27-erius metus mokytojaujanti V. Savickaitė tikina, kad mokykloje dėl savo geros širdies yra ne kartą nukentėjusi – už pasakytus atsakymus bendraklasiams jai dienyne „įraitytas“ dvejetas.
Jolantos GRUBLIAUSKAITĖS nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
„Susipažinkite. Čia mano katinas Molis. Mano mokinių dovana“, – vos pravėrusi duris šypsosi energijos nestokojanti Šiaulių Didždvario gimnazijos chemijos mokytoja ekspertė Virginija Savickaitė. Pirmadienį kartu su dar keturiomis mokytojomis Vyriausybėje atsiėmusi Metų mokytojos premiją, V. Savickaitė „Šiaulių naujienų“ skaitytojams sutiko papasakoti ne tik apie tai, kaip tapo mokytoja, kodėl susidomėjo chemija, bet ir kodėl kiekvieną rytą mokiniai užsuka į jos kabinetą pažiūrėti, kaip ji atrodo.
– Kaip nusprendėte tapti mokytoja? Vaikystės svajonė?
– Tikrai taip. Kai buvau vienuolikos ar dvylikos metų, supratau, kad noriu būti mokytoja. Jau tada paprašiau mamos, kad ji darželyje surastų man auklėtojos darbą. Buvau keturiolikos, kai pradėjau dirbti darželyje. Tiesa, būti auklyte negalėjau – buvau per jauna. Galėjau būti tik šeimininkute, kuri turėdavo plauti indus. Tačiau man tai buvo nesvarbu. Svarbu – kad buvau darželyje. Maždaug šešiolikos aš tapau vadinamąja auklėtoja.
– Kaip į jūsų svajonę reagavo tėvai?
– Pamenu, kai buvau vienuoliktoje klasėje, tėtis bandė atkalbėti, kad gal vis tik geriau nebūčiau mokytoja. Jis tikino, kad šis darbas sunkus, atsakingas, reikalaujantis daug dėmesio, daug kantrybės, daug nervų. Bet neatkalbėjo... Vos sužinojau, kad tapau Metų mokytoja, paskambinau savo tėvams, o jie man pasakė: „Esi laimingas žmogus.“ Ir tai yra tiesa.
– Dėl ko pasirinkote chemiją?
– Man visada sekėsi tikslieji mokslai. Niekada nemėgau kalbų. Mano laikais už rašinį mokykloje būdavo rašomi du pažymiai: vienas – už turinį, kitas – už klaidas. Jeigu penkiabalėje sistemoje už turinį aš gaudavau penkis, tai už klaidas – tris. Tuo metu gerai mokytis chemiją aš lyg ir buvau įpareigota, nes kitoje laiptinėje gyveno mano chemijos mokytoja. Tėtis sakydavo, kad privalau gerai mokėti šį mokslą, jog sutikus kaimynę jam nebūtų gėda.
Vis dėlto, kai reikėjo rinktis, kur stoti, pirmiausia dokumentus nuvežiau į Šiaulius, kad galėčiau dirbti su pradinių klasių vaikais. Kai grįžau, mamos sesuo nustebusi paklausė, kam aš lendu į tas pradines klases, juk teks mokyti vaikus ir kalbos subtilybių. Ji informavo, kad Vilniuje yra tokia specialybė – chemija ir taikomieji darbai. Esą man, „tiksliukei“, ji tiks kur kas labiau. Labai gerai atsimenu, kai tą naktį gulėjau savo kambaryje ir svarsčiau, kaip pasielgti. Prisiminiau tėčio žodžius, kad visus darbus reikia daryti taip, kaip sau. Nebedvejojau, kad ryte reikia važiuoti atsiimti dokumentų. Mama tada dar juokėsi, kad nevažiuos kartu su manimi, nes jai gėda. Bet aš nepasimečiau, nuvažiavau viena, atsiėmiau ir nuvežiau į Vilnių.
– Ar po studijų lengvai radote darbą?
– Tais laikais būdavo praktinis skirstymas, t. y. pagal įgytą patirtį turėdavai išdirbti trejus metus. Pradėjau dirbti dabartinėje Dainų mokykloje, vėliau išėjau į J. Janonio gimnaziją. Tačiau ši gimnazija žadėjo sukti į humanitarinį profilį, todėl perėjau į Didždvario gimnaziją. Tikiuosi, kad daugiau niekur nebeisiu, nes darbą keisti sunku.
– Dėl kokių priežasčių?
– Tu pradedi gyventi kartu su kolektyvu. Sakoma, kad išėjai iš darbovietės ir viską pamiršai. Taip nebūna. Tu susigyveni su mokyklos bendruomene. Net naktį kartais pabudęs mąstai, kaip pasielgei vienoje ar kitoje situacijoje, ir kaip reikėjo pasielgti. Aš jau labai seniai esu priėmusi tokį sprendimą – niekada nebijoti atsiprašyti. Jei tu supranti, kad pasielgei netinkamai, nebijok to pripažinti, tavo kepurė dėl to nenukris. Juk yra tikrai labai daug mokytojų, kurie turi didelį žinių bagažą ir vaikai iš jų pasisemia daug žinių. Tačiau išeidami iš mokyklos jie prisimena tave kaip žmogų. Man pirmoje vietoje – žmogiškasis faktorius, o tik po to eina visa kita.
– Dėl ko save dažniausiai kritikuojate?
– Labai dėl daug ko. Kitąkart netgi dėl tos pačios pravestos pamokos. Pagalvoji, kad galbūt galėjai padaryti ne taip, o šiek tiek kitaip. Kai turi kelias paralelines klases, tu vis koreguoji pamokų vedimą, nes kiekviena klasė yra skirtinga. Pasibaigė mokslo metai – persvarstai visus metus, laiko vaikai valstybinį egzaminą – galvoji, ar tikrai viską padarei, kad tas vaikas į jį eitų su pakankamu žinių bagažu.
– Esate sukūrusi savitą chemijos mokymo sistemą?
– Ta sistema labai paprasta. Mano vaikai yra įpratę vos atėję į mokyklą užsukti į mano kabinetą, kaip aš sakau, pažiūrėti, kaip aš atrodau, ir save parodyti. Iš tiesų, vos atidarę klasės duris, jie pasisveikina, padeda ant stalo kampo sąsiuvinį ir išeina. Kitaip tariant, jeigu pirmadienį yra pamoka, grįžę namo jie atlieka namų darbus ir antradienį jau atneša man, kad ištaisyčiau, kad matytų, kur yra klaidos, kad turėtų laiko pasianalizuoti. Mano vaikai yra įpratę, kad namų darbai yra daromi pačių ir daryti juos tik dėl to, kad būtų padaryti – nereikia. Turiu tokių mokinių, kurie jau tvirtai žino, kur stos, kad chemija jiems reikalinga. Tokie vaikai savo sąsiuvinyje patys parašo prašymą, kad parašyčiau jiems papildomų užduočių. Manau, kad tokie mokymo metodai yra naudingi. Mokiniai tada tarpusavyje diskutuoja, padeda vieni kitiems.
– Tarp mokinių nėra konkurencijos?
– Tikrai nėra. Aš jiems dažnai sakau, kad turėdami daug žinių ir sugebėdami jas perteikti draugui palipsite žingsneliu į viršų žinių bagažu. Kai pats moki, yra viena, bet mokyti kitus – tai menas. Turiu labai puikų vienuoliktoką, kuris mokosi Nacionalinėje moksleivių akademijoje. Jis pats pareiškė norą kitiems vaikams pateikti daugiau informacijos apie chemiją nei yra mokoma mokykloje. Taigi, kiekvieną pirmadienį po pamokų jis ateina ir su mokiniais dalijasi teorinėmis žiniomis, o trečiadieniais mes pradedame eksperimentuoti. Galbūt skambės keistai, bet apie penktą valandą vakaro aš juos tiesiogine žodžio prasme veju namo. Juokiuosi kartais, kad mamos ir tėčiai juos iš namų išregistruos.
– Bandymai – įdomiausia pamokų dalis?
– Mano nuomone, kiekvienas mokinys turi išmokti daryti bandymus. O kad išmoktum, neužtenka iškalti sausą teoriją. Juk tada, kai viską gali pačiupinėti, yra daug įdomiau. Turime įvairių mokyklų pradinukus, kuriems taip pat rodome vadinamus cheminius stebuklus. Jiems taip smagu žiūrėti į degančius kamuoliukus, kuriuos laikai rankose, o rankos nenudega. Taip gera matyti tas žybsinčias vaikų akis. Taigi, galiu drąsiai teigti, kad chemija be bandymų – ne chemija. Kai niekas nesprogsta – irgi ne chemija. Kai niekas nesmirdi – taip pat ne chemija.
– Dažnai kas nors sprogsta?
– Ir sprogimų, ir užsidegimų, ir signalizacijų suveikimų – visko buvo. Pamenu, kartą klasėje ant stalo stovėjo druskos rūgštis ir vienas mokinys praeidamas netyčia užkliudė tą butelį. Butelis dužo, rūgštis užtiško man ant kojos... Buvau apsiavusi odinius batukus su odiniais padukais, kurie atsiklijavo. Tuo metu aš dirbau pietinėje miesto dalyje, o gyvenau – centre. Jūs neįsivaizduojate, kaip aš šliaužiau iki autobuso. Nuo to laiko klasėje turiu visko: ir batų, ir pėdkelnių.
– Kaip motyvuojate vaikus, kurie nesidomi chemija?
– Turėjau tokį berniuką, kuris dabar jau studentas, baiginėjantis magistrantūrą. Jis per mano pamoką beveik gulėdavo savo suole ir nieko neveikdavo. O tu matai, kad tas vaikas be galo protingas. Pirmą pusmetį jam išėjo 4 su trupučiu. Aš jo paklausiau, ar jis nori turėti penkis. Šis linktelėjo. Pasikviečiau jį prie savo stalo, paspaudėme vienas kitam ranką ir aš sakau: „Kitą pusmetį turi turėti tvirtą penketą, jeigu ne – tada tau vedu trejetą ir metiniame taip pat bus trys.“ Tas berniukas sutiko. Ir ką jūs galvojate... Antrame pusmetyje jis turėjo devynis. Valstybinį egzaminą išlaikė per 90 procentų. Neretai šitaip pasielgiu, norėdama mokinius pastumti į priekį.
– Kokiais mokinių pasiekimais labiausiai didžiuojatės?
– Visais. Netgi tada, kai mokinys nuo ketverto pajuda iki šešeto – tai jau yra pasiekimas. Kiekvienas žingsniukas į priekį jau yra pasiekimas. Kartą po pamokos prie manęs priėjo devintokė mergaitė, kuriai chemija nelabai sekėsi, o ji gavo aštuonetą, ir sako: „Mokytoja, ar aš galiu jus apkabinti? Jūs neįsivaizduojate, kokia aš esu laiminga.“ Patikėkite, kai girdi tokius vaikų žodžius, laksto šiurpuliukai. Aišku, yra olimpiados, konkursai... Bet kiekvienam savo. Jeigu vienas mokinys gali būti chemijos olimpiadoje, galbūt jis negali būti lietuvių kalbos olimpiadoje.
– Ką jums reiškia Metų mokytojos apdovanojimas?
– Aš manau, kad šis apdovanojimas nėra skirtas tik man. Žinoma, jis išreikštas mano vardu, bet tai apdovanojimas ir mokyklai, ir vaikams. Juk nebūtų nei vieno mokytojo, jei nebūtų vaikų. Todėl visi laimėjimai pirmiausia jiems. Man džiugiausia, kad savo vaikus aš išmokiau ne tik chemijos, bet įskiepijau supratimą, kad jie pagelbėtų tiems, kurie turi mažiau. Kartu su vaikais darome akciją „Vaikai vaikams“, kurios metu mokiniai aukoja įvairiausius daiktus Gruzdžių vaikų socializacijos centro auklėtiniams. Juos mes taip pat pasikviečiame pažiūrėti cheminių bandymų. Ir visa tai tik mano vaikų dėka. Aš dirbau ir dirbsiu ne dėl apdovanojimų, o dėl vaikų.

Chemijos mokytojos namuose jau devynerius metus karaliauja mokinių padovanotas katinas Molis.
Jolantos GRUBLIAUSKAITĖS nuotr.