Aktoriaus J. Žibūdos „vizitinė kortelė“ – Harpagono vaidmuo „Šykštuolio“ spektaklyje.
Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Šiandien Šiaulių dramos teatro aktoriaus Juozo Žibūdos 60-mečio jubiliejus bus pažymėtas Moljero dviejų dalių komedija „Šykštuolis“, kurioje aktorius atlieka pagrindinį Harpagono vaidmenį, per du dešimtmečius tapusį jo „vizitine kortele“. Apie džiaugsmus ir vargus, kurie aktorių užklupo per gyvenimo metus, J. Žibūda pasakoja „Šiaulių naujienų“ skaitytojams.
– Kaip ir kada nusprendėte pasukti teatro keliu?
– Jau vaikystėje scena man nešė įvairias emocijas. Pamenu, kai Kalėdų Seneliui reikėjo deklamuoti eilėraštį, aš jį pamiršau, buvo didžiulis stresas. Būdamas mažas šokau liaudies šokius. Važiavome į Dainų šventę. Pats patekimas į Vilnių, porą savaičių gyvenimo sostinėje... Man, kaimo vaikui, tai buvo neišdildomi įspūdžiai. Mokykloje taip pat turėjau daug pavyzdžių. Stebėjau, kaip scenoje atrodo iš mano miestelio kilusi kiek vyresnė Veronika Povilionienė, žiūrėdavau, kaip vaidina mano brolis.
– Kaip atsidūrėte scenoje?
– Tais laikais, maždaug 1965 metais, buvo labai mėgstama pasižmonėti. Įvairaus amžiaus žmonės – ir mokytojai, ir mokiniai - mėgdavo kurti ir rodyti spektakliukus. Pamenu, kai buvau kiek vyresnis, kažkas susirgo ir mane paėmė į gastroles. Už kelių kilometrų esančiame kaime vaidinome kažkokią intermediją. Žmonės labai juokėsi, kai aš ant scenos nusirengiau, nusisukau, o tuo metu kažkas pavogė mano drabužius ir mane nufotografavo. Tada aš supratau, kaip lengvai pelnomi žiūrovų plojimai. Tokie buvo mano vaikiški įspūdžiai.
Kiek vėliau lietuvių kalbos mokytoja, kuri su vyresniaisiais turėjo dramos teatrą, pakvietė prisijungti ir mane. Gal dėl to, kad labiau maiviausi už kitus. Šiaip iš pažiūros aš tikriausiai neatrodau besimaivantis. Visi man sako, kad aš nusiminęs, liūdnas, susikaupęs, neprieinamas, gal net pasikėlęs... O šiaip viduje gal aš visai kitoks. Bet, žinote, būna, kad žmogaus išorė neatitinka jo vidaus, būna apgaulinga. Ta žaismė, buvimas scenoje man patiko.
Dar rimčiau apie aktorystę pradėjau svarstyti, kai lietuvių kalbos mokytoja Birutė Stacevičienė pradėjo mane vežtis į respublikinius moksleivių skaitovų konkursus. Deklamuodavau atmintinai išmoktą poeziją.
– Ar buvo sudėtinga pasirinkti specialybę?
– Ilgai dvejojau, nes tėvai norėjo, kad rinkčiausi girininko ar miškininko specialybę. Jiems tada, matyt, atrodė, kad toks vaikas turėtų būti laimingesnis. Na, aš paklausiau. Pirmais metais stojau į Žemės ūkio akademiją, į miškininkystę, bet vis tiek ten užsiėmiau tuo, kas mane labiau traukė – ėjau į dramos būrelį. Taip išėjo, kad aš net pirmo kurso nebaigiau, pasiėmiau atestatą, kurio nelabai norėjo atiduoti, ir pradėjau važinėti į konsultacijas Vilniuje. Bandžiau stoti į Lietuvos valstybinės konservatorijos Teatrinį fakultetą. Tada irgi būdavo dideli konkursai, stresai. Bet man atrodė, kad aš būtinai turiu įstoti, kito varianto nemačiau. Pamenu, dar profesorė Irena Vaišytė klausė, ką darysiu, jei neįstosiu. Tada atsakiau, kad net negalvoju apie tokį variantą, nes privalau įstoti. Įstojau.
– Tėvai nesupyko, kad jų nepaklausėte?
– Tėvelis supyko. Matyt, jam pasirodė lyg įžeidimas, kad aš nuėjau ne tuo keliu. Mama priėmė geranoriškiau. Ji vertino mane kaip suaugusį žmogų. Tada ji tepasakė, kad, vaikeli, pats priėmei sprendimą, tai dabar tu atsakingas ne tik už jį, bet ir už savo gyvenimą. Tačiau abu tėvai mane palaikė ir padėjo mokytis.
– Kokios emocijos aplanko prisiminus studijų laikus?
– Visokių emocijų buvo, nes studijos buvo sunkios keliais aspektais. Buvo labai įtemptas paskaitų tvarkaraštis. Septintą valandą ryto prasidėdavo šokių paskaita, studijos baigdavosi dešimtą, vienuoliktą, dvyliktą valandą. Kartais net troleibusai nebevažiuodavo. Eidavome pėstute ir toliau diskutuodavome. Buvome savotiški fanatikai ir neįsivaizdavome, kad kitaip gali būti. Dabar štai Europos Sąjunga gina, saugo žmones neaišku nuo ko. Nuo darbštumo? Nuo fanatizmo gerąja prasme? Puikiai prisimenu ir profesorę I. Vaišytę, kuri visada labai gerbė studentus. Ji niekada studentui nesakydavo „tu“. Visada kreipdavosi „jūs“. Buvo ypač reikli ne tik sau, bet ir kitiems, tačiau niekada nežemindavo studento. Jei gaudavome darbą, tai būtinai visi turėdavome sėdėti, žiūrėti, nagrinėti, sakyti savo pastabas, pasiūlymus apie kolegų darbą. Ji vystydavo dialogą apie studijų objektą. Tokį gerą jausmą aš atsinešiau iš studijų laikų. Ir dabar, dirbdamas su Šiaulių universiteto Estrados meno studijų programos studentais, bandau naudoti tokį metodą, kad studentai bendrautų, kad jie reikštų savo nuomonę, kad turėtų tą nuomonę, keltų klausimus, ieškotų atsakymų. Man yra priimtina tokia demokratiška studijų forma.
– Kaip po studijų atsidūrėte Šiauliuose?
– Tuo metu valstybė rūpinosi studijas baigiančiais studentais ir juos įdarbindavo. Gavome paskyrimą į Šiaulių dramos teatrą. Taigi patraukėme į Šiaurę, į Šiaulius. 1977 metais čia buvo Aurelijos Ragauskaitės epocha. „Valdovas“, „Kaip žydėjimas vyšnios“, „Pajūrio kurortas“ ir visi kiti garsūs spektakliai. A. Ragauskaitė turėjo planų, bet ar ji jau buvo pavargusi, ar mes kitaip mąstėme ir scenoje norėjome kitaip atrodyti, tačiau jos epocha pradėjo blėsti. Aktoriai pradėjo byrėti, kas kur išvažinėti. Išlikome keturiese. Kurį laiką dar vaidinome savo diplominius spektaklius čia. Paskui buvo „Vaikų dienos“, Vasilijaus Šukšino „Iki trečiųjų gaidžių“ ir Viljamo Sarojano „Žmogiškoji komedija“. Keitėsi teatro repertuaras, atsirado nauji spektakliai, pasikeitė teatro stilistika, prasidėjo gastrolės į Sankt Peterburgą, Gruziją ir t. t. Žodžiu, prasidėjo kitas gyvenimas. Tai buvo jaunatviškas maksimalizmas. Pamenu, I. Vaišytė svajojo turėti vaikų teatrą Vilniuje, tačiau šią svajonę įgyvendino ne ji pati, bet jos auklėtiniai „Keistuoliai“ su Aidu Giniočiu priešakyje.
– Šiaulių dramos teatre sukūrėte beveik šimtą vaidmenų. Galite išskirti kelis jų?
– Man atrodo, kad žiūrovas tą turėtų daryti. Teatro menas – momento menas. Atrodo tas pats vaidmuo... Bet vieną dieną žiūrovas gali būti nusiteikęs, kad įvyktų kūrybinis aktas, kitą dieną viskas gali šalia praeiti. Neužkabini nei širdies, nei sielos, nei proto. Čia ne taip, kad parašei knygą, kurią kiekvieną kartą skaitydamas matai, kad viskas ten vienodai, taip pat talentingai parašyta. O čia gali viskas priklausyti nuo sveikatos, nuo oro, nuo daugybės veiksnių. Vieną kartą ta cheminė reakcija įvyksta, kitą kartą – ne. Ir tu išeini nusiminęs, nuliūdęs. O gal tik tau atrodo, kad neįvyko. Gal žiūrovui atrodo visai kitaip. Be to grįžtamojo ryšio yra labai sunku. Internete po straipsniais atsiranda komentarai, o teatre jų nėra. Arba aš jų nematau.
– Šykštuolis Harpagonas – jūsų „vizitinė kortelė“. Ką jums reiškia šis vaidmuo?
– Man malonu. Iš kitos pusės, truputėlį skaudu, apmaudu, kad tik tokiu vaidmeniu tave žino. Norėtųsi, kad tave įvairiapusiškiau vertintų, kad būtum sukūręs ar įsiminęs, kai atlikai ir kokį nors tragišką, dramatinį vaidmenį, ne tik komedinį. Tačiau gyvenimas pilnas atsitiktinumų, netikėtumų. Ne visada gali pasirinkti ir gyventi taip, kaip tu nori, ne visada gali vaidinti tuos vaidmenis, kuriuos nori, ne visada tau juos ir pasiūlo. Yra kaip yra. Šiuo atveju mano „vizitinė kortelė“ – Šykštuolis.
– Ar aktoriumi būti sudėtinga?
– Gyventi sudėtinga. Juk ir tingisi, ir nesveikata kartais užpuola, kuo toliau - tuo dažniau. Aš manau, kad aktorius – tai psichologinė būsena. Kažkur skaičiau, kad viešumos baimė yra viena iš pačių didžiausių baimių, net stipresnė už mirtį. Ar kada pagalvojote, kodėl užlipęs į sceną žmogus jaudinasi, jam prakaituoja delnai? Juk žmonės turi visokių paslapčių. Šnipai, valstybės šantažuoja didžiuosius lyderius, kad šie atskleistų kažkokius faktus. Lyderis tampa pažeidžiamas, baiminasi, kad kiti sužinos jo paslaptis. Tai aktoriui tas pats. Tu lipi į sceną ir bijai, kad kažkas pagalvos, jog nemoki vaidinti ir pan. Savęs atidavimas žiūrovų teismui, kaip tave priims, ar tavimi žavėsis, ar nusvils, ar bus abejingi – tai didžiulė psichologinė baimė, stresas ir įtampa. Ko gero, ta baimė yra didžioji vedančioji raudonoji linija aktorinio darbo. Kada tu sugebi ją nugalėti, kada pradedi save mylėti protinga meile, o ne pasimėgavimo meile savimi, tada ir žiūrovas tave pamilsta. Bet vėlgi tai savotiškas narkotikas, kai žmogus pamilsta save, žiūrovas jį pamilsta, galima pradėti piktnaudžiauti tuo. Aš galvoju, kad kūrėjo misija – tai pokalbis su žiūrovu. Jeigu yra temos, kurios jaudina kūrėją, ir temos, kurios jaudina žiūrovą, ir jie sugeba rasti įdomią formą kalbėti apie tas temas – misija įvykdyta.
– Kuo ypatingas darbas su jaunais žmonėmis?
– Tai yra didelis iššūkis. Pradžioje atrodo, kas čia tokio, paimsiu ir parodysiu, kaip reikia vaidinti. Bet taip nėra. Tai yra įdomus ir sunkus procesas. Tai pažinimo kelias, kaip bendrauti su tuo jaunu žmogumi, kaip jį sudominti, kaip gerbti, inspiruoti kūrybai. Sudėtinga ši profesija ir dėl to, kad tas jaunas žmogus yra ir instrumentas, ir atlikėjas, ir temos ieškotojas, ir kūrėjas tuo pačiu. Aš esu susikoncentravęs į jaunos asmenybės brandinimą, savęs pažinimą, savęs ieškojimą. Jis turi labai daug dirbti iki paskaitos – lankyti spektaklius, skaityti knygas. Bet svarbiausia – jis turi labai labai norėti būti aktoriumi. Jeigu jis nenorės, joks auksinis ar deimantinis pedagogas to neišmokys. Gali pamokyti amato, kaip nugalėti sceninę baimę, bet turėti svajonę, ambiciją, norą, nebūti abejingam reiškiniams, kurie vyksta aplink tave, – niekas to neišmokys. Reikia tiesiog būti taip sutvertam, turbūt. Kaip sakoma, be „skūros“.
– Jeigu galėtumėte grįžti laiku atgal, ką nors savo gyvenime keistumėte?
– Nenoriu net galvoti apie tai. Apima tokia graužatis, kai pradedi galvoti, kad galėjai padaryti taip ar kitaip. Geriau džiaugtis tuo, kad galiu paminėti savo viešą gimtadienį kartu su studentais, bendradarbiais, giminėmis, šeima, kurią labai myliu ir labai vertinu. Turiu sūnus, šešis anūkus, marčias, žmoną. Šeima – tai mano pagrindinė atrama.
– Esate laimingas?
– Visą laiką bandau jaustis laimingu. O ar aš toks esu, sunku pasakyti. Bet noriu to.

„Aš nežinau, ar yra Lietuvoje tokia vieta, kuri būtų man sava. Ko gero, ten, kur gimiau, ten kur augau – Lazdijų rajone, Kapčiamiestyje. Dažniausiai ten visos mintys grįžta“, – sako aktorius.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Nuo 1977 metų Šiaulių dramos teatre dirbantis J. Žibūda sukūrė beveik šimtą vaidmenų.
Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr.