Pasak M. Biliaus, Lietuvoje neįgaliųjų sporto federacija ar Lietuvos parolimpinis komitetas temato iškovotą medalį, bet nesupranta, kad neįgaliųjų sportas yra toks reiškinys, kuris apskritai įkvepia visuomenę.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Neįgaliųjų lengvosios atletikos sportininkas Mindaugas Bilius, kiek save prisimena, sportą mėgo nuo pat mokyklos. O šiemet Jungtiniuose Arabų Emyratuose vykusiose Tarptautinio parolimpinio komiteto (IPC) organizuotose lengvosios atletikos varžybose jis rutulį nustūmė 15,50 m ir ne tik iškovojo pergalę, bet ir pagerino devynerius metus gyvavusį Europos rekordą.
M. Bilius – ir sportininkas, ir studentas (dviejuose universitetuose!): Vytauto Didžiojo universitete atletas studijuoja diplomatijos ir tarptautinių santykių magistrantūroje, o Lietuvos sporto universitete – turizmo ir sporto vadybą. Negana to, sportininkas dirba regioninės plėtros vadybininku. Galima sakyti, kad jau dabar rekordininkas turi puikų dosjė. Tačiau to negana – M. Bilius sieks prikelti gana skurdžiai propaguojamą Lietuvos neįgaliųjų sportą, kuris itin atsilieka nuo pasaulio. Pasak jo, Lietuvoje menkai žinomas neįgaliųjų sportas, pasaulyje yra įspūdingas reiškinys, kuris gali įkvėpti gyvenimui ir absoliučiai sveiką žmogų, ir vaiką. „Atiduosiu visas jėgas, kad šis sportas prisikeltų, nes dabar ypač trūksta neįgaliųjų sporto populiarinimo“, - sako M. Bilius.
– Kaip spėjate viską suderinti?
– Sunkiai, bet susiderinu. Pirmoje vietoje – vis tiek sportas, o visiems kitiems dalykams ne šimtas procentų lieka. Iš tikrųjų negaliu atsiduoti šimtu procentų nei mokslui, nei darbui, bet galima sakyti, kad apie 80 proc. pavyksta įgyvendinti savo planus ir darbus šiose srityse. Jeigu nebūtų sporto ir jei ne mokslai, tuomet darbe daugiau pasiekčiau. Tad veiklos yra išties daug, bet man patinka taip gyventi.
– Kaip prasidėjo sportininko kelias?
– Aš kokius 7 metus, būdamas mokyklinio amžiaus, žaidžiau futbolą Šiaulių komandoje, o dešimtoje klasėje mėgau sportuoti su štanga. Kažkada mokykloje bandžiau rutulį stumti, kiek prisimenu, laimėjau pirmą vietą. Taip ir atėjau į lengvąją atletiką. Mane tuomet globojo trenerė Irina Michejeva. Iki šiol ji dirba Lengvosios atletikos manieže. Šiauliuose yra baigtos kūno kultūros ir sporto pedagogikos bakalauro studijos. Teko futbolą patraukti į šalį stojant į universitetą, nes nebuvo futbolininkų specializacijos, tad pasirinkau lengvąją atletiką. Baigęs tris kursus išvažiavau į Ameriką, ten gyvenau devynerius metus. Amerikoje sportavau dėl savęs, nes nuo pat mažens mėgau sportą, dirbau su štangomis, žaidžiau krepšinį. Po avarijos, grįžęs iš Amerikos, nusprendžiau pabaigti bakalaurą. Nemečiau sporto, tad trenerė I. Michejeva pasiūlė, kaip visi mėgsta sakyti, sportuoti „invalidų sporte“. O aš niekada nebuvau susidūręs su neįgaliųjų sportu, išvis iki tol nebuvau apie tai girdėjęs. Sunkiai supratau, kodėl turėčiau ten sportuoti, juk vaikštau. Galvojau, kad neįgaliųjų sportas skirtas tik žmonėms invalidų vežimėlyje, kurie neturi galūnių ir panašiai. Pasirodo, yra visai kitaip. Kad galėčiau dalyvauti neįgaliųjų sporte, gydytojų komisija įvertino mano būklę, skyrė klasę, kuri atitinka cerebrinio paralyžiaus klasę. Yra įvairių cerebrinio paralyžiaus sutrikimų – lengvesnių, sunkesnių. Tad vien cerebrinio paralyžiaus klasifikacija yra gana plati.
– Tai kokia jūsų sveikatos būklė?
– Kalbant trumpai, tai patekęs į autoavariją, buvau komos būsenos apie du mėnesius, buvo lūžę 27 kaulai 58 vietose. Prieš visus šiuos įvykius svėriau 102 kg, o prabudęs – 51 kg, tad pusės svorio netekau gulėdamas komos būklės. Iš ligoninės grįžęs per mėnesį sustiprėjau, bet į Lietuvą grįžau sėdėdamas invalido vežimėlyje. Grįžus 2010 metais buvo mintis pasukti atgal į Ameriką, bet po reabilitacijos Lietuvoje nusprendžiau likti. Amerikoje mane sutvarkė fantastiškai, kažkokių smarkių pojūčių, kad kažkas ne taip, praktiškai nejaučiu. Chirurginis metalas yra kairiajame žastikaulyje, nugaroje bei grandinė su keletu varžtų dubens srityje. Jokio diskomforto nejaučiu. Kiek tenka skristi į varžybas, metalo detektoriai į jį visiškai nereaguoja. Aš nesijaučiu, kad manyje arba su manimi yra kažkas kitaip, nors žinau, kad mano būklė yra dabar kitokia. Žinoma, sporto rezultatai prieš avariją ir po jos skiriasi.
– Koks tas neįgaliųjų sportas pasaulyje ir Lietuvoje?
– Man teko pabūti ir sveiko, ir neįgalaus žmogaus kailyje, todėl pamačiau, kad neįgaliųjų sportas čia, Lietuvoje, turėtų tapti tokio pat lygio, kaip ir visame pasaulyje. Kodėl užsienyje, visose Europos šalyse, Pietų Afrikoje, Brazilijoje ar Argentinoje, yra skiriama tiek dėmesio neįgaliųjų sportui? Pavyzdžiui, Brazilijos politikas pažadėjo į būsimą pasaulio futbolo čempionatą išdalyti 32 tūkst. bilietų neįgaliesiems. Tai jau parodo, kad pasaulis domisi neįgaliaisiais, nes iš tikrųjų neįgalus turi būti lygus sveikam žmogui. Lietuvoje neįgaliųjų sporto federacija ar parolimpinis komitetas temato tavo iškovotą medalį, bet nesupranta, kad neįgaliųjų sportas yra toks reiškinys, kuris apskritai įkvepia visuomenę.
Parolimpinių Londono žaidynių šūkis buvo „Inspire a generation (įkvėpti kartą)“. Juk taip ir yra. Šis sportas įkvepia ne tik neįgaliuosius, bet ir sveikuosius.
Man tenka dabar bendrauti su mokytojais ir mokyklomis. Tad galiu pasakyti, kad anksčiau, jei užsiimdavai sportu, tu būdavai „kietas“, o dabar, kai sužinojau skaičius, kiek vaikų sportuoja ir kiek ne... Vaikai išvis nebeužsiima sportu. Manyčiau, kad neįgaliųjų sporto varžybų iškėlimas į viešumą Lietuvoje lygiai taip pat, kaip ir pasaulyje, daug ką priverstų susimąstyti, įkvėptų.
Tiesiog neįgaliųjų sporto organizacijos ir valdžia turi suprasti, kad neįgaliųjų sporto renginiai yra įdomūs. Bet ar kas žino, kad Lietuvoje vyksta neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatas? Visuomenė apie tai nežino, o turėtų būti atvirkščiai. Bet esu pasiruošęs pakeisti tokią situaciją, tam čia papuoliau. Atiduosiu visas jėgas, kad šis sportas prisikeltų, nes dabar ypač trūksta neįgaliųjų sporto populiarinimo.
– Kas čia tokio įkvepiančio?
– Koks įspūdis kiltų penktokui ar aštuntokui, jeigu atvažiuotų neįgalusis vežimėlyje ir rutulį nustumtų toliau negu jis?
Negalėdami vaikščioti, matyti ir panašiai žmonės daro įspūdingus dalykus. Pavyzdžiui, plaukimo varžybose tu matai., kaip sportininkas iš Kinijos laimi pirmąją vietą neturėdamas abiejų rankų ir kojų, o plaukia nugara. Iš tiesų atrodo įspūdingai. Juk jis gali vandenyje judėti tik kūnu ir galva, vingiuoja kaip delfinas ir plaukia tikrai greitai – tu stebi ir galvoji: oho, ar aš taip sugebėčiau?
Tad lygiagrečiai sportuodamas norėčiau išjudinti ne tik neįgaliųjų judėjimą, bet ir suteikti neįgaliųjų sportui įvaizdį – tiesiog įrodyti, kad čia dalyvauja ne kažko nesugebantys žmonės, o tokie, kurie aukštų rezultatų pasiekia dirbdami.
– Kaip gyvuoja Šiaulių neįgaliųjų sporto klubas „Šiaulietis“?
– Mūsų klubas visą laiką yra atviras visiems. Įsikūrėme 2012 metais. Dabar Lietuvoje yra 20 neįgaliųjų sporto klubų. Tačiau iš jų, mano galva, pakankamai gerai veikia tik trys-keturi klubai. Nereikia tiek tų klubų. Kaunas turi, berods, penkis ar šešis klubus. Kam jų tiek? Aš ir Deimantas Jusys, kuris dirba Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centre, galvodami įsteigti Šiaulių klubą, sulaukėme tokio komentaro, kad neva su penkiais-šešiais sportininkais neišgyvensime, negausime finansavimo, o kai reikėjo – gavome ir atsirado 15 sportininkų. Ir net penki patenka į Lietuvos rinktinę.
Mes stengiamės, kad žmogus galėtų dalyvauti rinktinėje, kad išvažiuotų. Tačiau iš tikrųjų neįgaliųjų federacija bei Lietuvos parolimpinis komitetas turėtų stengtis, kad jie atsidurtų neįgaliųjų varžybose, ne mes.
Yra įvairių niuansų. Vienam vaikinui tenka važiuoti iš klubo lėšų, kurių, deja, neturime. Bandysime ieškoti rėmėjų, nes suma nėra įspūdinga. O jis sportavo intensyviai ir daug dirbo, štai jam dar paskirta neadekvati klasė – jis yra sunkesnės būklės nei nustatė gydytojai, tad jam be šansų kažką iškovoti. Tad iš savo lėšų mes jį bandysime išvežti, kad nustatytų tinkamą tarptautinę klasę.
Tačiau juk federacija turi patarti sportininkui, ką jis turi pasiruošti, kokius dokumentus pateikti ir panašiai. Pačiam teko atsidurti tokioje pačioje situacijoje – teko iš naujo ruoštis klasės nustatymui, tuomet jau nusprendžiau tartis su asmeniniu gydytoju. Todėl klube stengiamės vieni kitus palaikyti ir bendradarbiauti, netgi remdamiesi savo asmenine patirtimi.
– Tai daug popierizmo?
– Pavyzdžiui, Rusija, Vokietija turi gydytojus, kurie nustato sportininko klasę. Jie atsiverčia tarptautinio parolimpinio komiteto klasifikacijos kriterijus – pasitikrina klasės kriterijus, surenka dokumentus, kurių reikia tai grupei. Sportininkas į varžybas nuvažiuoja su tais dokumentais, paduoda juos, ten esanti gydytojų komisija patikrina, ar jis atitinka išvardytus punktus dokumentuose. O iš Lietuvos mes išvažiuojame kone nepasiruošę. Lietuvoje yra du gydytojai, kurie nusimano apie neįgaliųjų sportininkų klasifikacijas.
Turi atsirasti šios srities specialistai, gerai išmanantys šią sistemą. O Neįgaliųjų sporto federacija ir Parolimpinis komitetas apie klasifikaciją nenusimano.
– Ko labiausiai trūksta neįgaliųjų pažangai Lietuvoje?
– Reikia stiprios neįgaliųjų valdžios struktūros arba visavertės neįgaliųjų sporto valdžios struktūros – galima pavadinti ir taip. Bendrauju su rimtais sportininkais iš viso pasaulio per varžybas, tad tikrai matau skirtumus Lietuvoje ir užsienyje. Nėra tvarkos neįgaliųjų sporte, esame atsilikę nuo pasaulio.
Štai, pavyzdžiui, aš pagerinau rekordą, važiuoju į tarptautines varžybas atstovaudamas Lietuvai, o man neatsiranda lėšų nupirkti sportinei avalynei. Juk reikia specialių batų, kurie kainuoja maždaug 300-400 litų.
Bet ne piniguose esmė. Neįgalus sportininkas jaustųsi kur kas geriau, jei jis sulauktų tinkamo dėmesio. Pas mus yra vienas perspektyvus sportininkas, kuriuo turėtų domėtis federacija ir Parolimpinis komitetas, tačiau yra atvirkščiai.
Be to, labai trūksta ryšių su visuomene – varžybos organizuojamos, o informacija nesklinda. Internetiniame neįgaliųjų sporto federacijos puslapyje nepaskelbiami net rezultatai po varžybų. Lietuvos rinktinės nariai sportuoja iš idėjos, dėl savęs, o juk reikia daug motyvacijos, kai nėra dėmesio, paramos.
Šiaulių miestas štai skiria sportininkams dėmesio – aš ir dar vienas perspektyvus sportininkas gauname stipendijas, bet tas dėmesys sklinda iš paties miesto, ne iš organizacijų, besirūpinančių būtent neįgaliųjų sportu.
– Bet jaunieji neįgalieji vis tiek moka save motyvuoti ir realizuoti?
– Kad ir kokią negalią turėtum, jeigu tu sportuoji – tu automatiškai stiprėji fiziškai, o tuomet ir psichologiškai, ir dvasiškai.
Patyriau pats savo kailiu – grįžau silpnas ir man sportas padėjo. Sportuojant atsiranda tikslas pasiekti rezultatą. Kai nori pasiekti rezultatą, tu turi automatiškai stiprėti fiziškai. Tad toks sustiprėjimas padeda tobulėti tau kaip asmenybei.
Ateidamas į klubą neįgalusis kur kas labiau socializuojasi, jis gali ne tik sportuoti, atsiranda bendrų interesų grupelėje sportuojančiųjų – drauge jie važiuoja į rungtynes ir panašiai. Ir žiūrėk, išeina boulingo pažaisti. Mes dar planuojame ir stovyklas. Jaunuolius sportas įtraukia į įdomesnį gyvenimą. Daug kas, be abejo, priklauso ir nuo paties sporto klubo atmosferos bei tikslų. Mes patys dar mokomės gyvuoti ir klestėti.
Žmogus, kuris yra neįgalus, kaip jau bebūtų, kad ir koks būtų stiprus, daug geriau jaučiasi būdamas tarp tokių pat, kaip jis. Na, tai mano nuomonė.
Neįgalių žmonių Lietuvoje yra daug, o kiek mes jų matome? Nematome. Jie būna namuose užsidarę tarp keturių sienų. O įsiliedami į sporto klubą ar sportišką gyvenimą, jie plečia savo akiratį ir aktyviai ima dalyvauti savo pačių gyvenime.

„Pavyzdžiui, plaukimo varžybose tu matai, kaip sportininkas iš Kinijos laimi pirmą vietą, neturėdamas abiejų rankų ir kojų, o plaukia nugara. Iš tiesų atrodo įspūdingai. Juk jis gali vandenyje judėti tik kūnu ir galva, vingiuoja kaip delfinas ir plaukia tikrai greitai – tu stebi ir galvoji: oho, ar aš taip sugebėčiau?“ - sako atletas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.