Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Nusukimas į straipsnio pakelę
Būtina truputį stabtelti ir pateikti keletą anuomet paliktų „pėdsakų“, t. y. straipsnio komentarų:
* Mano dukra lankė mokyklą, kur buvo vykdoma „kažkokia“ madinga programa. Vaikui mokytis reikėjo tik tada, kai jis to norėjo. O norėjo – niekada. Tokiais atvejais liepdavo eiti prie lango ir domėtis gamta. Ir taip iki pietų. Pavasarį paskelbė pasekmes – paliekama kurso kartoti. Aš šoko būsenos. Nebežinojau, kur man dėtis. Ir davė suprasti, žinoma, stengdamiesi manęs netraumuoti, kad dukra beviltiška. Pakeičiau mokyklą. Ačiū mokytojai – mano dukra dabar viena iš pažangiausiųjų.
* Mano vaikas taip ir mokomas: neužduodami namų darbai, nereikia skaityti, pamokose net rankų negalima kelti, nes dabar madingos „tyliosios pamokos“, vadinasi, ir kalbėti nereikia, savaitgaliais neparsineša kuprinės ir t. t. Mūsų švietimas humaniškas ir demokratiškas: vaikų neleisime darbais ir pareigomis traumuoti. Išvada: kvailių bandą lengviau valdyti. To ir siekiama.
* Garsiai šaukime, kad reikia mažinti pamokų krūvį ir tuo pat metu įveskime naujas, kaip antai: sveikos gyvensenos, pilietinio ugdymo, šeimos ekonomikos / ekonomikos (dar siūloma lytinio švietimo) pamokas. Propaguokime tik darbą grupėse ar poromis, o per egzaminą pareikalaukime gebėjimo dirbti individualiai...
* Savarankiškas darbas pamokoje – pamirškit, nuobodu. Namų darbų beveik negalima užduoti – pervargs vaikelis. Pasakyti, kad tu, Jonuk, nesimokai - gink Dieve – traumuoji vaiką ir t. t.
* Dabar labai madingos apklausos ir tyrimai dėl vertinimo pažymiais pradinėse klasėse. Apklauskite buvusius pradinukus, ar jiems labai reikėjo pažymių. Jie ne kvaili – puikiai žino, ką reiškia jų sąsiuvinyje mokytojos nupiešta apipešiota pelėda ar verkiantis debesėlis.
* Esu pradinių klasių mokytoja ir pirmoko mama, turiu galimybę pabūti „abiejuose kiemuose“. Vaikai, kaip ir kiekvienas normalus žmogus, nori gauti atlygį už savo darbą klasėje. Ir ne kokį ten „debesėlį“, o pažymį - kaip vyresnė sesė. Rugsėjo pradžioje pirmokėliai taip pat nori kuprines neštis namo, kažką protinga prie savo rašomojo stalo nuveikti (čia kalbėjau kaip mokytoja, o toliau - kaip mama). Mano vaikas mokomas pagal reikalavimus: jokių namų darbų, jokių kuprinių, jokių pažymių... „Ai, mamyt, man vėl nepasisekė – priešmokyklinė grupė buvo kaip vaikų darželis, o dabar – net kuprinės namo neduoda. Tai kam man tas rašomasis stalas? Gal mudu patys sau ką nors užsiduokime?“ Ir tai kol kas gelbėja padėtį: ir reikšmingas mano pirmokas jaučiasi, ir šio to išmoksta, ir pareigos jausmas ugdosi... Tai va! Einame į niekur! Tai, turbūt, niekur ir nenueisime...

Ar tikrai niekur ir nenueisime?
Perdėtai besirūpindami, kad nuo tokių užduočių vaikas, gink Dieve, nepervargtų, negalvojame, iš kur ir kaip ugdytinis turtins savo kalbą naujais žodžiais, mokysis konstruoti sakinį ar rišlų tekstą. Negalvojame, kad tuo „nauju požiūriu“ į mokymąsi stabdome pradinuko atminties – regimosios, girdimosios, motorinės – vystymąsi (įtikinkite psichologą, kad atminties lavinimas – sovietinis reliktas!). Atsisakėme nurašinėjimo nuo knygos pratimų (rodykles vedžiojame, praleistas raides įrašome, pabraukiame, nuspalviname), atsisakėme dailyraščio. Argumentai: tai monotoniškas, nekūrybingas, varginantis darbas. Niekas neginčija, kad tai netiesa. Patarlė sako - kiekviena lazda turi du galus. Vadinasi, nutylime, ką gero duoda toks nuobodus, net įgrisus darbas. Nurašinėjimas – monotoniška veikla, bet jis ugdo valią, dėmesingumą, atmintį; dailyraštis – varginantis darbelis, bet jis puoselėja rankų ir akių judesių koordinaciją, kaip ir nurašinėjimas lavina smulkiąją motoriką – rankos riešo, pirštų judrumą, paslankumą.

Besivaikydami svetimo, prarandame sava
Nusižiūrėję į svetimus kraštus, vienu metu dievinome integraciją, nors dar 1994 m. anglų pedagogai patarė mums su tuo integravimu elgtis kuo atsakingiau: jų jaunuoliai dėl šios priežasties taip prastai skaito ir skaičiuoja, kad net karo institucijos ėmusios aliarmuoti. Iš integracijos manijos išsivadavę (šį mokymo metodą taiko saikingai) pedagogai buvo spaudžiami proteguoti bendradarbiavimą, darbą grupėmis. Tuo tarpu amerikiečių psichologė G. Kraig teigia, kad nustatytas akivaizdus Azijos šalių (Japonijos, Kinijos, Korėjos, Taivano ir kt.) pradinukų ir kt. klasių moksleivių pranašumas, lyginant su JAV moksleivių matematikos, istorijos ir kitų dalykų žiniomis. Viena iš priežasčių – mokymo metodų skirtumai. Amerikos mokyklose dominuoja grupinis, savarankiškas darbas, bendradarbiavimo metodai. Pastarieji paplito po 1990 m., kai šalį užplūdo imigrantų gausa. Vadinasi, mokymas bendradarbiaujant pirmiausia skiriamas rasiniams ir etniniams daugiakultūrių klasių bei normalių ir neįgalių mokinių santykiams gerinti. Todėl ugdytiniai mokosi tiesiogiai mokytojo neprižiūrimi, klaidos taisomos pavėluotai, mokiniai 21 proc. laiko praleidžia ne savo vietose (Japonijos, Taivano pradinukai – 4 proc.); 17 proc. mokymuisi skirto laiko užsiima pašaliniais darbais (Azijos šalyse – 2 proc.). Svarbiausia – Azijos šalių mokytojai dirba frontaliai su visos klasės mokiniais, be to, įdomiau organizuoja pamokas. Po Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (jai priklauso 30 labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių) atlikto tyrimo amerikiečiai nusprendė mokymo programas ir metodikas importuoti iš Kinijos. O ir Japonijos visuomenė, nepatenkinta švietimo reforma, deda pastangas sugrąžinti į mokyklas seną mokymo(si) būdą – kalimą.
Vadinasi, mes moderniname savo pradinę mokyklą, perimdami inovacijas iš amerikiečių, šie dairosi į kinus, pastarieji domisi suomių mokymo strategijomis ir taktikomis. Pamirštame, o gal nenorime žinoti, kad kiekviena švietimo sistema turi savo privalumų bei savo specifiką, tad iš įvairių sistemų surinkus kad ir pačias gražiausias idėjas, nėra jokios garantijos, kad jos veiks Lietuvoje.

Vietoje išvadų straipsnių komentatorių nuomonės
* Jei mokinys nemoka – mokytojas kaltas, blogai elgiasi – irgi mokytojas kaltas. Dabar
tvirtu žingsniu skubiname atsilikimo link. Užtenka pasiklausyti laidelės „Klausimėlis“ – ir švietimo reforma kaip ant delno. Atsakymai jau nebejuokingi, o kraupūs, norisi staugti, neišprusimas aukščiau kategorijos. Kas toliau?
* Ar žinote, kokiu pačiu tikriausiu būdu padaryti vaiką nelaimingą? Įpratinkite jį, kad būtų tenkinami visi jo norai (Ž. Ž. Ruso). Nereikia išradinėti dviračio. Jei dar rūpi vaikų ateitis, būtina šaukte šaukti, kad mokytojai verčia ugdyti nelaimingus vaikus, žinančius tik savo teises, ugdyti vaikus, mokančius tik teisti ir kaltinti mokytojus (per daug reikalauja, neišaiškina, verčia rašyti, skaičiuoti...).
* Ką gi, vokiečiai mus „vokietino“, lenkai – „lenkino“, rusai – „rusino“, tačiau mes atsilaikėme. O dabar savi vykdo visuotinę jaunos visuomenės debilizaciją ir sekasi!!! Šviečiamės ir kultūrėjame...
* Įdomu, kur dingo tautinė mokykla su jos koncepcija.
*Atsilikimas ir nevisavertiškumo kompleksas garantuotas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Visi žinome, bet visi tylime mintydami sau: „Ar man labiau reikia?“