Parodos atidaryme (iš kairės): R. Stulpinienė, S. Kruopis ir Dailininkų sąjungos darbuotoja J. Lazdinienė.
Silvijos DREBICKAITĖS nuotr.

Rasa STULPINIENĖ
Saulius Kruopis - šiaulietis dailininkas, tapytojas ekspresionistas, surengęs daugiau kaip 70 asmeninių ir per 400 grupinių parodų. Jis ne tik dailininkas, bet ir fotomenininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, tarptautinių Nidos plenerų iniciatorius ir vadovas, surengęs 20 ekspresionistinių tapybos plenerų, nuo 1999-ųjų - Nidos menininkų asociacijos „Tiltas“ pirmininkas ir Lietuvos - Indijos draugijos Eslingeno (Vokietija) menininkų gildijos narys, bei tikrasis EuroART (Vokietija) narys.
Šių metų kovo pradžioje, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, S. Kruopio paroda surengta Prahoje (Čekijoje), gegužės 15 d. savo eilės laukia paroda Rygoje, gegužės 23-iąją - Minske, rugpjūčio mėnesį - Lenkijoje. Kovo pabaigoje įvyko įsimintina paroda Vilniuje, M. K. Čiurlionio namuose. Joje eksponuoti per keturių vasarų plenerus Paberžėje sukurti dailininkų darbai, skirti 1863 m. sukilimui atminti. Ši paroda balandžio 24 d. lankytojus pakvies į Kauno viešąją biblioteką.

Užburianti asmenybė
Apie S. Kruopį kalbėti sausai, dalykiškai gana nelengva. Ir pirmiausia dėl to, kad tai labai gili, įvairiapusė ir charizmatiška asmenybė. Tai nuolat ir intensyviai kuriantis menininkas, aiškiai žinantis savo kelią ir savo vietą po saule. Jo veikla tiems, kas gyvena menu, serga menu, ilgisi meno, yra labai matoma. Bet jis ne iš tų, kurie mėgsta pompastiką, panegiriką, televizinį šou. Atrodo, kad jam puikiai tiktų žymios literatūrologės V. Daujotytės ištarti žodžiai: „Nemėgstu jokių apsimetimo formų. O ypač maloniųjų.“
Jeigu tapytojo asmenybę ir kūrybą reiktų apibūdinti vienu sakiniu, jis galėtų skambėti taip: tai - ne tik kūryba, tai švarių rankų ir atviros širdies politika, kurios Lietuva šiandien yra labai pasiilgusi.

Asmeninė paroda kasmet
Praėjusią savaitę, t. y. balandžio 3 d., tokia paroda kaip tik ir įvyko. Eksponuoti 33 tapytojo kūriniai. Tai S. Kruopio pastarojo dešimtmečio darbai, turintys aiškias geografines nuorodas: Nida ir Vilnius. Tarp jų, žinoma, Šiauliai - saulės miestas. Parodoje atsispindėjo drąsūs, gaivališki ekspresionistiniai darbai ir paveikslai istorine tematika, bylojantys apie ypatingą menininko santykį su praeitimi. Šiauliai, Kaunas, Vilnius, Karaliaučius...
Šios tematikos kūrinius dailininkas vadina tiesiog retro ir taip apibūdina jų atsiradimo inspiracijas: „Mane įkvepia praeities vaizdų nuotaikos, senovinės karietos, automobiliai, tramvajai, skubantys žmonės. Prisidėjęs prie akių lupą, keliauju laiku. Aš noriu perteikti prarastą grožį, suteikti jam naują kontekstą.“ Praeitis ir dabartis autoriaus vizijose ne konfrontuoja, bet persipina, pildo viena kitą, dvelkia romantika, ramybe ir harmonija. Šiuos savo paveikslus autorius vadina asmeniniu aukso fondu ir labai retai rodo viešumoje pirmiausia dėl gana proziškų priežasčių: kiekviena paroda turi savo kainą, bet ne pinigine prasme. Transportuojami paveikslai visada daugiau ar mažiau nukenčia, todėl saugiausia jiems turėti nuolatinę garbingą vietą.

Paslaptinga trijų žodžių kombinacija
S. Kruopį galima vadinti menininku iš didžiosios raidės, mat jis kuria tai, ką liepia širdis, nesusiviliodamas patraukliais, tačiau su menininko misija prasilenkiančiais pasiūlymais. Tapytojo moralinė laikysena, be abejo, ne visiems gali atrodyti patraukli, tačiau puikiai atspindi kultūros padėtį Lietuvoje apskritai. O ta padėtis ganėtinai komplikuota. Jokia naujiena manyti, kad minėtąją kultūrą turėtų remti valstybė, be kita ko, ją laikydama prioritetu. Nėra iki galo aišku, ar laiko, bet tikrai žinoma, jog 2013-aisiais iš biudžeto skirta 2,7 procento, šiemet - 2,9 procento. Nereikėtų manyti, jog niekas nepastebi šių tikrai išaugusių skaičių. Tik yra vienas „bet“ - valstybės biudžeto eilutėje figūruoja paslaptinga trijų žodžių kombinacija: poilsis, kultūra, religija. Ir ką gi tai galėtų reikšti? Nebent tai, kad lietuviai gali būti kultūringi tik savaitgaliais, ypač sekmadieniais, po maldos... Ir ne jie čia kalti - toks, taip sakant, valstybės „ parėdymas“...
Kultūra ir švietimas - vienos rankos pirštai. Pernai – 14,6, šiemet – 14,7 procento. Meluotume, jei sakytume, kad padėtis negerėja. Štai socialinei apsaugai – 38,9, turbūt, derėtų pasidžiaugti: socialiai tai jau tikrai esame apsaugoti. Bet tiesa ta, kad kultūros neaugintas ir nepaliestas žmogus socialiai yra labiausiai pažeidžiamas. Logiškai ir valstybiškai mąstantiems natūraliai kyla klausimas, kas geriau: ar kultūrą ir meną skleisti taip, kad jie pasiektų kuo didesnę dalį visuomenės, finansuoti menininkų projektus, steigti meno mokyklas, ar gydyti dvasios ligonius ir įsteigti Lietuvoje dar porą kalėjimų? Tapytojas S. Kruopis už nuolat organizuojamas Nidos ar Paberžės tapybos parodas niekada nėra gavęs iš valstybės nei lito, o rengdamas savo asmenines parodas nėra niekada net paprašęs. „Nėra padoru prašyti iš Kultūros ministerijos pinigų savo personalinėms parodoms, bet kada suorganizuoji aktualias tarptautines parodas Lietuvoje ar užsienyje, be jokios paramos ar pagalbos nuolat tai daryti yra ir sunku ir neteisinga“, - nelinksmai akcentuoja kalbėdamas S. Kruopis.

Kuo čia dėtas Leonardas da Vinčis?
Istorijoje būta aukso laikų, kai menininkams buvo rodoma ypatinga pagarba, jie vadinti išrinktaisiais. Tiesa, būta ir kitokių, pavyzdžiui, Ankstyvajame Renesanse, kai į menininkus žvelgta kaip į amatininkus, o jų veiklą rėmė ir reguliavo cechai. Tokį likimą patyrė van Eikas, Belinis. Tačiau XVI amžiaus pradžioje Leonardas da Vinčis įrodė, kad dailininkas nusipelno kitokio statuso ir kad jį derėtų laikyti intelektualu, aukščiausiojo socialinio sluoksnio nariu. Jo siekiams pritarė ir kiti – Rafaelis, Mikelandželas, Ticianas, taip pat Šiaurės dailininkai, pavyzdžiui, Diureris. Dailininko vaidmuo ir tikslai, kuriuos iškėlė ir įtvirtino minėti kūrėjai, tebegyvuoja ir šiandien.

Kontroversiškos „Menas – liaudžiai“ grimasos
O kaip menininką įsivaizduoja žmogus, su menu neturintis nieko bendra? Ko gero, tai priklauso nuo to, kokios šalies atstovas tas žmogus yra. Pavyzdžiui, lietuviai aiškiai skyla į dvi kategorijas. Vieni sako taip: „Ooo, čia gi menininkas“, kiti – šitaip: „Aaa, čia tik menininkas...“ Štai paprasčiausias testas, kurį galima atlikti pačiam, rekomenduoti draugams ir pažįstamiems. Tai, žinoma, ironija, bet problemos išties esama. Menas skirtas žmogui, menas be sklaidos ir grįžtamojo ryšio yra niekas, niekas nekuria sau. Tikras menas visada atviras dialogui ir diskusijai, jis visada kviečia į susitikimą, perkeičia ir praturtina. Tik šiandien Lietuvoje labai trūksta tarpininkų tarp kūrėjo ir to, kam jo kūrinių reikia. Užtat netrūksta norinčių pasipelnyti. Ne menininko užduotis aiškinti, kodėl jo kūrinys kainuoja būtent tiek. Vartotojui dažniausiai per daug. Išvada viena: trūksta meno rinkos, kuri viską sudėliotų į savo vietas. Dėl to dažnokai tenka nugirsti, kaip norimas įsigyti paveikslas kažkam turėtų derėti prie sienų, kažkam prie apmušalų, kažkam – prie šlepečių...

Paklauskite S. Kruopio
Atrodytų, kad gerbiamas dailininkas yra suradęs asmeninę sėkmės formulę ir minėtosios problemos jo neliečia, kad tai apie kitus. Pats menininkas teigia priešingai. Kažkada viešai pavadintas paskutiniuoju idealistu šiandien sakosi bebaigiantis išbarstyti paskutinius idealizmo likučius. Tik kažkodėl nesinori tuo tikėti. Tai panašiau į menininko provokaciją, kai periodiškai reikia pasitikrinti, kiek yra einančių kartu, šalia, ta pačia kryptimi. Jam aiškiai reikia, kad atsilieptų kuo daugiau tylinčių idealistų. O jei kada pasitaikys proga su dailininku susitikti akis į akį, paklauskite S. Kruopio apie Indiją, apie Karaliaučiaus architektą, apie Šiaulių senamiesčio maketą, apie senovinius automobiliukus ir karietaites, apie dešimtis tūkstančių senovinių nuotraukų ir pašto atvirukų, apie Tėvą Stanislovą, apie kratas, apie saugumą, apie tai, kas jam nutiko, kai buvo trejų, ką sužinojo būdamas penkerių, apie penkiolika dienų ir tiek pat drobių ir ką daryti tiems, kam S. Kruopio paveikslai per brangūs. Paklauskit.