Vienas iš skaitytojų, pareiškusių nuomonę apie straipsnį „Švietimo reforma be lauktų rezultatų“, rašė: „Ačiū už taiklius pastebėjimus. O ką Jūs pati padarėte per paskutinius dvidešimt metų švietimo sistemoje, kad tokių nesąmonių reformose nebūtų?..“ Į klausimą pirmiausia atsakiau internetinėje erdvėje. Paklausimas sužadino mintį, kad vertėtų „Šiaulių naujienose“ šiek tiek išplėtoti publikuoto straipsnio temas ir požemes, atsigręžiant į netolimą praeitį.
Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Vietoj įvado
2005-10-28 „Dialoge“ (laikraštis, skirtas pedagoginei visuomenei) buvo išspausdintas mano straipsnis „Liūdna refleksija nepilnavertiškumo tema“, kurio turinį nusakė / nusako šios tezės:
* Lietuvius baigia uždusinti nepilnavertiškumo kompleksas. Reikia ar nereikia trilinki aukštiname visa, kas svetima, kaip beįmanydami niekindami save, tautos etnokultūrinį branduolį, pedagogines tradicijas, visa, kas lietuviška. Akivaizdžios susiniekinimo, bestuburiškumo tendencijos, aklas pataikavimas laiko brukamiems blizgučiams.
* Švietimo koncepcija sudurstyta iš viso pasaulio. Išsilavinimo standartai nuleisti iš lubų. Bendrosios programos – figos lapelis mokyklos gėdai pridengti.
Kaip „Liūdnos refleksijos...“ tęsiniai „Dialoge“ buvo publikuoti dar keli straipsniai: 2005 lapkričio 4 d. L. Lozuraitytės „Tai kuo ten ta visuomenė pasitiki?.. ( Begalinė pagarba docentei Irenai Ramaneckienei, išdrįsusiai viešai pareikšti, kad mūsų švietimo reforma beviltiškai „susimovė...“); 2005 lapkričio 18 d. V. Norkaus „Imitacija, arba kokia muzikėlė – toks ir šokis“ (Tačiau doc. dr. I. Ramaneckienės ir L. Lozuraitytės straipsniai („Dialogas“, Nr. 38, 39) sužadino tokį tikslaus įvardijimo ilgesį, kad nebeištvėriau...“; 2006 vasario 7 d. B. Lapinskienės „Kur dingo raštingi pradinukai?“ (Šį klausimą nagrinėjo doc. dr. Irena Ramaneckienė straipsnyje „Liūdna refleksija nepilnavertiškumo tema“)...
Skaitytojai, reaguodami į „Liūdnos refleksijos...“ keliamas problemas, anuomet „Dialogo“ svetainėje rašė:
* Ačiū gerb. doc. dr. Irenai už straipsnį, kuriame išdėstytos mintys daugelio pradinių kl. mokytojų. Jau ne vienerius metus su kolegėmis tarpusavyje kalbame tą patį, kritikuojame...
* Prisijungiu prie visų, dėkojančių autorei už drąsą ir pilietiškumą. Gal kas nors ir pasikeis, bet turi prabilti visi mokytojai..
* Gerb. p. I. Ramaneckiene, kodėl straipsnyje kalbate puse lūpų. Kodėl neprabylate visu balsu, kad ir apie tai, jog pradinių klasių mokytojams nebereikia dalykinių lietuvių kalbos, matematikos, gamtos ir kitų žinių. Koks mokytojo akiratis, išprusimas, tokie bus ir jo ugdytiniai. Ką kritiškai išmąstys mokytojas ir mokinys, jeigu jų galvelėse tuščia. Blefas tos kompetencijos (nebent snarglio šluostymas). Parodykite mokyklą, kur tas kompetencijų ugdymas pranoko žinias.
* Man, nesitaikstančiai su vaikų kvailinimo programa, reikia ir su kolegėmis pyktis, nes yra tokių, kurioms toks humaniškas ugdymas – viena palaima. Juk dirbti nereikia. Sėdi ir skalambiji į visas puses apie savo „gabumus“, o kas prieš – tas nemokša, apsileidėlis, nes nesidomi švietimo naujovėmis ir traumuoja vaikus.
* Ačiū už tokį straipsnį, man jis suteikė pasitikėjimo; nesijaučiu dirbanti senais, neprogresyviais metodais, nesijaučiu „pagaliu riedančiuose ratuose“, dirbu negailėdama jėgų, nors ir mažas užmokestis.
* ... man tiesiog pasidarė smalsu, ar visa šita sumaištis, švietimo reforma vadinama, sukurta siekiant tobulinti mokymo procesą, ar griauti? Negi tie, kurie palaimino, nuoširdžiai tikėjo jos tobulumu? O pats straipsnis – tai labai geras, gaila, kad jis nepasirodė anksčiau, bet visgi – geriau vėliau negu niekad. Man truputį keista, kad tokį straipsnį išspausdino. Juk autorė rizikuoja užsitraukti nemalonę, kaip kad ją užsitraukė daugelis mūsų, nenorėję aklai paklusti reformoms.

Liūdna refleksija nepilnavertiškumo tema
Pasakos motyvai mūsų švietime
Stebėdama pokyčius edukologijos erdvėje, jau senokai pradėjau įžvelgti, kad mes, lietuviai, stokojame savigarbos, neturime vertybinio stuburo. Tik šios mintys visada atsimušdavo į kaltinimą, esą taip mąsto nenorintieji keistis, žengti su gyvenimu, - tokie tik Europos Sąjungos patvoriui tetinką...
Atskiri švietimo reformos momentai man asocijuojasi su lietuvių pasaka apie neprotingą moteriškę, prašiusią vyro nupirkti turguje naujus marškinius. Tolumoje pamačiusi savąjį beeinantį ir kažką balta po pažasčia nešantį, griebė moterėlė savo apdarėlį ir sviedė krosnin. O jos žmogus, pasirodo, ne marškinius, tik baltą žąsį nešė.
Ar ne taip pat neatsakingai į visas puses drabstome savo pedagoginę / edukologinę išmintį, kauptą ir derintą prie tautos charakterio? Tai, kas dešimtmečiais išbandyta, moksleivių pasiekimais patvirtinta, šiandien, atrodo, nebereikalinga nė vienam fobijos apimtam (juk tokį mokymo metodą / būdą praktikavome sovietmečiu!) moderniosios ugdymo sistemos kūrėjui.
Marškinių žąsies plunksnomis nepakeisi ir besiveriančią nuogybę vargiai bepridengsi. Aukštosios mokyklos garsiai dejuoja apie menkas abiturientų žinias, tolokai atsilikusias nuo pamatinių, ant kurių būdavo „statomas“ universitetinis išsilavinimas. Vidurinės mokyklos pedagogai nesupranta, kur dingo raštingi pradinukai...

Šalin žinias – valio kompetencijoms!
„Pradinio ugdymo programoje“ (2004) rašoma: „Pradinio ugdymo tikslas – išugdyti sveiką, aktyvų, kūrybingą, elementaraus raštingumo ir komunikavimo, socialumo, pažinimo, kūrybingumo, sveikatos ir mokymosi kompetencijų bei bendražmogiškųjų vertybių įgijusį vaiką.“
Apie naują ugdymo (ne mokymo!) programą spaudoje rašyta: „naujoji programa skatina ne kaupti pavienes atskirų dalykų žinias, o ugdyti gebėjimus, kurie būtų grįsti žiniomis“; „ugdymas bus orientuotas į konkretų vaiką, o ne į visą klasę“; mokytojas turi tapti „pagalbininku, kuris mokiniui padėtų kelti klausimus, generuoti idėjas, kaupti patyrimą“; „ugdymo procese turėtų vyrauti ne frontalus darbas su visa klase, o individualus“.
Vos pasirodžius „Pradinio ugdymo programos“ projektui, tuoj pulta įrodinėti, kad žinių iš viso nebereikia, nes yra kompiuteriai, internetas... Vaikas ten ras viską, ko reikės. Vaikui esą kur kas svarbiau išmokti tyrinėti, apdoroti informaciją, įsijausti į kito būseną, bendradarbiauti, būti kūrybingam ir kritiškai mąstančiam.
Prabilta ir apie tai, kad, rengiant pradinių klasių mokytojus, nebereikia jų mokyti kalbos, matematikos, gamtos mokslų, nes šių dalykų jie mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje, be to, pradinio ugdymo programa esanti orientuota į kompetencijas, o ne į žinias ir t. t.
Savaip pagrindinį pradinio ugdymo tikslą supranta nemaža dalis mokinių tėvų: namų darbų pradinukams nereikia; mokytis ką nors atmintinai, t. y. kalti, - taip pat ne; užduočių, reikalaujančių valios, pastangų, kruopštumo, - irgi ne. Bet rezultatai (seniau vadinti pažymiais) turi būti – tik geri ir labai geri...

Perdėto rūpestingumo „meškos paslauga“
Tiesiog paradoksas: mokinys saugomas nuo rašymo, skaitymo, skaičiavimo pratybų, sėdi it pasakos personažas stiklinėje spintoje ir stebi, kaip dirba „kalvis“ – jo mokytojas. Kas iš tokio kalvystės mokymosi išėjo, visi žinome. Kas klostosi šiandienos pradžios mokykloje – jaučiame, bet bijome garsiai pripažinti.
Neseniai teko domėtis devintokų skaitymo, kūrybinio rašymo įgūdžiais. Buvau šokiruota: skaito lyg karštą bulvę burnoje gromuliuotų - aiški tik žodžio pradžia. Rašydami praleidžia raides, skiemenis, dažnas žodis su deformuota galūne.
Priežastis netikėtai aptikau stebėdama pradinių klasių mokinius. Kai pradinukas skaito, kalba, atsakinėja į klausimus – užpakalio nuo kėdės nepakelia, tarsi šis būtų prie to sėdimo baldelio virinte privirintas. Ir burbuliuoja it tiršta bulvienė puode kažką sau po nosimi. Net už kalbančiojo nugaros sėdėdamas nei jo žodžių girdi, nei supranti.
Neatsistodamas prieš klasę, nekalbėdamas „auditorijai“, mokinukas nelavina dikcijos, nesimoko valdyti kalbos tempo, garsumo, jis nesuinteresuotas aiškiai, taisyklingai kalbėti ir taip patraukti / valdyti bendraklasių dėmesį. Prastas kalbėjimas bei skaitymas greitai virsta klaidomis, baisesnėmis už rašybos (pastarąsias dar galima rašybos taisyklėmis įveikti). Labai nenori pradinukai (o jei nenori – negi versi!) mokytis atpasakoti skaitytą tekstą, tuo labiau – mokytis mintinai eilėraštį.