį supaprastinti spalvas, lokaliau prie jų prieiti. Tam domėjausi net senųjų meistrų tapyba. Bet neatsisakiau iki galo ir tos prancūzų mokyklos, kurios pagrindus gavau Dailės institute.
Tačiau piešinį labiau užakcentavau – liniją, kompoziciją.
Spalva, žinoma, yra reikšminga paveikslo nuotaikai, bet ji irgi pakito. Kai dar jauna buvau, labai norėjau dirbti ryškiomis spalvomis, bet tarybiniais laikais galimybės tam nebuvo, o ir mums institute neleido imti grynos spalvos. Kai baigiau institutą, pamaniau: dabar tai aš atsigausiu ir parodysiu visiems, kad galiu su ta aktyvia spalva kažką padaryti. O paskui, kai atsirado užsieninių gerų „Rembrandto“, „Van Gogo“ firmų spalvų, man jau prasidėjo rojaus laikai – jau galėjau savęs nevaržyti.
- O kaip jūsų darbuose atsirado Ledi Gaga?
- Ledi Gagos motyvas atėjo į mano tapybą dėl to, kad man per ketverius metus keturis kartus operavo kojas ir aš beveik nevaikščiojau: vasarą kažkiek judėjau su ramentais, o paskui rudenį sugrįždavau atgal į vežimėlį.
Todėl televizorius buvo vienintelis mano langas į pasaulį, nes kiek gali vien tik skaityti. Matyt, ir mano nervų sistema nebeatlaikydavo nuo tų visų narkozių.
O kai aš pamačiau tą Ledi Gagą, pamaniau, kad jei ji gali su tokiais batais eiti, tai aš irgi galėsiu ant savų atsistoti.
Iš viso Ledi Gagos cikle yra penkiolika ar šešiolika darbų. Tik čia, Šiauliuose, rodau ne vien šį ciklą, bet ir savo draugų portretus, yra ir peizažų, ir natiurmortų užuominų – šešiolika didelių darbų, nes atvežti 24 netilpo. Apskritai, man mažą paveikslą nutapyti nėra lengviau nei didelį – beveik tas pats.
Šiauliuose mano darbai eksponuojami ne pirmą kartą - 1993 ar 1994 metais Dailės galerijoje vyko didelė mano paroda. O pastaraisiais metais iš „Laiptų galerijos“ man nuolat skambino Ričardas Jakutis – surenkime parodą, surenkime... Na aš ir nusprendžiau, kad lengviau parodą padaryti nei atsisakinėti.
- Vadinasi, tapėte ir sirgdama?
- Kai man pradėjo kojas operuoti, išėjau iš darbo - ką ten dirbsi, jei nepaeini. Bet tie paveikslai sėdint vežimėlyje nutapyti. Aš ir dabar turiu tokią specialią švedišką tvirtą invalido kėdę, su ja važinėju po kambarį. Ir tapau sėdėdama - dedu tą darbą ant grindų, atremiu kažkaip.
Turiu kaime namą ir ten tapau, o tapymui skirta patalpa nėra didelė – yra 5-6 metrų atsitraukimas. O jei noriu labai gerai pasižiūrėti, darbą laukan išnešu.
Jei tapau ir matau, kad kažkas negerai, tai iš karto karštu vandeniu nuplaunu gruntą, o paskui drobę išskalbusi vėl tempiu ir iš naujo gruntuoju. Man yra svarbus baltas tas drobės pagrindas, nes nenoriu, kad vargas lįstų į viršų.
-Ar moteris yra pagrindinė jūsų tema?
- Suprantama – juk esu moteris. Vyrai dailininkai paprastai negali pamatyti moters iš vidaus, o aš galiu moterį tiesiog skūra į apačią išversti. Tiesiog žinau – kas, kaip ir kodėl. O kartais net jei nežinau, tai yra intuicija, jausmas – juk nesu nei vyras, nei dramblys, nei kupranugaris.
Todėl mano darbuose ir yra moters pasaulis, kurį aš vaizduoju iš labai arti, iš savo pozicijų.
- Tai kiek ekstravagantiška.
- Mane traukia keisti dalykai. Aš, pavyzdžiui, žiūriu visokias sporto rungtynes – Rytų kovas ir panašius dalykus – tai, kas susiję su kūnu. Nes mane apskritai domina žmogaus kūnas - koks jis yra. Kai įeini į tokį gyvenimo kampą kaip aš, tai ir galvoji, kodėl taip įvyksta, kodėl ne visi įeina į tą kampą, kodėl ne visi būna įvaryti. Turbūt kiti turi savo gyvenimo kampus, į kuriuos finale vis tiek pakliūva.
Galbūt savo išvaizda nesu ekstravagantiška, bet širdies gilumoje – taip. Mane traukia visokie net pakraščių dalykai. Ir Ledi Gaga mane pritraukė ne muzika, o kaip reginys. Juk kaip mes Lietuvoje gyvenome, ypač moterys. Už lapą mažesnė, už žolę žemesnė turėjai būti. Jei tik truputėlį aukščiau kyštelėjai nosį - taip gavai, kad kitą kartą nepanorėsi. Bet man vis tiek norisi tą nosį kištelėti.
Mano darbų vertinimų yra visokių. Kai taip pasikeičiau, tai buvo ir labai negatyvių, buvo ir teigiamų vertinimų. Nėra taip, kad vienareikšmiškai vertintų.
Kadangi Lietuva yra patriarchalinė šalis, tai galbūt todėl daug kam nepatinka atvirumas – gąsdina žmones atviri dalykai, gąsdina žmones ir tai, kad gyvenime yra ir brutalumo, ir skausmo, ir nevilties, ir kraujo, ir visko yra. Nėra taip, kad tik rožės žydi, o dyglių neturi.
Kai dar dirbau su studentais Dailės institute, turbūt iš jų ir sulaukdavau daugiau teigiamų vertinimų. Vyresni žmonės yra konservatyvūs – gali sakyti jie, kad eina į Europos Sąjungą, kad čia yra modernios technologijos, bet žmonių sąmonė keičiasi labai lėtai.
Ir ta mūsų Lietuva nuo smetoninės patriarchalinės tik per dešimt centimetrų yra sąmonės lygmeny pasislinkusi. Yra tokių bedugnių, kad joms peršokti reikia šimto metų – tam, kad atsirastų tolerancija, pagarba.
- Tai gal todėl dabar retas menininkas tapo portretus?
- Portretas yra sunkus žanras, nes reikia pajausti žmogų iš vidaus, reikia su juo kaip ir susitapatinti. O be to, ir piešti reikia mokėti. Gal dabar ne kiekvienas dailininkas tai moka, nes viskas tik greit, greit, greit...
Portretas reikalauja iš dailininko susikaupimo – negalima tik pliaukšt, pliaukšt ir jau yra. Taip nebūna. Aš irgi ne kiekvieno žmogaus portretą galiu nutapyti.
Savo portretų tai daug turiu – man įdomu save kaip žuvį išskrosti ir parodyti viską, kas viduje yra. Aš nebijau tai daryti, neturiu tokios baimės. Jau vien dėl to esu kažkiek ekscentriška.
Kiti žmonės gal bijo dėl savo atvirumo nukentėti. Ir jų baimė yra kažkiek ir pagrįsta: gali sulaukti visokių reakcijų. O tos reakcijos veikia tave: gali visokius šarvus augintis, bet nėra tokių šarvų, kad būtų nepramušami.
- „Laiptų galerijoje“ eksponuojate asmeninę kolekciją?
- Taip, asmeninę – nė vienas darbas nėra skolintas. Kadangi pati neturiu transporto, tai man yra sunku skolintis, todėl stengiuosi išsiversti su tuo, ką turiu.
Įsigiję mano darbų yra ir pavieniai kolekcininkai, ir Modernaus meno centras iš šio periodo. Centras iš pernai Vilniuje eksponuotos parodos „Atminties paveikslai“ ir iš užpernykštės yra didelę kolekciją supirkęs.
O yra žmonių, kuriems gal nepatinka tokie darbai – juk nebūsi visiems ir mielas, ir geras, ir gražus. Man nėra svarbu kažkam įtikti – suprantu, kad su dabartine savo tapyba žengiu į rizikos zoną, kuri nėra saugi. Bet stengiuosi toje zonoje laikytis ir daryti tai, kas man yra įdomu, aktualu, kad veidmainiauti nereikėtų.
Ta prasme esu laisvas žmogus, nors ir invalido vežimėlyje.
- Ką dabar tapote?
- Nykstančius gyvūnus – Šiaurės lokius, didžiąsias pandas. Žmonės mano, kad esu interjerų, natiurmortų tapytoja. Nieko panašaus – tapau tai, kas man gyvenime aktualu, kas įdomu, kas dabar yra svarbu.

Apie Audronę Petrašiūnaitę
Gimė 1954 metais Kazlų Rūdoje. 1972-1976 metais studijavo Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, įgijo meninio apipavidalinimo specialybę. 1976-1982 metais studijavo Valstybiniame dailės institute Tapybos katedroje. Nuo 1982 metų dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje: Rusijoje, Vengrijoje, Liuksemburge, Vokietijoje, Suomijoje, Belgijoje. 1982-1988 metais dėstė tapybą S. Žuko taikomosios dailės technikume, 1988-1993 metais mokė šios disciplinos Kauno J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje. 1995-2009 metais buvo VDA Kauno dailės instituto docentė. Nuo 1988 metų yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.